Izraelio Lemperto šeima prie savo namų Mažeikiuose. Nuotr. iš http://www.centropa.org
Istorinę atmintį puoselėjanti Merkelio Račkausko gimnazijos bendruomenė kaskart sugalvoja įvairių būdų ir formų, kaip paminėti Mažeikių krašte gyvenusių, nuo holokausto nukentėjusių žydų tautybės žmonių atminimą.
Į gimnazijoje surengtą respublikinę konferenciją „Žydai – Žemaitijos miestelių bendruomenės dalis“ atvyko gausus būrys šiai temai neabejingų moksleivių, mokytojų, Lietuvos akademinės bendruomenės atstovų.
Pamokoms – įvairios formos
Pamokų, jaunus žmones mokinančių nekartoti praeities įvykių, yra įvairių. Ne vien mokymasis iš vadovėliuose surašytų faktų.
Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojai ir mokiniai puoselėja tradiciją kiekvieną rugsėjį, artėjant Lietuvos žydų genocido dienai, surengti pilietinę pamoką Mažeikių žydų kapinėse. Be to, yra organizuojami susitikimai su žmonėmis, prisimenančiais ir galinčiais jaunajai kartai papasakoti apie žydų tautą mūsų šalyje ištikusią tragediją.
Šia tema besidomintys mokiniai turi galimybių prisiliesti prie praeities bendraudami su amžininkais, kurdami filmukus.
Be to, kasmet gimnazijoje vyksta ir konferencijos, kurių temos vienaip ar kitaip susijusios su žydais.
Izraelis Lempertas su broliu. Nuotr. iš http://www.centropa.org
Tragiškos istorijos aukos
Respublikinė konferencija „Žydai – Žemaitijos miestelių bendruomenės dalis“ tapo dar viena galimybe susiburti ir išgirsti, atrasti, sužinoti.
Konferencijos moderatorė, Merkelio Račkausko gimnazijos istorijos mokytoja Silva Paulauskienė sakė, kad kiekviena tauta turi savo unikalias savybes ir tradicijas, kurios tą tautą skiria nuo kitų.
„Žydai – viena savičiausių tautų, turinti seną bet tragišką istoriją. Ir kartu tvirtą nacionalinį charakterį. Tai išmintinga tauta, ypatingą dėmesį skirianti išsilavinimui, turinti įprotį į klausimą atsakyti klausimu. O jų pedagoginės sistemos, skaičiuojančios tris tūkstančius metų, esmė: meilė ir reikalavimai“, – kalbėjo pedagogė.
Pristatė savo sukurtą filmą
Simbolinę kelionę po praeitį, po Žemaitijos miestelius konferencijos dalyviai pradėjo žiūrėdami ir klausydamiesi gimnazijos mokinių atliktos meninės programos – šokių, pašmaikštavimų.
Trys gimnazijos mokiniai – Edgaras Narkus, Ugnė Pušinskytė ir Algimantas Kozlovas, padedami mokytojų S. Paulauskienės ir Algirdo Vilko, sukūrė vaizdo filmuką „Laikas ir likimai“.
Jį mokiniai pristatė ir parodė konferencijos dalyviams. Autoriai žiūrovus pakvietė į Merkelio Račkausko gimnazijos istoriją, joje besimokiusių žydų tautybės gimnazistų ir dirbusių mokytojų likimus pažvelgti Izraelio Lemperto akimis.
I. Lempertas buvo vienas iš nedaugelio nuo pražūties išsigelbėjusių šios tautybės žmonių. Užaugęs jis tapo istoriku, sociologu.
Antisemitizmo apraiškų buvo
Gyvename laikais, kai neapykantos virusas įvairiomis formomis veikia vis stipriau. Viena iš jo apraiškų – antisemitizmas.
Vytauto didžiojo universiteto dėstytojas, istorikas Linas Venclauskas konferencijoje skaitė pranešimą apie antisemitizmą tarpukario Lietuvoje.
Pasak istoriko, antisemitinio mąstymo apraiškų Lietuvoje buvo ir iki nacizmo ideologijos įsigalėjimo. Ribas lietuvių–žydų santykių lygmenyje buvo užbrėžę ir iš Žemaitijos kilę žymūs žmonės.
Pavyzdžiui, Mykolas Biržiška minėjo: „Lietuvos žydai buvo suaugę su jos kraštu, bet ne su visuomene“ ir ragino lietuvius laikytis nuo žydų atokiau.
