Pirmoji keramikės darbų paroda Mažeikiuose buvo beveik prieš dvidešimt metų. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių muziejuje veikia dailininkės keramikės Genės Jacėnaitės darbų paroda „Mintis, išgryninta laike, įspausta molyje, užgrūdinta ugnyje“, skirta menininkės 80-mečio jubiliejui.
Parodoje galima pamatyti įvairių laikotarpių kūrėjos darbus, padovanotus Mažeikių muziejui.
Tėviškė – Kuršėnų miestelis
Parodos atidarymo renginyje pati keramikė negalėjo dalyvauti: iš Vilniaus tolimas kelias, be to, jau ir amžius ne tas, tad su ja pabendrausime per jos atsiminimus, kurie, šalia jos darbų, skelbiami parodoje.
Dailininkė keramikė Genė Jacėnaitė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
„Pavenčių pievose iš pasiutimo žydėjo pelenikės – raudonavo dideliausi gabalai, o lomose kaip vištyčiai plasnojo burbulų marios. Tokią nematytą grožybę pamatęs, vaiku nešinas gandras iš nustebimo žioptelėjo, o besispardantis nešulys plumptelėjo į netoli pelkės esantį daržą. Neseniai buvo paliję, kopūstai dar vos vos padiegti, molėtos ežios minkštos, tai vaikelis gatavai sveiks įsmego į molį. Turbūt tik smegenikės bent kiek susipliauškino, kas vėliau gyvenime ir išryškėjo.
Tas vaikelis tai ir buvau aš“, – apie savo atsiradimą Žemaitijos žemėje pasakoja G. Jacėnaitė.
Tai buvo 1933 metų pirmoji vasaros diena.
„Mano tėviškė – molėtas Ventos pakrančių miestelis Kuršėnai. Tai jo molis turbūt nulėmė man ateitį ir tapo visu gyvenimu. Todėl ir kasdieniai džiaugsmai, nusivylimai bei mintys – taip pat iš molio“, – apie savo pašaukimą tapti keramike rašo G. Jacėnaitė.
Ėmėsi kūrybinių ieškojimų
Gražūs ir keramikės vaikystės prisiminimai: „Mano mama ištisai siūdavo, močiutė dirbo visus ūkio darbus. Ji eina kiaulių šerti, aš einu iš paskos. Ji eina ravėti, aš einu iš paskos. Daug ką sužinojau iš močiutės.“
1957 metais G. Jacėnaitė baigė Lietuvos dailės institutą, jos mokytojai buvo garsūs Lietuvos menininkai – keramikas Liudvikas Strolis ir skulptorius Juozas Mikėnas.
„Man labai rūpėjo iš kokių nors atliekų dar ką nors naudingo padaryti, nes reikiamų medžiagų visada trūko. Vėliau, kai jau pati dirbau laborante, iš perdirbtų fotojuostų ryškalų, kuriuos išpildavo fotografas į kanalizaciją, sumaniau išgauti sidabro junginių, naudojamų labai vertinamos ir tuo metu populiarios redukcinės glazūros komponento. Kai kas išėjo, tik terlionės buvo daug. Iš senų radijo kondensatorių vielučių degiau vario oksidą, iš lengvai gaunamo parduotuvėse sodininkams skirto Bordo preparato degiau vario karbonatą, iš kalio permanganato mangano oksidą ir dar visokius kitokius, ką tik sugalvojusi bandymus. Laimė, kad mano katedros vedėja šiems mano sumanymams neprieštaravo, todėl ir užsiiminėjau, kas mane domino“, – apie pirmuosius kūrybinius ieškojimus rašo G. Jacėnaitė.
Vis prisimena pozuotoją
Daugelį metų G. Jacėnaitė dirbo Lietuvos dailės instituto, vėliau – Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, nuo 1996 metų – docentė.
Ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Žemaičių bendrijos Vilniuje narė, prieš penkerius metus gyventojų išrinkta Kuršėnų miesto garbės piliete.
Iš studijų laikų liko ir tokie prisiminimai: „Buvo labai graži viena pozuotoja, nepaprastai graži, nepamenu vardo. Ji pozavo institute nuo kokių šešiolikos metų aktą. Išlaikė motiną, ant lovos gulinčią, ir dar mažesnį, rodos, brolį ar seserį. Kur tokia mergička darbą gaus? Bet žmonės žiūri į tas pozuotojas kur aktą pozuoja kreivai, kad pasileidėlės. Jai niekas nė pusės žodžio negalėjo prikišti – buvo nepaprastai sąžininga, rami mergaitė.
