Rima Sadauskienė bando kūrybą suderinti su verslu. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Dailininkė, juvelyrė, rašytoja, verslininkė… Paklausta apie tai, kam atiduotų pirmenybę, Rima diplomatiškai išsisuko: „Moteris, kuri mėgsta daryti viską.“ Ir priduria: „Vieną dieną darau viena, kitą – kitką. Savaitę susiplanuoju, kad nereikėtų šokinėti nuo vieno prie kitko.“
Pastaruoju metu mažeikiškė derina savo pomėgius su verslu ir teigia, kad jai sekasi.
Vestuvių proga – paveikslai
Vasara – dovanų, vestuvių ir visokių švenčių metas, tad galerijoje, kurioje dirba Rima, padaugėja ir klientų: žmonės ateina pirkti atvirukų vestuvėms ir krikštynoms, vokų pinigams dėti ir vestuvėms ar krikštynoms užsako paveikslus.
Dovanoti paveikslų žmonės jau nebebijo: Rimos darbų nemažai, juose vaizduojami įvairūs simboliai – Angelas, Gyvybės medis, tad žmonės juos supranta, mato prasmę ir perka.
„Mano paveikslai nėra ryškūs, pritaikyti juos rasi bet kuriame interjere, akių jie nerėžia, tad kas drąsesnis, perka didesnius, kiti – mažesnius paveikslus. Prie jų kai kas prideda pinigų, užrašo kokius nors linkėjimus ir išeina puikiausia dovana“, – teigė dailininkė.
Rima kuria paveikslus, papuošalus, jais stengiasi išlaikyti savo stilių, tad paprašyta nupiešti nuogą vyrą pirtyje, ji tikrai to nedarytų.
„Aš esu aš ir piešiu tai, ką noriu pasakyti pasauliui“, – tvirtino pašnekovė.
Pasitaiko įdomių užsakymų
Būna visokių atvejų: atėjusi moteris paprašė nupiešti paveikslą sūnaus vestuvėms. Sūnus
plaukioja jūromis, yra laivo kapitonas, tad, išklausiusi jo istoriją, Rima nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo krantą, jūrą, joje boluojančią burę, kelis, viską saugančius, Angelus ir Gyvybės medį. Tai pamačiusi, mama pasakė, kad jai būtent to reikėjo.
„Noriu, kad darbai būtų su mintimi, galbūt su užslėptais palinkėjimais, o kas nori linksmų ar dar kokių nors paveikslų, tegu eina į prekybos centrus: ten tokių pilna. Aš esu ne tam, kad pataikaučiau kieno nors prastam skoniui. Aš esu pati sau, aš tai duodu ir, kam tai patinka, tas ima“, – kalbėjo dailininkė.
Įdomiausių dalykų yra su rėminimu: žmonės prašo įrėminti pistoletą, moteriškas kelnaites, suknelę, medalių, ženkliukų kolekcijas, kažkokius ypatingus peilius, brangius laiškus, net sportbatį – žmogui, baigusiam sportinę karjerą, draugai, pavogę jo sportbatį, paprašė jį įrėminti.
„Nelengva buvo tai padaryti, kad jis gražiai atrodytų. Žmonės prisigalvoja daug dalykų, o mums yra įdomu sugalvoti, kad tai būtų kažkam gražus prisiminimas“, – sako menininkė.
Susidomėjo verslu
R. Sadauskienė teigia, kad prieš trejus metus save vadino menininke, bet dabar esanti verslininkė, nes, prasidėjus krizei, pamatė, kad menas be prekybos negali būti, ir jei tu turi parduotuvę ar galeriją, kažką vis tiek turi parduoti, – kitaip neišsilaikysi.
„Ir tada aš tapau verslininke, nes anksčiau turėtą galeriją reikėjo gelbėti kaip iš skęstančio laivo: tuo metu daug kas, kas buvo užsiėmęs su menais, skendo. Keitėme darbo kryptį, prisipirkau kalną knygų apie verslą, vadybą, rinkodarą, dabar jas dar skaitau ir suprantu, kad einu geru keliu, verslo pradžia yra, tad vėl esu menininkė“, – juokėsi moteris.
Pirmąją galeriją Rima su vyru Borisu įsteigė prieš septynerius metus: ten buvo didelė erdvė, todėl priimdavo ir kitų Mažeikių menininkų paveikslus, užsiėmė juvelyrika, gamino papuošalus iš aukso ir sidabro, o dabar, kadangi erdvė maža, liko tik Rimos paveikslai, jos iš pusbrangių akmenų kuriami papuošalai, taip pat rėminami paveikslai.
