„Kokiame pasaulyje noriu užaugti?“

Gabija Jarmoškaitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Šiais metais vyko Tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso „Kokiame pasaulyje noriu užaugti?“ regioninis turas. Jame Mažeikių Senamiesčio pagrindinės mokyklos 6c klasės mokinė Gabija Jarmoškaitė tapo nugalėtoja. Mokinę ruošė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Violeta Giraitienė.
Spausdiname Gabijos rašinį, kuris konkurse laimėjo pirmąją vietą.

Mielas Tėveli,
pieva… Aplink žydi gėlės… Sklando medaus kvapas… Aukštai aukštai padangių žydrynėje skraido kregždutės… Viskas taip nuostabu… Ramybė…
Kiekvieną rytą pabudusi pažvelgiu pro langą… Lauke kaimynas laisto savo nuostabias gėles. Pamatęs mane maloniai nusišypso ir man pamojuoja. Aš praveriu langą ir garsiai garsiai sušunku: „Labas rytas!“ Ant mano palangės nutupia keli mažyčiai margaplunksniai paukšteliai ir sučiulba nuostabią pasveikinimo giesmę. Iš netoliese esančios pušies atliuoksi pūstauodegė voveraitė, palieka mažą riešutėlį, šmurkšt – ir dingsta! Maža rytinė dovanėlė praskaidrina nuotaiką.
Išėjusi laukan, regiu savo prieš metus pasodintą rožių darželį. Rodos, tik vakar sodinau. Rodos, tik vakar išdygo pirmasis daigelis… Dabar jis – graži rožė, išskleidusi raudonus žiedlapius. Ilgai ilgai grožiuosi savo sukurtu mažu stebuklu, kol sugalvoju pasivaikščioti.
Išvystu pievą. Pievą, kuri taip vilioja… Neatsispiriu pagundai ir pasineriu į ją tarsi į jūrą ir pradedu  plaukti… Mėlynos rugiagėlės atrodo kaip artėjančios bangos, kurios mane nublokš į sausumą. Bet aš noriu plaukti tolyn, pamatyti, kas slepiasi už žydrųjų rugiagėlių. Tarytum perplaukusi bangas, aš atsiduriu pienių lauke, primenančiame smėlio miražą. Rodos, tik imk ir statyk smėlio pilis, kurios tave apsaugos nuo bet kokio pavojaus! Kepk smėlio pyragus ir vaišink į pilį skubančius svečius! Smagu čia, rugiagėlių pajūry… Bet man laikas grįžti namo. Pakeliui užklystu į miškelį, kuris yra netoli mano namų. Tas miškelis nepaprastas. Aplink žaliuoja žolė. Danguje sklando nepaprasto grožio kregždutės. Prie seno šimtamečio ąžuolo žydi ramunėlės. Viename berže dūzgia laukinių bičių avilys, todėl visas miškas ir mano gatvelė dvelkia skystu, geltonu medumi.
Eidama namo galvoju: „Kaip gera gyventi, augti tokiame nuostabiame, gamtos grožio apsuptame, ramybės pilname pasaulyje…“ Pažvelgiu į kaimynų namą, o po to šypsodamasi įeinu į kiemą. Čia mane pasitinka ištikimas mano draugas šunelis Miunhauzenas. Žinau, vardas šiek tiek keistas, bet man jis patinka, net gyvenimas pasidaro įdomesnis, spalvingesnis. Pažvelgiu į rožę… Ji lyg ruošiasi man kažką pasakyti ir…
Mane pažadina triukšmas ir gerklę graužiantis kvapas. Matau – tai senas kaimyno automobilis. Jis burzgia, tarsi bartųsi, ir spjaudosi baisiais išmetamųjų dujų kamuoliais. Ne kartą teko matyti, kaip pats kaimynas piktai šūkavo ir keikėsi… Visai kaip ir jo automobilis… Iš už namo kampo  pamatau du berniukus, skubančius į mokyklą… Lyg ir viskas gerai, kol vienas berniukas neišmeta kramtomosios gumos. Kitas kaipgi atsiliks… Nebėra mano stebuklo… Ir jokio šunelio Miunhauzeno… Jokios ramybės…
Kodėl dažnai kalbama: „Saugokime gamtą“, „Tausokime mūsų planetą žemę“… Prisiminiau, kaip neseniai vykome į Latviją, Saldus miestelį. Jau vien pavadinimas pasako, kad ten gyvenimas tikrai gražus. Ten – gera gyventi. Šiame miestelyje grožiui ir tvarkai nėra ribų. Miesto aikštelės pražysta ryškiaspalvėmis gėlių mozaikomis. Narcizai, tulpės, rožės, našlaitės! Visas Saldus miestelis spalvotas. Tarytum vaikštau Vaivos juosta – saulutė man šypsosi, debesys plaukia lyg cukraus vata, kurios galiu paragauti. Vėjas neša mane į laisvę, ramybę… Ir gėris čia nesvetimas: bažnyčiose vargdieniai bet kada gali ateiti atsigerti arbatos, suvalgyti dubenėlį sriubos… Viena mano bendrakeleivė studentė Agnė numetė parduotuvės čekį… O jei mūsų pasaulis būtų kaip sapne? Aplink nebūtų šurmulio, pykčio, visur žaliuotų nuostabūs sodai, žydėtų gėlės. Pievoje gulėčiau žiūrėdama į debesis, kurie pavirstų nuostabių minkštučių avinėlių banda. Bitutės neštų avilin žiedadulkes, kurios vėliau kvepėtų medumi. Aukštai kaip laisvės simbolis sklandytų vikriosios kregždutės… Viskas būtų puiku… Todėl ir sakau: Aš nenoriu gyventi niūriame pasaulyje! Aš noriu gyventi pasaulyje iš Sapno!

Tavo mylima dukrelė Gabija