Krakiškės surinkta kaimų istorija sugulė į knygas

Aldonai Andrulienei surinkti Milių bei Krakių kaimų istoriją padėjo įgimtas smalsumas. Autorės nuotr.

Krakiškė Aldona Andrulienė šiemet minės savo aštuoniasdešimtmetį.
Guvi, veikli moteris savo prisiminimus apie Milius, Krakius bei kitus šiame krašte egzistavusius kaimus saugo ne tik savo širdyje – juos ji sudėjo į dvi knygas.

Prisimena, kaip kaimas kūrėsi

Pasiprašę į svečius pas Krakiuose gyvenančią ir gimtojo krašto istorija besidominčią moterį, įsitikinome: domėtis aplink vykstančiu gyvenimu, analizuoti įvykius, savo dienas leisti prasmingai gali kiekvienas. Nepriklausomai nuo to, kokius mokslus yra baigęs ar kokį gyvenimo kelią nuėjęs. Tik ne kiekvienam to norisi.
A. Andrulienė yra kilusi iš Milių kaimo. O į Krakius gyventi ji atsikėlė tada, kai čia buvo sukelti aplinkinių kaimų gyventojai.
„Krakiuose aktyviausias gyvenimas „virė“ tada, apie 1975–1985 metais. Tuomet radosi naujos gatvės, namai. Čia buvo pilna vyksmo, pilna žmonių, darbų, švenčių“, – kaimo augimo pradžią prisimena „Santarvės“ pašnekovė.
Ir priduria: ji niekada nebuvo išvykusi gyventi į kitą Lietuvos miestą ar kaimą.

Aukštų mokslų nebaigė

Krakiškės gyvenimas nebuvo lengvas. 1954-aisiais – prieš jai baigiant vidurinę mokyklą – tėtį ištiko insultas.
„Namie turėjome ligonį. Mama buvo suvargusi. Lėšų tolesniems mokslams nebuvo. Baigusi mokyklą slaugiau tėvą. Jis buvo siuvėjas ir net ir suparalyžiuotas sugebėjo mane pramokyti siūti. Kantriai aiškindavo, kaip, pavyzdžiui, palaidinei rankovę įstatyti“, – pasakojo A. Andrulienė.
Sunkia dalia pašnekovė nesiskundė ir pridūrė: baigti mokslai nesuteikia žmogui tikrosios vertės.
„Ne kiekvieną aviną institutai lavina. Būna neretai, kada grįžta diplomuoti avinai“, – kažkada perskaitytą frazę pacitavo krakiškė.
Jai pačiai gyvenime yra tekę ragauti laiškanešės, apskaitininkės, apylinkės sekretorės, bibliotekininkės duonos.

Nesėdi sudėjusi rankų

Krakių senbuvė sako neleidžianti laiko be jokios veiklos. Ji mezga riešines, šlepetes, pirštines. Taip pat kuria žemaitiškus eilėraščius, užrašo įvairius atsitikimus, renka žemaitiškus žodžius, skaito knygas.
Be to, A. Andrulienė yra surinkusi daug duomenų ir juos surašiusi į knygas: „Krakių kaimo istorija 1938–2015“ ir „Maigai (kaimo istorija 1830–1980 metų laikotarpiu)“.
Į knygas pašnekovė yra sudėjusi įvairios informacijos: nuotraukų bei straipsnių iš spaudos, savo bei kitų žmonių prisiminimų, pamąstymų.
Pavarčius knygas, galima suvokti, kokie šie kaimai buvo anksčiau ir kokia situacija yra šiandien. Paskaičius ir patyrinėjus atidžiau, ko gero, paaiškėtų ir daugiau įdomių bei vertingų faktų.

