Krašto premijos laureatas: „Alkaną sielą reikia maitinti mokslu ir menu“

Povilas Šverebas, Seda, 2013. Liepos GRICIŪTĖS nuotr.

Tokia poeto Vytauto Mačernio sentencija istorikas Povilas ŠVEREBAS atsakė į klausimą, apie jaunimo poreikius ir kultūros galimybes.
Tęsiame interviu su Krašto kultūros premijos laureatais ciklą. Kaip jau supratote, į tradicinius rubrikos klausimus atsakė pedagogas, Vilniaus dailės akademijos redaktorius, Telšių dailės fakulteto lektorius, istorikas P. Šverebas, šį apdovanojimą pelnęs 2005 metais.

Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės (to meto) kultūros sąlygas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
Mano vaikystė ir jaunystė niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų ar paauglių, augusių mažuose miesteliuose. Dar spėjau gimti Sedos rajone, pasaulį išvydau buvusiame Sedos parapijos altarijos pastate, kur tuo metu buvo įsikūrę gimdymo namai. Tėvai tuo metu gyveno pas senelius, Padvarninkų kaime. Dabar ši kaimo dalis taip pat priklauso Sedai.
Kai man buvo pusė metų, tėvai pasistatė namą Sedoje. Nors gyvenome tuoj už „brukio“, bet pusbroliams jau buvau brukinis, miesčionis, todėl kaime man nerodydavo surastų paukščiukų lizdų, nes juos galiu su savo draugais nemokšiškai apžiūrinėti, išbaidyti mažuosius jų gyventojus ar net sunaikinti.
Suprantama, kad tų laikų Seda ir dabartinė skiriasi kaip diena ir naktis. Pirmiausia gyventojų skaičiumi. Beveik visuose namuose gyveno nuomininkai, o gauti valdišką butą prilygo vos ne kosmosui. Kai baiginėjau Sedos vidurinę, ji artėjo prie tūkstančio ugdytinių. Daugelis miestelėnų po darbo dar triūsė prie sodybų esančiuose sklypuose, augino įvairius gyvulius (į bendrą ganyklą suvarydavo per 120 karvių), mat, norint nusipirkti šviežios mėsos, reikėdavo eilėje laukti nuo ryto 10 val. iki 15–16 val. po pietų. Dažnai ir ilgiau.
Karvių parvarymas iš ganyklos, mėsos pirkimas buvo ne vieno vaiko darbas. Čia ne tik prisigalvodavome įvairių žaidimų, bet ir prisiklausydavome įdomiausių istorijų. Taip išeidavome ne tik savo krašto pažinimo pradžiamokslį, bet ir įgijome sampratą apie supantį pasaulį.
Buvusiuose Šaulių namuose buvo įsikūrę kultūros namai, ten veikė ir kino teatras „Žemaitija“. Du kartus per dieną rodydavo filmus. Salė būdavo pilna. Moteriškės braukdavo ašaras, žiūrėdamos indų meilės istorijas, o mes, vaikai, žavėjomės filmais apie indėnus. Į Sedą užsukdavo cirko artistai ir estrados atlikėjai. Važiuodami per miestelius, kai kurie dainininkai taip „prisikoncertuodavo“, kad vienas garsus maestro buvo net nukritęs nuo scenos… Kultūros namuose buvo įvairiausių kolektyvų. Iš pradžių ir tėvas su kaimynu Pranciškumi Petkumi kažkokiam ansamblyje dainavo. Vėliau jie įsijungė į bažnytinį chorą, tad ankstesnėje veikloje nebedalyvavo. Tėvas dar vaidino mokytojos Jomantienės statomuose spektakliuose. Taip apie tą kultūrinį gyvenimą dar mažas būdamas trindavausi ir aš.
