Kultūros rūmai per tris dešimtmečius išgyveno įdomius ir turiningus metus

Praėjusiųjų metų lapkričio mėnesį Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centras minėjo garbingą 70-ies metų jubiliejų. O šį lapkričio mėnesį suėjo 30 metų nuo to, kai pradėjo dirbti tuometiniai Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos profsąjungos Kultūros ir technikos rūmai. Savo mastais ir įranga jie buvo vieni didžiausių ir moderniausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Net didžiausi šalies miestai mažeikiškiams pavydėjo čia atvystančių kino ir teatro žvaigždžių, estrados artistų, kitų menininkų.

Išsiskyrė iš kitų

Viską, kas vyko tame pastate per trisdešimt metų, prisimena Kultūros ir technikos rūmuose dirbusi ir iki šiol direktoriaus pavaduotoja tebedirbanti Elena Driaučiūnaitė – ji ir dailininkė Daiva Vaičienė čia išliko kaip dirbančios nuo pirmos dienos.
Kultūros ir technikos rūmų atidarymas, anot E. Driaučiūnaitės, buvo ne tik respublikos, bet ir visos sąjungos įvykis – tokios paskirties tokio didžiulio pastato dar niekur nebuvę. Jo patalpų plotas – 7570 kv. m, pastatas buvo projektuojamas dvejus metus. Užsakovas – Naftos perdirbimo gamykla, o jos tuometinis generalinis direktorius Bronislovas Vainora norėjo, kad tai būtų patys geriausi ir patys gražiausi Kultūros rūmai matuojant sovietiniais standartais.
„Vien pramogų salė užima 500 kvadratų – čia gali apsisukti nedidelis lėktuvas. Tokios salės Lietuvoje tikrai nebuvo. Dabar tokio giganto tikrai niekas nestatytų – tada tiek nekainavo šildymas, elektra ir niekas negalvojo apie ateitį, kad taip išaugs to pastato eksploatacija“, – pastebėjo E. Driaučiūnaitė.

Miestui svarbi statyba

Statybos pradžioje į Mažeikius atvažiavo Lietuvos komunistų partijos lyderis Petras Griškevičius ir drauge su rajono vadovais, kultūros darbuotojais į pamatus įmūrijo simbolinę kapsulę. Rūmai pastatyti per rekordiškai trumpą laiką – penkerius metus. Tai buvo sparčioji komjaunuoliška statyba – statybininkus vežė iš visos Lietuvos.

„Ir mes, kultūros įstaigų darbuotojai, šeštadieniais ir sekmadieniais ėjom talkininkauti – prisimenu, kaip prieš statybos pabaigą valėm mažąją salę. Rūmus reikėjo spėti atidaryti 1987 metų Didžiosios Spalio revoliucijos 70-osioms metinėms. Jo sąmatinė vertė – apie penkis milijonus rublių (apie 1,5 mln. eurų – V. M.) – kaip tokiam pastatui tai buvo nedaug“, – samprotavo E. Driaučiūnaitė.
Iš pradžių įstaiga vadinosi Naftos perdirbimo gamyklos profsąjungos Kultūros ir technikos rūmais. Čia veikė daug technikos būrelių – fotografijos laboratorija ir studija, buvo didžiulės stalių dirbtuvės, garso įrašymo studija.
„Planuota, kad užsiimsime ne tik kultūra, bet ir propaguosime technikos būrelius. Vėliau, laikui bėgant, nuo pavadinimo žodis „technikos“ nukrito, kadangi čia vis dėlto daugiau buvo kultūros įstaiga“, – prisiminė pašnekovė.

Surinko visa, kas geriausia

Prasidėjus rūmų veiklai, čia dirbo nuo 120 iki 130 darbuotojų – rūmai turėjo profesionalų pučiamųjų orkestrą, keturis dailininkus, pramogų salėje dirbo penki žmonės, buvo žaidimų-automatų salė, žiūrovų patogumui veikė viskuo aprūpintas vaikų kambarys.
„Turėjome didžiulį šokių kolektyvą „Spragtukas“, kasmet kūrusį po naują programą – merginos kaip Mulen Ruže šoko pasidabinusios plunksnomis – tada pas mus tai buvo kažkas neregėto. Turėjome ir daug kitokių kolektyvų – dabar jų jau neprisimenu. Gamykla rūmams pinigų negailėjo: bilietai buvo nebrangūs, o parsivežti aukščiausios kategorijos artistams jų gaudavome iš gamyklos“, – kalbėjo E. Driaučiūnaitė.
Pašnekovė prisimena pirmąjį rūmų direktorių Azalijų Chaikiną – jis pradėjo dirbti dar statant rūmus, išvažinėjo visas Rusijos gamyklas, surinko visą geriausią techniką – apšvietimą pramogų salei parsivežė iš Sibiro, scenos, garso įrangą montavo inžinieriai iš tuometinio Leningrado – tais laikais tai buvo labai moderni technika.
„Direktoriui reikėjo pavydėti jo energijos, entuziazmo – čia buvo padaryta tai, kas, atrodo, neįmanoma, nesuvokiamas darbas. Dar Kultūros rūmai nedirbo, o jis vežė žymius artistus – jo pažintys, ryšiai, mokėjimas bendrauti buvo didžiuliai. Iš kompresorių gamyklos nuomojome salę – čia koncertavo direktoriaus pakviesta Liudmila Gurčenko“, – pasakojo pavaduotoja.

Amerikiečiai atsisakė, perėmė Savivaldybė

E. Driaučiūnaitė prisimena, kad, atidarius šį gigantišką kultūros židinį, žmonės eidavo žiūrėti ne atlikėjų, o Kultūros rūmų: per dieną sulaukdavo po dešimt ekskursijų.
Išvažiavus A. Chaikinui, Kultūros rūmams vadovavo Alvydas Lenkauskas, po to – Algirdas Petravičius. Vėliau, kai Naftos perdirbimo gamykla buvo privatizuota ir priklausė JAV bendrovei „Williams“, Kultūros centras perėjo jos žinion.
„Mums buvo paskirtas administratorius, mes užsiėmėm tik salės nuoma – tai bendrovei Kultūros rūmai, kaip ir kiti socialiniai objektai, rūpėjo mažiausiai, todėl jų jie greitai atsisakė. Tuos trejus ar ketverius metus mes buvom, egzistavom, bet ką čia veikėm – nelabai prisimenu. Savarankiškai nieko negalėjom daryti, net bilietų negalėjom pardavinėti. O paskui Kultūros rūmus nupirko Savivaldybė“, – teigė pašnekovė.

Maloniai sutinkami

Į Mažeikių kultūros rūmus atvažiuodavo visi šalies dramos, muzikos teatrai, simfoniniai, kameriniai orkestrai.
„Į rimtosios muzikos koncertus ateidavo ir vaikai – labai džiaugiausi, kad užsiauginsime tikrą žiūrovų kartą. Taip, jau užaugo trečia karta – jos, to dabartinio jaunimo, kuris čia ateina, aš jau nebepažįstu. Pažįstu tik jų tėvelius ar senelius“, – prisipažįsta E. Driaučiūnaitė.
Ji teigia, kad rūmams per trisdešimt metų su žiūrovais sekėsi ir jų iki šiol netrūksta. Atlikėjai čia važiuoja noriai, nes jie visada vertinami ir tinkamai pasitinkami: griminėje jie randa arbatinuką, padedama kavos, arbatos, šiokių tokių skanumynų.
„Jie visada jaučia mūsų meilę – juos maloniai ir sutinkame, ir išlydime. Ir mūsų žiūrovai labai šiltai priima atlikėjus – tikriausiai jau nebėra renginio, kad jie neatsistotų, neplotų. Kurio artisto nepamalonins toks žiūrovų priėmimas? Kai užkulisiuose pabendrauju su atlikėjais, jie būna sužavėti mūsų žiūrovais. Aš manau, kad per tuos trisdešimt metų mes juos užsiauginome“, – svarstė pašnekovė.

Atlikėjus traukia į Mažeikius

E. Driaučiūnaitės nuomone, atlikėjus į Mažeikius traukia ir puiki salė: čia gera akustika, apšvietimas, prieš kiekvieną koncertą stengiamasi keisti dekoracijas – papuošti sceną. Tiek žiūrovai, tiek atlikėjai džiaugiasi jos scenografija.

„Tikriausiai dėl to aš šiandien jau registruoju atlikėjus balandžio, gegužės mėnesiams ir jau, deja, nelabai turiu laisvų datų – jeigu reikėtų priimti visus norinčius, dirbtume kasdien. Anksčiau taip ir dirbdavome – be pertraukų ir poilsio dienų, o kur dar įvairios šventės“, – kalbėjo pavaduotoja.
Per pirmąjį darbo dešimtmetį Kultūros rūmuose tikriausiai apsilankė visos Lietuvoje buvusios grupės, dainininkai, įvairūs meno kolektyvai, o kur dar visi teatrai, cirkai, humoro atlikėjai – kai kurie per metus atvažiuodavo po keletą kartų – visa tai užfiksuota pirmajame rūmų dešimtmečio renginių žurnale.

Lankėsi visas žvaigždynas

Tik pavydėti Kultūros rūmams galima ir dėl čia apsilankiusių artistų ir atlikėjų iš Rusijos, kitų tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų. Su Mažeikių žiūrovais yra bendravę aktoriai Nikolajus Jeriomenka, Aleksejus Batalovas, Viačeslavas Tichonovas, Vasilijus Lanovojus, Natalija Kračkovskaja (madam Gricacujeva iš „Dvylikos kėdžių“) ir Michailas Pugovkinas, serialo „Santa Barbara“ žvaigždė Leinas Davies – Meisonas, humoristai – Vladimiras Vinokuras, Genadijus Chazanovas, Michailas Zadornovas, magas Igoris Kio, net šešis seansus per kelias dienas surengė mimų teatras „Licedeji“, vyko susitikimai su žurnalo „Jeralaš“ kūrėjais, garsiojo animacinio filmo „Na, palauk!“ režisieriumi Viačeslavu Kationočkinu, čia koncertavo Valentina Tolkunova, Andrejus Deržavinas, Kristina Orbakaitė, Laima Vaikulė, Odesos džentelmenų šou ir garsioji italų dainininkė Sabrina.
„Negalėčiau išskirti ko nors vieno kažkuo kitaip pasižymėjusio – labai įdomu buvo su kiekvienu pabendrauti. Įsidėmėjau Vaikulę, kuri visada atvažiuodavo su savo trimis šunimis – jie būdavo griminėje su aukle, bet triukšmo nekeldavo. Visos garsenybės – labai paprastos, mes nė iš vieno negavome kokių nors reikalavimų ar sąlygų“, – prisiminė E. Driaučiūnaitė.

Jautėsi kaip namuose

Kai kurie atlikėjai atvažiuodavo kelioms dienoms, tad juos reikėdavo maitinti, apnakvindinti – niekas jokių pageidavimų dėl specialaus maisto neturėdavo. Apnakvindinami jie dažniausiai būdavo Plinkšių profilaktoriume, kuris tada priklausė Naftos perdirbimo gamyklai.

„Ten nakvoti vežiau ir Meisoną: prisimenu, kad paklydome, į kažkokias fermas nuvažiavome. Tą Meisoną mes buvome sudievinę, įsimylėję iš televizoriaus ekrano, o kai susitinki su žmogumi, pamatai jį tokį paprastą, be grimo, nuoširdų, kuklų, kažkaip nesitiki, kad čia tas pats žmogus“, – kalbėjo moteris.
Rusų atlikėjai būdavo kaip savi – jie čia atvažiuodavo kaip į savo namus.
„Prisimenu ir Tichonovą – juk rusų kino žvaigždė. O čia atrodė, kad jis atvažiavęs iš kokios Plungės. Jie visiškai savęs nesureikšmindavo ir nesakydavo, kad mes čia tokie labai svarbūs – scenoje su žmonėmis labai šiltai bendraudavo“, – pasakojo pavaduotoja.
Į mimų grupės „Licedeji“ koncertus atvažiuodavo žiūrovai iš visos Lietuvos – jie koncertavo tik Mažeikiuose: šeši koncertai ir visuose salė buvo pilna.

Apsaugos nereikėjo

Italė Sabrina garsėjo kaip įnoringa atlikėja, bet E. Driaučiūnaitė teigė, kad nepastebėjusi nieko panašaus – atvažiavo, pakoncertavo ir viskas. Įnoringesni gal buvo kai kurie vadybininkai.
Tuometiniams atlikėjams – žvaigždėms – nereikėdavo jokios apsaugos – tais laikais tokios nė nebūdavo ir jiems nebuvo nuo ko saugotis. Tik vėliau, kai Kultūros rūmuose buvo filmuojama laida „Kelias į žvaigždes“ su Radži, Vilija Matačiūnaite, apsauga buvo labai didelė.
„Čia stovėdavo apsauga, nes susirinkdavo minios jaunimo, čia jie klykdavo, cypdavo… Filmuojant tiesiogines laidas visada būdavo daug apsaugos“, – kalbėjo moteris.
Pašnekovė teigia, kad per tuos trisdešimt metų ji pamatė daug įdomių dalykų, kartu įgijo ir naudingos patirties.
„Tai buvo labai turtingas laikas, dvasiškai visko gavau be galo daug, daug patyriau ir esu dėkinga tiems žmonėms, kuriuos čia sutikau. Tai tikrai didžiulė patirtis“, – pokalbį užbaigė E. Driaučiūnaitė.

Vytautas MALŪKAS