Sudarė gyvenvietės planą

Pašnekovė yra sudariusi ir Krakių planą. Jame sužymėtos kaimo gatvės, sunumeruoti namai, surašytos konkrečių namų gyventojų pavardės.
„Kurį laiką su vyru dirbome „Mažeikių vandenyse“. Vyras turėjo tikslų Krakių vandens tiekimo žemėlapį. Tai aš jį ir persipiešiau. Tik tiek, kad padariau pagal save: pieštuku sužymėjau gatvių išmatavimus, namų numerius. Man nebuvo įdomūs vandenininkų reikalai – vandens lygiai, vandens linijos“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, kam atiteks jos surinkta medžiaga, A. Andrulaitienė atsakė: kol kas šito nežinanti.
„Džiaugsiuosi, jei atsiras kas nors, kam ta mano surinkta informacija, tie užrašai bus įdomūs, kas tai pratęs. Jei ne – liūdna. Bet, kita vertus, darau tai, nes man patinka“, – apibendrino krakiškė.

Patiko bendrauti su žmonėmis

Krakiškės nuomone, jos potraukiui domėtis, rinkti informaciją ir ją užrašyti įtakos galėjo turėti mama. O ji pati tai vadina silpnybe.
„Gal tai įgimta? Vaikystėje su mama iš Maigų eidavome į bažnyčią Viekšniuose. Grįždavome nebūtinai tuo pačiu keliu. Ir mama vis rodydavo, pasakodavo, kas kokioje troboje gyvena. Taip man atmintyje ir išliko anie gyventojai“, – pasakojo pašnekovė.
Įvykiai klostėsi taip, kad, A. Andrulienei dirbant, vis prireikdavo žinių apie vietinių apylinkių gyventojus.
Kai dirbo apylinkės sekretore, jai reikėjo pildyti ūkio knygas. Nors moteris galėjo paprašyti  bibliotekininkų, kultūros darbuotojų pagalbos, tačiau elgėsi savaip – pati imdavosi reikalo ir lankydavo gyventojus. Bibliotekoje jai tekdavo atlikti kraštotyros darbus. Moteris mielai lankė vietos gyventojus, bendravo. Tų vizitų metu gaudavo nuotraukų, nemažai išgirsdavo apie aplinkinių kaimų istoriją.

Jaučiamas susvetimėjimas

Krakiškė ir dabar pildo kalendorių – užrašo apie tai, kas kaime gimė, kas mirė, kas atsitiko.
A. Andrulienė sako pažįstanti ir dabartinius Krakių gyventojus.
„Kai paklausiu anūkų apie kaimynus, jie nelabai jų pažįsta. Net nežinau, kodėl žmonės dabar vieni kitų nebepažįsta, kodėl nebenori bendrauti. Privatumas gal ir gerai, tačiau tarp žmonių vis labiau įsigali kažkoks šaltumas, abejingumas. Gal dėl to kaltos ir tos šiuolaikinės technologijos – mobilieji telefonai, kompiuteriai? Dabar paprasčiau tapo paskambinti nei susitikti ir pasikalbėti akis į akį“, – tvirtino pašnekovė.

Kitas džiaugsmas – knygos

Toliau kalba pasisuko apie knygas. Iš viso A. Andrulaitienė turi jų apie tūkstantį.
Šis pomėgis atsirado jau seniai.
Krakiškė sako labai mėgstanti detektyvus. Viena jos mėgstamiausių autorių – Aleksandra Marinina. Ji mielai skaito ir apie tai, kaip gyvena Rytų kraštų žmonės, kokių papročių laikosi.
„Domiuosi lietuvių rašytojų knygomis ir kiek galėdama stengiuosi jų įsigyti. Bet visokios „cukrinės“ meilės istorijos man niekada nepatiko, o ir šiaip – viskas jau išgyventa ir nebeaktualu“, – juokėsi pašnekovė.
Knygų mylėtojai pikta, kad dabar knygų leidėjai, rašydami autorių vardus bei pavardes, jų nesulietuvina. Krakiškė turi priekaištų ir daugžodžiaujantiems kūrinių autoriams – sako, kad tai, ką rašytojai surašo į vieną knygos puslapį, neretai galima sutalpinti vos į kelis sakinius.