Konkursas „Pirmas rugsėjis“ baigėsi

Sveikučiai, smagu gauti jūsų laiškelius. Tik paskaitykite, ką rašo Kristina Taurinskaitė: „Gerai prisimenu savo pirmąją mokytoją. Ji buvo tamsiai mėlynų akių ir rudos spalvos plaukų. Jai įteikiau savo rožę. Eidama namo su džiaugsmu sau kartojau „aš jau didelė“. Pūtė švelnus vėjelis. Pirmas rugsėjo vėjelis kedeno mano plaukus. Pradėjau lankyti mokyklą…“
Gabriela Sakalauskaitė pasakoja, kad labai norėjo eiti į mokyklą ir su džiaugsmu tam ruošėsi.
O Kotrynos Lukšaitės pasakojimą užrašė ir man atsiuntė jos sesutė Modesta. Paskaitykite!
Man ši rugsėjo pirmoji bus pirma, bet aš jau ketverius metus palydžiu sesutę Modestą į šią nuostabią šventę. Padedu jai nerimauti iš vakaro – kad gėlių nepamirštume,kad nepramiegotume. Rugsėjo pirmosios rytą atsikeliame labai anksti ir bėgame tėvelių klausti, ar tik nepramigome? Jie liepia dar pamiegoti, bet kur ten užmigsi! Toks jausmas, tarytum pilve drugelis plazda. Susitvarkome, pasipuošiam ir laukiam. Laikas, begėdis, taip lėtai slenka.
Pagaliau sulaukiam. Pasiėmusios gėlių (aš taip pat visada nešdavau gėlę) išdidžiai išeinam į mokyklą.
Mokykloje jau daug vaikų. Visi pasipuošę, su gėlėmis ir visi truputį jaudinasi. Kai mano sesutės mokytoja pakviečia į klasę, ir aš su visais! Ir aš mokytojai teikiu gėlę, ir aš sėdu prie sesės į mokyklinį suolą. Ankštoka, bet kenčiam visos trys, niekas manęs neišvaro, nes mano sesė, kaip ji pati sako, yra gera.
Jaučiausi visateisė klasės mokinė, kas, kad visi ketveriais metais vyresni! Mokytoja juokavo, kad aš – mažoji klasės mokinė. Buvau labai patenkinta.
Šiemet jau pati eisiu į pirmą klasę, pas savo pirmąją mokytoją Rimutę Želvienę, kurios „neetatinė“ mokinė buvau ketverius metus. Labai jaudinuosi, nes ne visus vaikus pažįstu, ne visų vardus prisimenu, bet tikrai žinau, kad mano geriausia draugė ir patarėja bus mano pirmoji mokytoja! O aš stengsiuos būti gera mokinė!
Įdomu, kaip savo sesei atsidėkos Kotryna, nes prizą nusprendžiau atiduoti jai. Laukiu redakcijoje!
VARNELĖ