Jonas Vozbutas ir jo mokytoja Vaida Mikalauskienė įamžinti praėjusiais metais, prieš rečitalį, dar su senuoju akordeonu. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Pasibaigęs pavasaris ir prasidėjusi vasara abiturientams – pasirinkimų, svarbių sprendimų laikotarpis.
Apie gyvenimo pasirinkimus, sprendimus bei jų svarbą, kantrų darbą ir sėkmę kalbėjomės su mažeikiškiu jaunuoju akordeono virtuozu Jonu Vozbutu bei jo mokytoja Vaida Mikalauskiene ir su iš Mažeikių kilusia šokėja, mokytoja, choreografe Egle Ukanyte.
Planuoja darbingą vasarą
Daugybės respublikinių, tarptautinių akordeonistų konkursų, festivalių laureatui, Mstislavo Rostropovičiaus fondo, Mažeikių Rotary ir Vilniaus tarptautinio Rotary klubų stipendininkui J. Vozbutui netrukus sukaks 13 metų. Tačiau jau šiandien, paklaustas, kaip įsivaizduoja savo ateitį, savo gyvenimo kelią, pašnekovas neabejodamas atsakė, kad ateitį sies su muzika – bus muzikantu, atlikėju, o paskui gal ir kompozitoriumi arba pedagogu. Vis tik visuomet šalia bus akordeonas.
Su Jonu ir jo mokytoja „Santarvė“ susitiko pirmąją vasaros dieną. Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos klasėse dar skambėjo muzika, į užsiėmimus rinkosi vaikai. Tačiau jau netrukus, vaikams išsiskirsčius vasaros atostogų, mokykla pritils.
Vis tik J. Vozbutas, padedamas mokytojos, vasarą žada dirbti – ruošti naują muzikinę programą, tobulinti jau išmoktus kūrinius.
Prieš metus vyko rečitalis
Praėjusių metų balandį Mažeikių kultūros centro didžiojoje salėje buvo surengtas J. Vozbuto rečitalis. Į gimtojo miesto didžiausioje scenoje vykusį rečitalį jis pasikvietė ir savo draugus.
Viena iš koncerto misijų buvo labdaringa. Siekta surinkti lėšų naujam – Jonui reikalingam mygtukiniam akordeonui nupirkti.
Dabar, po rečitalio praėjus šiek tiek daugiau nei metams, ir jaunasis akordeonistas, ir jo mokytoja sakė, jog metai buvo įdomūs, kitokie nei ankstesnieji.
„Po rečitalio jaučiausi labai gerai, įgijau nemažai patirties, sutikau daug įdomių žmonių, su jais pabendravau. Geras jausmas“, – prisiminė J. Vozbutas.
Buvo kūrybinė pertrauka
Po koncerto „Jonas ir draugai“ jau tapo aišku, kad mygtukinį akordeoną berniukas turės. Tapo aišku ir kad vietoj išmokto, gerai pažįstamo klavišinio instrumento teks įvaldyti mygtukinį.
Pasak V. Mikalauskienės, po didelio rečitalio buvo kūrybinė pauzė. Reikėjo sustoti ir apgalvoti, kur mokytojos lydimam mokiniui toliau eiti.
„Praėjusią vasarą su Jonu buvome keletą kartų susitikę. O jau nuo rugsėjo kartu pradėjome dėlioti naują programą. Bet aš jį vis prilaikiau, nenorėjau, kad daug jėgų atiduotų klavišiniam akordeonui. Instrumentas jau buvo morališkai pasenęs groti sudėtingus, techniškus, naujam instrumentui pritaikytus kūrinius“, – sakė pašnekovė.
Sulaukęs naujojo mygtukinio akordeono, džiaugėsi ir Jonas bei jo šeima, ir mokytoja. Rimtai dirbti su šiuo instrumentu, jį jaukintis Jonas pradėjo prieš 5 mėnesius.
Kai Jonas Vozbutas groja – jis susikaupęs ir rimtas, kai bendrauja – šypsosi ir juokauja. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Pasikeitęs akordeonisto statusas
Mažeikiškis su naujuoju savo akordeonu jau buvo išvažiavęs į keletą konkursų. Ir nepaisant to, kad J. Vozbuto statusas konkursuose dabar jau kitoks – jis nebe „klavišininkas“, o „mygtukininkas“, konkursuose jam sekėsi kuo puikiausiai.
Šiauliuose vykusiame Lietuvos nacionaliniame akordeonistų konkurse jis užėmė pirmąją vietą. 17-ajame Žemaitijos ir Klaipėdos krašto jaunųjų akordeonistų konkurse laimėjo Grand prix.