Pritrūko patirties
Rima pasakoja, kad galeriją atidarė tada, kai abu su vyru dar buvo menininkai, o tai, jos žodžiais reiškia, iš kvailumo, nes jokio reikalo nebuvo: norėjo daryti autorinius papuošalus, susipirko įrangą, susirado patalpas.
„Kadangi tai patiko daryti, tai ir darėm. Bet mes nemokėjom nei skaičiuoti, nesiekėm jokio pelno, verslo pagrindų neturėjom jokių, paskui pamatėm, kad viso to negalim išlaikyti, kadangi neapskaičiavom. Tada ir pradėjom neakivaizdiniu būdu iš gyvenimo mokytis“, – pradžią prisimena galerijos savininkė.
Rima – mažeikiškė, baigusi tuometinę 2-ąją vidurinę mokyklą, mokėsi Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar tai Vilniaus dailės akademijos fakultetas – V. M.), įgijo metalo apdirbėjo ir juvelyro specialybę. Po to su vyru kartu ir dirbo.
Darbas porai netrukdo
Juvelyrikos Rima ir Borisas atsisakė todėl, kad žmonių, kurie išlaikytų ir pamaitintų jų vaikus, liko vienetai, o kai nebegali iš savo darbo išgyventi, sakai, kad žmonėms to nereikia.
„Kai stojau mokytis į Telšius, buvau susižavėjusi žmonių padarytais darbais ir galvojau, kad ir aš tai noriu daryti. Kai baigiau, viduje jaučiau prieštaravimą: aš tai moku, bet viduje dar kažko trūksta. Ir kai šokinėjau nuo metalo apdirbimo prie piešimo ir nesuvokiau, kur man geriau, paaiškėjo, kad juvelyrika nėra tiek artima. Supratau, kad man geriau yra paveikslai, idėja ir mintis, pasakojimai“, – apie kūrybinius ieškojimus pasakojo Rima.
Rima juokiasi, kad du menininkai iš to gali pragyventi, jei bent vienas virsta verslininku.
Dirbdami viename darbe, sutuoktiniai trinties nejaučia, nes dienomis beveik nesimato: Rima dirba galerijoje, Borisas – kitur esančiame rėmelių salone.
Be juvelyrikos, piešinių ir papuošalų, Rima ir rašo, yra išleidusi apsakymų knygą ir du romanus. Jų tematika įvairi: apsakymai apie gyvenimo prasmės ieškojimą, mistiką, vienas romanas pasakoja apie žvaigždžių kalvę, kitas – apie savęs ieškojimą.
Rašyti pradėjo dar mokykloje, kol negalvojo apie suvenyrus, dailę ar papuošalus.„Verslas yra paskutinis dalykas, kurį aš atradau. Tais laikais apie verslą niekas negalvojo, negalėjo numatyti, kad turėsi tiek skaičiuoti ir daryti tokius dalykus… Pasirodo, kai tai atrandi, ir čia yra įdomu. Ir kas apie tai galėjo pagalvoti“, – svarstė kūrėja.
Viskuo patenkinta
Rima su vyru augina tris vaikus: du sūnus ir dukterį, – visi jie dar moksleiviai. Vyresnėlis per vasarą pavaduoja mamą galerijoje, kad ši galėtų daugiau paskaityti: tai vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų ne darbo metu. Kitas sūnus šiek tiek padeda tėčiui gaminti rėmelius, dukra dar tik devynerių metų ir padeda mamai piešti.
Menininkai linkę į bohemišką gyvenimą: Rima to neneigia.
„Kai vakarais visi penki susirenkame prie vakarienės stalo, oi, kokią bohemą darome!“ – juokauja pašnekovė.
Moteris tvirtina, kad gaminti valgio jai nereikia vienai: tai moka visi šeimos nariai.
„Viskas yra gerai, net nežinau, ko daugiau norėčiau: ko noriu, tą ir turiu. Norėjau rašyti – rašiau, noriu piešti – piešiu, noriu pagulėti – paguliu, noriu valgyti – valgau, noriu eiti į darbą – einu, noriu neiti – galiu neiti. Turiu viską“, – džiaugėsi R. Sadauskienė.