Fizikas, etnografas Ignas Končius atsiminimų rinkinyje „Žemaičių šnekos“ rašė apie visuomenės susiskirstymą. Žmonėmis jis apibūdino gyvenusius arčiau gamtos, dirbusius žemės ūkio darbus ir duoną pelniusius iš žemės ūkio. Pagal ikimodernistinės Lietuvos sampratą, kažkur šalia žmogaus buvo kunigai, bajorai, gydytojai. O štai apibūdinant žydus, žmonių sąvoka jiems nebuvo taikoma. Jie neatitiko kriterijų – nedirbo žemės, buvo gudresni, apsukresni, mokytesni už lietuvius.
Linas Venclauskas išsakė
savo nuomonę apie Užgavėnes ir apie Pievėnų velyknakčio budėjimo tradiciją. Autorės nuotr.
Nuomonės – iš nuogirdų?
Ir vis tik, pasak L. Venclausko, nė viename iki nacizmo parašytame šaltinyje nebuvo nė minties apie tai, kad žydus reikia naikinti, nustumti. Požiūris į juos kaip į atstumtuosius atsirado vėliau.
Šiandieninį Lietuvos periferinių regionų gyventojų antisemitinį nusiteikimą istorikas pavadino keistu. Tam tikras nuostatas, požiūrį žmonėms suformavo stereotipai, nuogirdos. Nes dažnas gyvo žydo nėra nei sutikęs, nei su juo bendravęs.
Istorikas atsakė ir į konferencijos dalyviams aktualius klausimus. Jis pasidalijo savo nuomone apie nenuilstančiu nacių medžiotoju vadinamą Efraimą Zurofą.
Istorikas argumentuotai išdėstė savo nuomonę apie Užgavėnių ir Pievėnų Velyknakčio budėjimo tradiciją, jų simboliką.
L. Venclauskas paaiškino, kad apie antisemitizmą galima kalbėti tada, kai išskiriama tam tikra žmonių grupė, kai dėmesys fokusuojamas į tos grupės neva neigiamas savybes. Būtent todėl mokslininkas neturi nieko prieš Užgavėnių persirengėlių tradiciją, jos simboliką. O štai Pievėnų Velyknakčio budėjimo tradiciją, kurios ritualuose žydų tautybės žmonės parodomi itin nepalankiai, jis vertina neigiamai.
„Buvo tokia diskusija – šią tradiciją norėjo įtraukti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Aš buvau tas niekšas, kuris sakė, kad šito nereikia. Tai archajiška, bet antisemitiška tradicija, nederanti su modernybe“, – pažymėjo istorikas.
Yra ko pasimokinti
Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos direktoriaus pavaduotoja Ingrida Vilkienė savo pranešime akcentavo: norint kalbėti apie tai, ką praradome, pirmiausia reikia žinoti, kokie tie žydai buvo, nes sukurti ar susikurti stereotipai veda prie baisių dalykų.
Pasak pranešėjos, pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno XIV amžiuje. Nuo XVI amžiaus ėmė kurtis jų bendruomenės. Šios tautybės žmonės miesteliuose kūrėsi dėl to, kad žemės dirbti jiems nebuvo leidžiama. Būtent dėl to jie tapo amatininkais, pirkliais, bankininkais. Žemdirbiškoje Lietuvoje į tokias veiklas buvo žiūrima neigiamai.
„Vieningumo, gebėjimo įsijausti į kito žmogaus situaciją, pagalbos kitam, savo šaknų suvokimo, gebėjimo vertinti mokslą ir žinias – štai, ko galime pasimokyti iš žydų tautos tradicijų“, – kalbėjo I. Vilkienė.
Dalyviai išklausė daugiau nei dešimties pranešimų. Autorės nuotr.
Kvietė informaciją išspausdinti
Konferencijoje Mažeikiuose dalyvavo ir pranešimus skaitė svečiai – iš Akmenės, Ariogalos, Klaipėdos, Telšių, Raseinių.
Pikeliuose, Židikuose, Laižuvoje, Sedoje, Viekšniuose kadaise „virusį“ žydų bei lietuvių gyvenimą apibūdino vietiniai pranešėjai – mokytojai, mokiniai.
Pranešimų klausėsi rašytojas, žurnalistas, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka – Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkas iš Plungės. Jis pasisiūlė pranešimus išleisti vienu leidiniu.
„Prašau organizatorių konferencijos medžiagą surinkti į vieną krūvą. Negarantuoju, kad visus pranešimus, bet dalį jų būtų galima atspausdinti ir išleisti brošiūrą, knygelę ar panašiai. Tam, kad neatsitiktų taip, kaip sako žemaičiai: čia pašnekėjom, čia pradingo“, – kalbėjo svečias.