Be to, mažeikiškis drauge su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru grojo Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusiame koncerte, paskui – koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
Auga pats, auga ir jaudulys
Taip pat jaunasis muzikantas dalyvavo tarptautiniame Rotary klubų suvažiavime, kuriame jam už nuopelnus, darbą ir pasišventimą buvo įteikta premija. Šiame renginyje Jonas irgi pagrojo keletą kūrinių.
Jaunojo akordeonisto paklausėme, ką jis jaučia, apie ką mąsto, prieš išeidamas į sceną, kaip tramdo jaudulį ir ar iš viso jį jaučia.
„Prisimenu, kad prieš pirmąjį savo konkursą nežinojau, ką reiškia lipti į sceną ir joje groti. Galvojau paprastai: užlipsiu ir pagrosiu, ko čia man bijoti. Dabar, kai žinau, kokius kūrinius groju, kai suprantu, kad juos turiu atlikti kaip įmanoma geriau, išėjęs į sceną ir jaudulį jaučiu didesnį nei tada, kai buvau mažesnis“, – kalbėjo Jonas.
Prieš savo pasirodymus mažeikiškis stengiasi su niekuo nesikalbėti, nesiblaškyti. Įsivaizduoja natas, kaskart apgalvoja, kokios kūrinio vietos jam sudėtingiausios ir stengiasi jas atsiminti, o paskui jose nesuklysti.
Įdomybės – solfedžio pamokose
Kai Jonas atėjo mokytis į V. Mikalauskienės akordeono mokyklą „Domisolė“, jam buvo 7 metai.
Berniukas norėjo mokytis groti gitara. Pasižiūrėjusi į jo pirštus, mokytoja berniukui ir jį atvedusiai mamai paaiškino, kad vaikui būtų lengviau pirmaisiais metais pasimokyti groti kokiu nors klavišiniu instrumentu. Klavišiniai instrumentai padeda lavinti klausą.
Išgirdęs, pamatęs akordeonu grojant Vilių Mažeiką, Jonas sutiko: mokysis groti akordeonu.
„Kai Jonas pradėjo mokytis, jis buvo normalus vidutinių pajėgumų vaikas, tvarkingai lankęs pamokas. Atmintyje įstrigo Jono teoriniai dalykai. Aš pati dėsčiau solfedį ir tose pamokose man buvo įdomu“, – prisimena V. Mikalauskienė.
Įdomu jai pasirodė tai, kad J. Vozbutas visada klausdavo: kodėl taip yra, iš kur, kaip. Tai, kad berniukas stengėsi gauti logiškus atsakymus į visus jam rūpėjusius klausimus apie natas, apie muzikinį raštą. Pasak mokytojos, toks smulkmeniškumas, nuoseklumas nebūdingas jo bendraamžiams.
Iš pradžių buvo visko
Jau po pirmųjų mokslo metų „Domisolėje“ mokytoja berniuką išsivežė į Palangoje vykstančią akordeonistų stovyklą.
Paskui prasidėjo pirmieji konkursai ir rimtas darbas.
„Iš pradžių būdavo visko. Nebuvau pripratęs prie griežtesnio žodžio. Nesupratau, kad griežtą žodį mokytoja pasako nebūtinai dėl to, jog ant manęs pyksta, o dėl to, kad geriau išgirsčiau, netingėčiau.
Būdavo, kad sakydavau tėvams: gal aš nebeisiu, nebesimokysiu groti akordeonu. Bet mama vis paragindavo dar nueiti į keletą pamokų, nemesti. Nueinu, bandau ir, žiūrėk, jau patinka, gerai sekasi. Taip ir tebegroju“, – apibendrino Jonas.
Eglė Ukanytė dienos stovyklą Mažeikiuose organizuoja norėdama pasidalyti su vaikais savo įgyta patirtimi. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nori pasidalyti patirtimi
Kita „Santarvės“ pašnekovė – Vilniuje šiuo metu gyvenanti E. Ukanytė neseniai įgijo šokio pedagogikos specialybę. Šokėja, mokytoja ir choreografe prisistatanti mergina, studijuodama 4 kurse, pagal mainų programą mokėsi Italijos Nacionalinėje šokio akademijoje. Šiuo metu ji visai neseniai grįžo po absolventų praktikos. Ją atliko Šiuolaikinio šokio mokykloje Milane. Be to, mergina šoka Andželikos Cholinos teatre.
Mažeikiuose netrukus vyks E. Ukanytės organizuojama vaikų dienos šokių ir kūrybos stovykla.