Jinai daug metų pozavo, paskui baigė vairuotojų kursus, dirbo troleibusų vairuotoja.“
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Ragina nusišypsoti
Mažeikių muziejuje eksponuojami G. Jacėnaitės darbai yra iš to paties muziejaus fondų: savo darbus buvusi kuršėniškė jam yra padovanojusi. Pirmoji keramikės darbų paroda Mažeikiuose buvo beveik prieš dvidešimt metų.
Parodos kuratorė muziejininkė Jūratė Miliauskytė pasakojo, kad susipažinti su G. Jacėnaite ir atsirinkti darbų parodai važiavo jos kolegė Raimonda Ramanauskienė.
„Nuo tada mūsų draugystė su keramike ir prasidėjo. Jei reikėdavo, ji surengdavo parodas tai Renave, tai Mažeikių muziejuje“, – prisimena Jūratė.
Pati didžiausia paroda Mažeikiuose ir buvo prieš keletą metų, kai darbus keramikė padovanojo Mažeikiams. Šioje parodoje tik apie šimtas teminių darbų, jie vis tebeplaukia į muziejaus fondus. Kol kas nepamatysite naujausių G. Jacėnaitės darbų: jie tebekeliauja po parodas kituose miestuose.
„Jei šie mano darbai paskatins ką nors nusišypsoti, pažvelgti kitomis akimis į gyvenimo paradoksus, galėsiu manyti, kad pasiekiau tikslą, nes šiandien labai trūksta šypsenos ir geranoriškumo“, – parodą apibūdina jos autorė.
Keramikės kalba – tekstuose
Užmegzti Mažeikių muziejininkų ryšius su G. Jacėnaite paskatino Žemaičių draugijos Vilniuje nariai, Dailės akademijos, su kuria muziejų sieja glaudūs ryšiai, dėstytojai, muziejininkai minėjo ir mūsų kraštietės dailininkės Filomenos Linčiūtės – Vaitiekūnienės pavardę.
Kodėl savo darbus keramikė palieka Mažeikiams, muziejininkai tik svarsto.
„Gal dėl to, kad mažeikiškis yra Genės Jacėnaitės vyras, labai geras žmogus, kita vertus, Kuršėnai neturi muziejaus ir darbų nėra kur palikti, o čia jau susidraugauta, apsižiūrėta, kad viskas gerai“, – svarstė J. Miliauskytė.
Kadangi masinė darbų paroda Mažeikiuose jau yra buvusi, šiai, jubiliejinei, atrinko darbus atskiromis temomis, čia yra ir vieni pirmųjų keramikės darbų.
„Turime ir dailininkės koliažus, ir piešinius, bet nenorėjome parodos labai primarginti, tad parinkome jos atsiminimų tekstų. Ji pati negalėjo atvažiuoti, bet norėjosi, kad jos žodžiai čia skambėtų“, – parodą apibūdino J. Miliauskytė.
Kūryba – iš Dievo
G. Jacėnaitės darbai parodoje eksponuojami atskiromis temomis: „Cirkas“, „Aitvarai“, „Platelių salos“, „Kirvio istorija“, kai kas paimta iš ciklų „Įvairios vestuvės“, „Neišaiškinami gamtos reiškiniai“, „Chirurgai“, „Poliklinikoje“, „Kurso draugai“, čia rasite ir koklių vaikų darželiui rinkinį, darbelių įvairia keramikos technika.
„Suprantate, keramika man visuomet buvo laisvalaikio darbas. Patikėkite, jausmas, kad dirbi savo malonumui, yra brangus“, – tikino keramikė.
Menininkės pastebėjimu, kuriant ne visada viskas išeina taip, kaip norėtųsi: „Kai iš blyno pradedi vynioti, turi išeiti iš karto, jei ne – gali nebesistengti. Kartais atrodo, kad nutvėriau poną Dievą už barzdos, o kai pradedi daryti, pasimato, kad nebeišeina taip, kaip įsivaizdavai…“
Su G. Jacėnaitės kūryba susipažino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio meno mėgėjai, keramikė yra surengusi apie trisdešimt individualių parodų.
„Tapyba yra atspindys to, kas pasaulyje jau yra. O kurdamas iš molio, sukuri, ko niekada iki šiol nebuvo. Tai kaip Dievas, kad ėmė ir sukūrė“, – pastebi G. Jacėnaitė.
