Kultūros nebuvimas – irgi dalis kultūros?

Virginijus SUNGAILA. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Nutariau atsiliepti į mažeikiškės rašytojos Rasos Čergelienės rašinius „Mažeikiai: nei kaimas, nei miestas“ ir „ Kodėl Mažeikių veidas blankus“, išspausdintus „Santarvės“ laikraštyje, kuriuose kalbama apie Mažeikių miesto tapatybę ir jo veidą.
Norėčiau pasidalinti mintimis apie docentės Laimos Mikalauskienės kūrybinių dirbtuvių vizijas. Straipsnyje „Mažeikiai: nei kaimas, nei miestas“ pateiktoje fotografijoje prie geležinkelio perėjos yra pavaizduotas kilimėlis su svetimos kalbos užrašu „Welcome“. Gal čia fotografijos ar instaliacijos  autorė ar autoriai turėjo omenyje ne Mažeikius, bet Mančesterį?
Drįstu teigti, kad gerbiama docentė nelabai yra susipažinusi su Mažeikių realijomis, nes toje vietoje, kur pavaizduotas kilimėlis, yra žuvęs ne vienas žmogus. Gal mus norima maloniai pakviesti į mirtį po lokomotyvo ratais? Tai gal ir būtų neblogas „performansas“, bet tokiu atveju norėčiau kvietimo lietuvių ar žemaičių kalba. Kodėl pasirinkta svetimybė, galiu tik spėlioti. Greičiausiai idėją „išmetė“ paprasčiausias „paguglinimas“… Tada pasiteisina ir kilimėlis, ir „Welcome“.
Žvelgiu į docento M. Šimkevičiaus kūrybinių dirbtuvių grupės viziją – atgiję Mažeikių suoliukai ir liūdžiu. Nejaugi galvojama, kad pakaks pripaišyti ant suoliuko gėlių, ir mažeikiškiai išsyk pasijus „miestiečiais“?  Valdžiai toks paprastas ir pigus kičas gal ir patiks, bet jaunimas, kuris yra jau matęs pasaulio, tikiu, tai priims kaip pigią beskonybę…
Rašinyje „Mažeikiai: nei kaimas, nei miestas“ sunku suprasti L. Mikalauskienės poziciją. Pateiksiu dvi jos citatas. „Kai žinai, kad koks nors tavo judesys sukels pasipriešinimą, natūraliai vengi šito, nenori to diskomforto“; „Manau, kad visų naujovių kelias yra konfliktiškas. Tai visuomenės raidos ypatybė“. Tai ir nebeaišku, kokiu keliu žengs moteris, norinti mus iš kaimo išvesti į miestą.
O tokie pasisakymai kaip „Žmonės neturi profesionalios kultūros, taip pat ir dailės, vartojimo įgūdžių, nėra tam pasiruošę“, tiesiog pritrenkia savo tiesmukumu ir nėra aišku, kaip galima vartoti dailę. Klausiu: „Ar kičinės gėlytės ant suoliukų mus, vartotojus, priartins prie profesionaliosios kultūros ir tokią dailę mes turėsime vartoti?“ Žinoma, galima tai nurašyti studentų pajuokavimams. Bet jei jaunimas juokiasi iš mūsų miesto ir už tai dar yra mokama, tai garbė jaunimui. Nes turbūt jauni žmonės, pretenduojantys į menininkus, niekur neras tokios valdžios kaip mūsų, kuri leidžia juoktis iš savęs ir už tai moka pinigus.
Teiginys, kad „skurdas asmenybės neugdo“, yra nesuprantamas dėl kelių priežasčių. Neaišku, ar docentė kalba apie dvasinį, ar materialinį skurdą? Yra tiesiog istoriškai klaidinga teigti, kad skurdas asmenybės neugdo – kad ir žinant Vincento Van Gogo gyvenimą… Vienas pačių žymiausių japonų haiku poetų Issa Kobaja buvo maištininkas. Jis išstojo iš tuo metu oficialiai veikusios poetinės mokyklos todėl, kad prieš jį buvo susiformavusi opozicija. Issa buvo labai neturtingas, tačiau ignoravo didikus, kurie norėjo būti savito ir talentingo poeto globėjai. Prieš mirtį poetas parašė trieilį. Jį surado po pagalve varganoje poeto lūšnoje – be langų, kiauru stogu, kur jis apsigyveno po to, kai sudegė jo namas.
„Ačiū tariu.
Ant apkloto krinta
Sniegas iš rojaus.“
Dar vienas skurdo aspektas šmėkštelėjo mintyse… Atsiskyrėliai, kurie renkasi skurdą, kad dvasiškai tobulėtų, pasitraukia nuo gyvenimo šurmulio ir medituoja. Arba nueikit į dailės galerijas, kur prekiaujama šiuolaikiniais kūriniais – liūdnas vaizdas, visiškas pataikavimas vidutiniam ir praturtėjusiam užsakovui……
Į Sibirą ištremti mūsų inteligentai ar paprasti dori žmonės, ten atsidūrę, rašė, kūrė, vienas kitą mokė, švietė, pasakojo… Ir išliko. O šalia prižiūrėtojas – atrodytų, ir maisto turėjo, ir šiltą guolį, o žmogiškumo – ne…
Iš principo keistas man atrodo pats ieškojimas –  ar Mažeikiai kaimas, ar miestas. Tarsi tai kažką keistų. Tarsi mažesnėje vietovėje negali gimti menui ir mokslui atsidavę, talentingi žmonės. Prisirišimas prie didybės ir „maštabų“ tik pabrėžia, kad pats „ieškotojų“ mąstymas yra provincialus.