„Apie savo gimtuosius Mažeikius dažnai pagalvoju ir norisi čia kažką įdomaus padaryti. Ką tik Italijoje atlikau praktiką, parsivežiau labai daug žinių, įgūdžių ir, kol tai šviežia, norėtųsi pasidalyti. Norėtųsi įkvėpti ir daugiau žmonių ieškoti savojo kelio ir daryti tai, kas jiems iš tikrųjų patinka bei pavyksta, o ne tai, ką pataria kiti“, – sakė mergina.
Išbandė keletą užsiėmimų
Kai prieš penkerius metus E. Ukanytė baigė Gabijos gimnaziją, jau žinojo, kad taps profesionalia šokėja.
Juolab kad vaikystėje, paauglystėje jai tėvai buvo suteikę laisvę rinktis. Kai mergaitė buvo 4 metų, tėvai ją leido į dainavimo užsiėmimus. Tačiau tuomet nedrąsiai mergaitei tas užsiėmimas nepatiko. Vėliau Eglė lankė muzikos mokyklą. Tačiau ir grojimas „neprilipo“, nes norėjosi aktyvesnės veiklos. Pavyzdžiui, šokti.
Taip 8 ar 9 metų ji pradėjo lankyti Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studiją „Kauškutis“. Ir lankė ją iki tol, kol baigė gimnaziją.
Pasak pašnekovės, būtent „Kauškutis“ ir jo vadovė Jolanta Tendienė įskiepijo meilę šokiui.
Tad šokių pedagogikos studijos Lietuvos edukologijos universitete buvo natūralus, nuoseklus sprendimas.
Kol jauna, nori šokti
Vien tik studijomis mažeikiškė neapsiribojo. Po paskaitų lankė įvairius šokių būrelius – papildomai mokėsi tautinių šokių, išbandė ir kitokių stilių šokius, įsitraukdavo į įvairius projektus. Nuo antro kurso pradėjo dirbti su vaikais.
„Šokėja, mokytoja, choreografė – visos mano veiklos ir panašios, ir kartu skiriasi. Manau, būti mokytoju yra pašaukimas, juo arba gali būti, arba ne. Choreografai turi turėti kūrybinių gebėjimų. O šokėjai turi išmokti tam tikrą informaciją ir vėliau ją taikyti šokant. Kol esu jauna, noriu kuo daugiau šokti, nes tada man bus lengviau kurti. Bet save matau kaip choreografę“, – dabartines savo veiklas apibūdino E. Ukanytė.
Iš Mažeikių kilusi Eglė Ukanytė Italijoje su su studijų draugais po vieno iš egzaminų. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Teatre – istorijos apie gyvenimą
Mažeikiškė dvejus metus šoka A. Cholinos šokių teatre – spektaklyje „Otelas“ atlieka vienos iš Jago merginų vaidmenį.
„Teatras man – pakankamai nauja sritis. Tačiau kai pabandžiau, jau nebenoriu jo paleisti. Iš pradžių buvo taip, kad galvojau, jog teatras neperduoda to tikrojo gyvenimo. Tačiau kai pradėjau jame šokti, supratau, kad teatre visos istorijos ir yra apie gyvenimą“, – pasakojo E. Ukanytė.
Po to, kai baigė Gabijos gimnaziją, ji keletą kartų buvo sugrįžusi į Mažeikių kultūros centro didžiosios salės sceną. Tam ji turėjo galimybę, kai su „Kauškučio“ šokėjais statė savo baigiamąjį darbą. Be to, gimtojo miesto scenoje E. Ukanytė šoko ir Kovo 11 dieną – jubiliejiniame „Kauškučio“ koncerte.
Pasak jos, čia sugrįžti visada gera.
Ragina nebijoti klysti ir keisti
Mažeikiškė sako dažnai sutinkanti žmonių, kurie studijuoja vieną ar kitą dalyką, tačiau nėra įsitikinę, ar savo gyvenimą susies su ta specialybe.
„Galvoju, kad reikia žmones drąsinti nebijoti išbandyti įvairias skirtingas sritis. Jei nesiseka, reikia bandyti kažką kito. Manau, niekada nevėlu rinktis kitą profesiją. Pajutus, kad ta sritis, ta profesija gerai sekasi, reikia nesustoti ir dar giliau į ją pasinerti, dar daugiau mokytis, tobulėti“, – įsitikinusi mergina.
Ji ir pati kadaise gavo patarimų rinktis finansine prasme geresnę specialybę nei šokio pedagogika, tačiau tie patarimai įtakos jos sprendimams nepadarė.