Kadangi mūsų kiemas buvo bendras su Petkų kiemu, kaimynas Pranas buvo vedantysis tenoras, o tėvas – bosas, tai jie net kieme sustoję pusbalsiu traukdavo liaudies dainas. Tėvas ir dirbdamas dainuodavo. Tos dainos man taip buvo įsiėdusios, kad buvau išsiugdęs priešiškumą visai liaudies kultūrai. Turėjo praeiti ne vieneri metai, kol suvokiau, kad kultūra, kaip ir žmogus, stovi ant dviejų kojų – liaudies ir elitinės.

Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
Mokykloje buvo daug būrelių, kuriuos beveik visus perėjau ir išmėginau. Buvau užsikabinęs už fizikos, bet paskui įlipau į kūno kultūros užsiėmimus ir ten pasilikau.
Profesijos pasirinkimą lėmė du dalykai – tiksliųjų mokslų „nusimokymas“ (čia visada turi atlikti namų darbus) ir meilė praeičiai. Ją išugdė Petro Tarasenkos knygų skaitymas, ypač žavėjausi jo „Pabėgimu“. Jau septintoje klasėje perskaičiau nemažai tų knygų, kurios buvo reikalingos studijuojant. Keisčiausia, kad beveik viską ir prisimindavau, tad už Lietuvos istorijos seminarus atsiskaitydavau eksternu.
Krašto kultūros premija – daugelio metų Jūsų darbo, indėlio, įvertinimas. Kaip manote, kokia Jūsų veikla ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
Skiriant Krašto kultūros premiją, visada yra rašomos rekomendacijos. Nežinau, ką akcentavo teikėjai. Tikriausiai knygų „Seda“, „Renavas“ sudarymą, kurių nebūtų buvę be daugelio rimtų konferencijų, ekspedicijų organizavimo. Gal minėjo edukacinį aspektą? Viktorinas „Pažinkime gimtąjį kraštą“ organizavau žymiai anksčiau nei „Tūkstantmečio vaikai“. O kiek mokiniams pravesta pamokų apie Mažeikių kraštą, jo iškilias asmenybes, surengta ekskursijų! Tais klausimais nemažai rašiau vietinėje ir šalies spaudoje.
Nemenkai kvailiota su visokiais baimės egzaminais, naktiniais žygiais, Dionizo Poškos atminimo įamžinimu. Ši veikla tuo metu nebuvo susijusi su mano tiesioginiu darbu, norėjosi ko nors daugiau, kitokių užsiėmimų…
Aišku, kad nieko nepadarysi vienas. Visada turi būti bendraminčių, palaikančių, netrukdančių, o svarbiausia – kritikuojančių, žmonių aplinka. Be to nebus judėjimo į priekį. Visada malonu prisiminti tuos, su kuriais kartu kvailiota – Laimą Skabickienę, Aleksandrą Novaką, Joną Strazdauską, Vytautą Ramanauską, Aleksandrą Derkintį, Rasą Čergelienę, Martyną Janušką, Gintautą Alekną, Vitaliją Juškevičiūtę, Antaną Murauską, Valeriją Mažonienę… Po to, žiūrėk, kas nors ir pavykdavo – knyga, albumas, filmas, straipsnis…
Apibendrindamas manyčiau, kad premija buvo skirta už Mažeikių krašto tyrimus ir jų propagavimą. Tiesa, ilgai galvojau, ar priimti apdovanojimą, ar jo atsisakyti. Žinojau, kad ne vienas komisijos narys pasisakė prieš mano kandidatūrą, motyvuodamas tuo, kad mano baisus charakteris. Norėjosi dar kartą jį parodyti. Sulaikė tik kanauninko Zenono Degučio posėdyje išsakyta mintis: „Už ką balsuojame – už charakterį ar už atliktus darbus?“
Susimąsčiau, kad taip ne tik pažeisiu pagrindinį demokratijos principą – daugumos valią, bet ir priešpastatysiu save tiems, kurie premiją buvo gavę prieš mane, nepripažinsiu jų darbų kraštui. Nekalbant apie tai, kad pavesiu tuos, kurie teikė mano kandidatūrą.
Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
Po premijos gavimo dar teko sudarinėti knygas „Žemalė – Dionizo Poškos gimtasis kraštas“ ir „Viekšniai: istorija ir kultūra“, išleisti monografiją „Telšių vyskupijos bažnyčių varpai“. Yra vietovių, kurios vertos ne menkesnio dėmesio, rimtų leidinių, tačiau tam reikia ne tik noro, bet laiko ir pinigų. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Todėl galima enšteiniškai pasakyti, kad viskas reliatyvu.
Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėte, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
Kai gyvenau Mažeikiuose, tai atrodė, kad labai daug ko mums trūksta. Dabar, kai intensyviai yra tekę dirbti ir gyventi kituose rajonuose, tai galiu pasakyti, kad mes visiškai neblogai atrodome. Kai kuriuose srityse – net per gerai. Pavyzdžiui, paminklotvarkos.
Gal mes tik nemokame savęs reklamuoti, nekilnojame sau uodegos. Manau, kad žmogus pats turi daugiau rodyti iniciatyvos, nes kas, jeigu ne pats, geriausiai žinai, ko tau reikia.
Taip, ne tik Mažeikiuose, bet ir visoje Lietuvoje labiausiai matau naujų idėjų stygių. Keista, bet dažnai užmirštą seną suvokiame kaip naują. Keičiasi tik technologijos, dėl kurių pasaulis tampa mažu kaimu. Tik kūrybingi žmonės neįklimpsta kasdienybės liūne ir pigienoje.
Kaip manote, mūsų dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės suderinami, o gal visiškai skirtingi dalykai?
Jaunimas visada turi būti maištingas, kritiškas, ieškantis, nepatenkintas tuo, kas yra, turi siekti savo išraiškos. Dėl to suprantama, kad bet kokia esama padėtis jo netenkins. Per ieškojimus, klydimus vienam kitam pavyks rasti savo kelią, kai ką padaryti.
Svarbu, kad to jaunimo krašte būtų kuo daugiau. Sunkiausia yra neišsigąsti savęs. Jei turi alkaną sielą, tai, kaip Vytautas Mačernis, kurio 100-ojo gimimo jubiliejinius metus šiemet pažymime, sakė, ją reikia maitinti „geriausiais žemės vaisiais: mokslu ir menu“.
Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kūrybinę tapatybę? Kas gali tai paskatinti, padėti?
Tas pats V. Mačernis yra pasakęs: „Dieve, neatimki iš manęs klydimo teisės, pats surasti noriu savo kelią.“ Svarbu ieškoti, judėti, nebijoti sunkumų ar išsiskirti iš kitų. Jeigu nepramuši rutinos, nepatinkančios aplinkos luobo, tai suprask, kad kažko trūksta ir pačiam.
Viskas priklauso nuo to, ką turime ir įsikrauname į savo galvas. Tam tikrą laiką gali padėti autoritetai, nuo kurių atsispyrus lengviau kopti aukštyn. Dar Biblijoje yra parašyta: „Ieškok ir rasi. Belsk ir bus atidaryta.“ Tik gaila, kad kartais beldimui reikia sunaudoti daugiau potencialo nei pačiai kūrybai.
Logiškai atrodo, kad čia vienintelė vieta, kur bent kiek gali padėti valdiškos institucijos. Svarbiausia yra gyventi realiame, o ne virtualiame pasaulyje, jausti krašto, kuriame tu gyveni, šimtmečių pulsą ir prisiminti, kad prieš tave gyveno daug kartų, bet jų laikas buvo kitas.
Aišku, kad dabartis priklauso jaunimui. Jam yra svarbu suvokti, kad ir jo laikas – neamžinas, o sukriošėliu gali lengvai tapti ir dar nesimatuodamas medinio kostiumo ar galvodamas, kaip tave įpatogins kokioje nors dėžutėje.
Nuotr. iš redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto