Senovės lietuviai trumpiausią vasaros naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis.
Vasaros saulėgrįžos (Joninių) šventės kulminacija – paparčio pražydėjimas. Tai vienas iš seniausių žemės augalų. Jo neėda gyvūnai, po jais ir šalia jų nėra vietos kitiems augalams, o svarbiausia, kad šio vešliai žaliuojančio augalo nei žiedų, nei sėklų niekas niekada nėra matęs.
Vis tik tokia galimybė, jei seksime ir tikėsime lietuvių mitologinėmis sakmėmis, trumpai akimirkai atsiveria Joninių naktį, pilną paslapties ir burtų, įvairių svajonių bei troškimų išsipildymo…
Kur ieškoti ir kaip Joninių naktį rasti paparčio žiedą? Į šį klausimą atsako etnologas profesorius Rimantas Balsys, Jonines neretai praleidžiantis savo sodyboje Sedoje.
– Tikėta, kad Joninių naktį pražysta ne paprastas papartis, o tik toks, kurio lapai yra kaip palmės (ne ant vieno stiebo); mažesnis už paprastus ir apgarbėjusiais lapais papartis; tik sulaukęs septynerių metų; juodom pašakėm; juodai blizgantis papartis ir t.t. Kai kur lygiai taip pat ieškoma ir diemedžio žiedo. Šis augalas irgi turi būti nepaprastas – septynerių metų, dvylikos metų, su „bumbuoru“ ir pan.
Papartis (diemedis) žydi tik kartą per šimtą metų ir tai tik trumpą akimirką. Kaip rasti tokį papartį?
Buvo manoma, kad prieš pradedant ieškoti reikia atsigerti visiškai juodo gaidžio, neturinčio nė vienos šviesios plunksnos, kraujo. Dar galima prieš Joninių naktį nueiti į mišką ir nusikirsti šermukšnį, nugenėti jo šakas ir nukirsti viršūnę. Po to šimtą žingsnių neatsigręžiant tempti į tą pusę, kur nuvirto. Tada pamatysi ant šermukšnio tupintį velnią, mat jis negali nulipti nei per nugenėtas šakas, nei per nukirstą viršūnę. Tas velnias žino, kur ieškoti paparčio žiedo.
Jeigu tai nepadeda, stebuklingo paparčio reikėtų ieškoti miško gilumoje, kur negirdėti nei šuns balso, nei gaidžio giedojimo; kur nė karto nebuvo žengusi žmogaus koja. Čia lygiai vidurnaktį pražysta papartis. Tačiau jį saugo raganos, velniai ir kitokios piktosios dvasios. Norint nuo jų apsisaugoti, reikia atlikti magiškus veiksmus.
Pirmiausia aplink save ir papartį reikėtų apsibrėžti ratą, o dar geriau tris arba devynis ratus. Tokį ratą galima brėžti „grabnyčių“ žvake, šermukšnine lazda, žvake nuo altoriaus, žvakių gesikliu, šventinta (Trijų Karalių) kreida, Šv. Ignacijaus lazda, maršalkos lazda, rožančiumi, per Kalėdas apdegintu pagaliu ar bet kokiu šventintu daiktu.
Apsibrėžtą ratą dar galima apstatyti degančiom žvakėm (bent jau iš dviejų pusių pastatyti po degančią „grabnyčių“ žvakę) ir palaistyti šventintu vandeniu. Tada bus didesnė tikimybė, kad piktosios jėgos rato tikrai neperžengs.
Profesorius Rimantas Balsys laisvalaikį leidžia savo sodyboje Sedoje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Apsibrėžus ratą, po paparčiu reikia patiesti šilkinę skarą, baltą drobę ar šiaip kokį audeklą ir laukti, kol ant jo nukris žiedas. Belaukiant patartina nepakeliant akių skaityti knygą (maldaknygę), kalbėti poterius arba atsiklaupti rato viduryje ir melstis, nesidairyti ir nesijuokti.
