Šiemet sukanka 20 metų, kai buvo įsteigta Mažeikių krašto kultūros premija. Tai vienas iš būdų paskatinti žmones, savo veikla prisidedančius prie krašto kultūros plėtros, propagavimo, kūrybos.
Šia proga „Santarvė“ pradeda pokalbių su premijos laureatais ciklą. Pirmoji Krašto kultūros premija buvo teikta tuometinei Savivaldybės kultūros centro direktorei Kristai Kinčienei.
K. Kinčienė. Svarbiausi biografijos faktai
Ilgametė Savivaldybės kultūros centro direktorė K. Kinčienė Mažeikių rajono kultūros namams, po to – Savivaldybės kultūros centrui vadovavo 40 metų.
K. Kinčienė gimė Šilutės rajone, Stankaičių kaime. Mokėsi Vilkyčių aštuonmetėje mokykloje. Baigusi aštuonias klases, išvyko į chorvedžių kursus Tauragėje. Po metų pradėjo dirbti Jonaičių apylinkės kultūros namuose. 1965 m. su Vilkyčių mokytojų mišriu choru dalyvavo Respublikinėje dainų šventėje. 1968 m. neakivaizdžiai baigė Klaipėdos aukštesniąją muzikos mokyklą, įgijo chorvedžio specialybę. Penkerius metus dirbo Skuodo rajoniniuose kultūros namuose inspektore, vėliau – kelių kolektyvų meno vadove, po to buvo Skuodo kultūros namų direktorė.
Pakviesta tuometinių Mažeikių rajono vadovų 1975 m. K. Kinčienė atvyko dirbti į Mažeikius. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą ir įgijo kultūros-švietimo darbuotojos diplomą. K. Kinčienė jaunystėje buvo subūrusi estradinį kolektyvą, 20 metų vadovavo ansambliui „Sidabrinė gija“, 2000 m. subūrė humoro grupę „Vamzdiec“. Šiuo metu vadovauja klubui „Mano namai“.
– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje? Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Dar mokydamasi Vilkyčių aštuonmetėje mokykloje buvau gana aktyvi, visur dalyvaudavau. Ypač daug laiko skyriau saviveiklai. Tuomet mažai kas iš kultūros darbuotojų norėjo važiuoti dirbti į kaimus, tai vertėmės patys – kaip kas sugebėjome. Baigusi aštuonias klases sulaukiau mokytojų ir Vilkyčių kultūros namų vadovų raginimo važiuoti mokytis, o po to grįžti ir dirbti.
Pasidaviau raginimams ir išvykau į chorvedžių kursus Tauragėje. Teko daug ir sunkiai mokytis. Po to pradėjau dirbti ir, padedant mokytojams, įkūrėme Vilkyčių mokytojų mišrų chorą, kuriame buvo 40 žmonių. Po to teko vadovauti įvairiems ansambliams. Tuo metu vyravo nuomonė – jei žmogus turi bent kažkokių gabumų muzikai, menui, tai jis turi mokėti viską: ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti. Ir dar kitus viso to išmokyti.
Mokydamasi tikrai negalvojau, kad tapsiu kultūros darbuotoja. Tiesiog viskas taip susiklostė, lyg savaime. Įtraukė kultūrinis gyvenimas ir nepaleidžia iki šiol.
– Krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Premija – tai ne užmokestis už kažką, nes dirbame, stengiamės ne dėl apdovanojimų, o kad kitaip negalime. Esame savo krašto patriotai, žinome, kad reikia, kad esame atsakingi prieš savo krašto žmones.
Mažeikių krašto kultūros premija – tai viso mūsų darbo kolektyvo nuopelnas. Šitie žmonės nuo pat pradžių, kai kas – net nuo 1975 metų ėjo su manimi kartu. Kūrė kultūrinį gyvenimą Mažeikiuose, nes vienas žmogus nieko nenuveiks. Turi būti komandinis darbas.
Pradžia man buvo sunki, nes nepatiko aplinka, nepatiko senieji kultūros namai senamiestyje. Aplinkiniai į mane žiūrėjo nepatikliai, todėl reikėjo padirbėti ir pavargti, kol pavyko įtikinti žmones, kad galime dirbti kartu, kad galime įgyvendinti savo idėjas. Reikėjo prie kiekvieno rasti priėjimą. Suvokti kiekvieno charakterį, išsiaiškinti, kurį reikia pagirti, kurį – pabarti, o kam – tiesiog patarti.
Sulipdyti šitos veiklos į visumą nebuvo lengva dar ir dėl to, kad Savivaldybės kultūros centras buvo kilnojamas iš vieno pastato į kitą. Kiekvienas persikėlimas kainavo nemažai pastangų, jėgų. Daug kas buvo daroma gera žmonių valia ir bendros talkos principu.
Daugiausia dirbti reikėjo, kol kultūros centras buvo perkeltas į buvusios kompresorių gamyklos – „Oruvos“ pastatą. Ten mums reikėjo įsikurti nuo pagrindų. Kultūrinei veiklai buvome priversti pritaikyti net buvusios gamyklos valgyklos patalpas…
Vėliau mūsų pastangos buvo įvertintos. 2004 m. mūsų kultūros centras buvo pripažintas geriausiu tarp rajonų kultūros centru. Šis apdovanojimas buvo įteiktas jau naujame pastate, tuomet vadintame kultūros rūmais, dabar – Savivaldybės kultūros centre Naftininkų gatvėje. Buvo manančiųjų, kad geriausiu pripažinti esame vos ne dėl… pastato. Tačiau iš tiesų buvome įvertinti už veiklą, kurią organizavome dar būdami „Oruvos“ pastate, už įvairius renginius.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Kažko ypatingo nelabai ir suplanuosi. Tiesiog dirbu įvairius darbus. Aktyviai dalyvauju klubo „Mano namai“ veikloje. Nors jau norėtųsi ne vadovauti, o būti paprasta jo nare ir labiau atsiduoti kitai veiklai.
Jau keletą metų žiemomis renku duomenis apie mūsų rajono kultūros istoriją, juos užrašau. Noriu, kad ši istorija išliktų ateities kartoms. Galvoju pavadinti „Mažeikių kultūros kelias nuo 1905 metų iki dabar“.
Buvo svajonė suburti visus šios premijos laureatus į vieną būrį, į kraštiečių bendriją, kad galėtume daugiau nuveikti, prisidėti idėjomis ir darbais, kad kartais turėtume patariamąjį balsą sprendžiant kultūros problemas. Buvau pradėjusi šią iniciatyvą įgyvendinti, tačiau sutrukdė mano užimtumas darbe. Ir apskritai daug buvo pritariančiųjų, bet niekas nenorėjo imtis papildomos veiklos.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Gaila, kad kultūros darbuotojų atlyginimai yra maži, todėl sunku pritraukti jaunų žmonių, kad atvyktų čia dirbti. Darbo užmokesčio klausimas turbūt buvo aktualus visais laikais – ir dabar, ir prieš kelis dešimtmečius.
Svarbus ir mūsų miesto įvaizdis, trauka. Dažnai pagalvoju: kuo garsūs Mažeikiai, kodėl norėtųsi čia gyventi ar tiesiog atvykti į Mažeikius? Didelės šventės pritraukdavo ir aplinkinių rajonų žmones, bet ar to pakanka? Dvarai – taip, jų kelis turime, o kas daugiau? Gaila, bet neturime traukos objektų. Mūsų krašte yra daug visko – ir po truputį. Dar reikia visiems pasukti galvas, kas mums svarbu, svarbiau, svarbiausia. Rajono meno mėgėjų kolektyvai yra didelė jėga su šauniais vadovais. Galbūt reikėtų tai labiau išnaudoti.
Reikia daugiau vieningumo, neužsidėti kiekvienam po karūną ir jomis nesipuikuoti. Nereikia ir skirstyti – čia mano, čia tavo. Tik bendrai dirbant dėl bendro tikslo galima pasiekti gerą, tinkamą rezultatą.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami, ar visiškai skirtingi dalykai?
– Jaunimas yra labai aktyvus, tačiau jis nori ir labai greito rezultato, ir didelio atlygio. O tai sunkiai įgyvendinama. Šalia jaunimo turi būti ir vyresniųjų komanda, kuri patars, nukreips reikiama linkme. Jaunimas negali būti paliktas vienas. Apie tai byloja ir asmeninė patirtis. Vis dar gaunu žinučių ir laiškelių iš buvusių jaunų specialistų, kurie nepasiliko Mažeikiuose, yra išvažiavę dirbti kitur ir ten pritaiko pas mus įgytas žinias, patirtis.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria – atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Būtina tartis su jaunais žmonėmis. Įsiklausyti į jų norus ir poreikius. Reikalui esant, patarti, stumtelėti reikiama kryptimi, kad jie nepasimestų. Jei jaunas žmogus vienas „malsis“ be aplinkinių pagalbos, tai nieko gero ir nepavyks. Jis turi turėti ir užnugarį, ir palaikymą.
Kultūros centras turi glausti visus ir priimti žmones net su pačiomis netikėčiausiomis idėjomis.
Jauniems žmonėms norisi pasakyti: nebūkite nuobodūs, neribokite fantazijos, atraskite save bendrystėje bei partnerystėje.
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninio archyvų