Prisiminkime Viekšnius. Kiek iš čia kilo iškilių asmenybių ir dar kils. Daug dideliais save laikančių miestų galėtų pavydėti Viekšniams. Ir jei pažiūrėtume, kiek dangaus dengia Viekšnius, gal jie ir  maži, bet jei prisimintume, kas vaikščiojo Viekšnių gatvelėmis…
Labai keistai man skamba idėja geležinkelį juosiančią tvorą padaryti didžiausia pasaulyje gatvės meno galerija. Mano galva, tai visiškas absurdas, nors būna, kad sapnai pildosi.
Siūlyčiau prieš kitą kūrybinių dirbtuvių pradžią paskaityti Ilfo ir Petrovo romaną „12 kėdžių“, tai gal kils daugiau minčių, kaip papuošti miesto viešąsias vietas…
Yra vienas aspektas, kurio negaliu nepaminėti – „skurdi aplinka“. Čia su docente sutikčiau –   materialiai ir dvasiškai skurdi aplinka neugdo asmenybės. Jei mokykloje viskas apšepę, aplūžę, jei vyrauja dar sovietmečiu kurtas interjeras, jei nėra mokytojų asmenybių… ir t. t. Tai tikrai augančiam, bręstančiam žmogučiui sunku bus tobulėti. Bet net ir tada, esant noro, įmanoma…
Miestas –  nuskuręs, išskirtinis tuo pačiu sovietiniu vaizdeliu – ne tik „architektūriškai“, bet ir politiškai. Skaitydamas straipsnį „Kodėl Mažeikių veidas blankus?“ tiesiog negalėjau „atsidžiaugti“ Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Daivos Štakonaitės atsakymais.
Štai ji teigia: „Mažeikių veidas keičiasi, bet, deja, tai pastebi tik žmonės, atvykę iš kitų miestų ar ilgai nebuvę Mažeikiuose.“ Kas tai – priekaištas miestelėnams ar tiesiog frazė? Jei konstatuojama, kad gyventojai nemato pokyčių, tai yra aiškus signalas, kad mūsų miesto veide kažkas negerai. Bet gal skyriaus vedėja turi kažkokių baimių miesto gyventojų atžvilgiu ir jai yra sunku su jomis susigyventi? To nereikėtų slėpti, nes tik bendravimas gali jas išsklaidyti. Nuomonės išsakymas tik palengvina bendravimą ir supratimą, tiesiog nebelieka ribos, kuri galėtų kenkti ne tik žmogui, bet ir pačiam miestui.
Dar mums sakoma, kad miestas turi savą architektūrą, yra pramonės, kultūros ir mokslo laimėjimų. Norėtųsi konkretumo – būtų smagu išgirsti nors kelis to „išskirtinumo“ pavyzdžius…
Veidas susideda iš bruožų. Iš ko susideda Mažeikiai? Na, yra pas mus prekybos centrų architektūra, bet apsaugok mus Viešpatie nuo tokios architektūros ir tokio veido!
D. Štakonaitė nepritaria, kad Mažeikių veidas išblukęs, kad jame nėra ryškesnių akcentų. Ir pamini… „Rudestos“ fontaną bei „Ežio“ suolelį. Žmogui, kuris miesto veidu rūpinasi jau aštunti metai, sakyčiau, lyg ir kukloka. Ir prisidengti privataus verslo iniciatyvomis, sakyčiau, net nekorektiška.
Nekantraudamas laukiu perstatomo „įdomaus muziejaus“ ir bibliotekos. Turbūt dabar net sienų šiltinimas yra prilyginamas kažkokiai įdomiai architektūrai. Bet, neskubėkime, gal tikrai kažkas įspūdingo iškils?
Kiek tenka kalbėtis su mažeikiškiais, tai jiems „nenuskilo“ taip gerai, kaip vedėjai D. Štakonaitei, ir daug kas yra nepatenkintas prekybos centrų invazija į pačias gražiausias miesto erdves. Labai noriu tikėti, kad kada nors bus vadovaujamasi teze: „Visų pirma miesto gyventojai turi kreipti miesto aplinką, o ne atvirkščiai“. Bet gal tas „kreipimas“ – ne tik į prekyvietes per gazonus išminti takai? Gal kas nors vertesnio?
Labai įdomi gali būti diskusija apie senamiesčio parką. Dabar jis jau atidarytas ir gerai matyti jo visas „gražumas“ bei profesionalų lygis.
Erdvė, mano, neprofesionalo, nuomone, blanki, be skonio ir pilka. Jei kas parką ir puošia, tai išlikę medžiai. Jokio originalumo ir jokio įdomesnio akcento jame nematau, bet negalima apie tai kalbėti, nes būsi apšauktas neišmanėliu. Labai keista, kai aktyvūs piliečiai, kovoję dėl parko projekto tobulinimo ir medžių išsaugojimo ir kreipęsi į žinomus kraštovaizdžio specialistus, yra kaltinami savanaudiškais tikslais. Bet ar žmonės, kurie nesutiko su tokiu projektu, turėjo kažkokios naudos? O štai architektai turėjo. Ir kas paneigs, kad vyriausioji jų vadovė, visaip rėmusi tą keistą projektą, dėl kurio buvo iškirsta nemažai sveikų ir gražių medžių, buvo nesavanaudė ir šimtu procentų profesionali?
„Miesto kultūros miestui reikia tiek, kiek jos reikia.“ Šis interviu sakinys galėtų papuošti statomo muziejaus pastatą. Ką ten muziejaus, visos mažeikiškių „naujosios kultūros“!
Straipsnio pabaigoje vis dėlto yra pripažįstama, kad gero rezultato sunku pasiekti, nes „rimtos kompanijos tokiuose konkursuose nedalyvauja“.
Gal nuo to reikėjo ir pradėti?