Apie dvyliktą valandą pradeda vaidentis, gąsdinti įvairiausios baidyklės: raganos, arkliai ar šunys be galvų; dunda ratai be arklių, griūva medžiai, ūžia vėtros; išlenda gaidys, vežantis didelį vežimą; šliaužia gyvatės, žalčiai; pasirodo kiškis su šieno vežimu, šuo su malkų vežimu; medžiai pradeda griūti; kažkas peiliu ima pjaustyti; išsižioję žvėrys puola ir t. t.
Labai svarbu jų neišsigąsti, nes baidyklės pačios niekaip negali peržengti apibrėžto rato. Bet kartais jos sugeba apgauti žmogų – ūmai visos baidyklės išnyksta ir tuojau pasidaro šviesu. Bet vos tik žmogus žengia iš to rato, žiedas akimirksniu dingsta, o baidyklės žmogų dažniausiai nužudo.
Kartais baidyklės pradeda rodytis jau atradus žiedą. Jos visokiais būdais stengiasi tą žiedą atimti: prašo geruoju arba grasina keršyti, o jei tai negelbsti, ima klykti ir kelti pragarišką siautulį. Jeigu žmogus neišsigąsta, lygiai vidurnaktį pražydęs žiedas nukrinta ant patiestos skarelės ir čia jį reikia skubiai paimti. Mat jei nesuspėji pagriebti, jis prapuola iš akių.
Kitais atvejais žiedą galima pačiam nuskinti arba jis pats netyčia įkrenta į batelį. Dėl to po papartyną reikia vaikščioti atrištais bateliais…
Yra daugybė įvairiausių nuomonių, kaip atrodo paparčio žiedas: visas žibantis kaip žvaigždė; baltas kaip mėnulis su dantukais; didumo kaip trys „kulokai“; visai mažas; geltonas kaip aukso grūdelis; panašus į raudona ar vaivorykštės spalva tviskantį žiburėlį; kaip aguonos grūdelis; ugninis Perkūno žiedas. Nuskintas žiedas gali pasiversti į didelę kaip kalnas baisybę, tik jos jokiu būdu negalima paleisti iš rankų, nes žiedas akimirksniu dings.
Radęs žiedą, žmogus būtinai turi jį paslėpti, kad niekas apie tai nesužinotų. Jeigu kam nors pasigirsi, tai žiedas prapuls ir jau antrą sykį jo nerasi.
Geriausia slėpti kokioje nors savo kūno dalyje: įsipjauti dešinės rankos mažajį pirštelį ir žiedą įdėti į žaizdą; priglausti prie krūtinės – įaugs; delne užsiūti; prapjauti kairės rankos nykščio raumenį ir ten įdėti paparčio žiedą; smagurį pirštą įpjauti kryžmai, įdėti žiedą ir užgydyti ir t. t. Svarbiausia, kad tokia žaizda tuojau pat užgyja.
Paparčio žiedas – asmeninės laimės ir visokeriopo pažinimo simbolis. Tikėta, kad radęs jį žmogus gali perskaityti kitų mintis, tapti nematomu, matyti žemėje užkastus lobius, suprasti paukščių ir gyvulių kalbą, akies mirksniu pažinti visas raganas, persikelti iš vienos vietos į kitą nė žingsnio nežengus, išgirsti, ką medžiai ūžia, sužinoti savo ateitį ar net mirties laiką.
Kitur tvirtinama, kad radęs paparčio žiedą žmogus viską žino, tik savo mirties valandos – ne.
Nesunku pastebėti, kad daugelis tikėjimų apie paparčio žiedo ypatybes, jo ieškojimo ir saugojimo būdus bei radusiam suteikiamas galias mus pasiekė iš ikikrikščioniškų laikų. Kita dalis turi ryškių krikščionybės bruožų.
Kitaip tariant, kaip ir daugelyje kitų kalendorinių švenčių, taip ir Joninių papročiuose regime sumišusius, persipynusius įvairių laikotarpių ir kultūrų vaizdinius. Pro visus juos, tarsi pro vasaros vidurnakčio rūką, šviečia stebuklingas paparčio žiedas – žmogaus viltis, tikėjimas, svajonė.
Taigi Joninių naktį dėl viso pikto neužsiriškit batų…
Jūratė MEDEIKAITĖ
