Vyresniųjų „alksniškių“ pėdomis gražiai seka ir iš jų mokosi jaunieji „Alksniokā“. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Visur dalijausi, rašiau skelbimus, kviečiau žmones ateiti į „Alksnos“ 30-ąjį gimtadienį. Ir prikviečiau! Salėje buvo užimta kiek daugiau nei pusė kėdžių ir, manau, nė vienas nesigailėjo šeštadienio vakarą praleidęs kartu su mumis.
Koncertą pradėjome mes, „alksniukai“. Tai turbūt buvo pirmas kartas, kai aš taip bijojau išeiti į sceną. Galbūt dėl to, kad salėje buvo daug žmonių, o gal ir todėl, kad giliai širdyje gyvenantis jaudulys priminė šio renginio prasmę.
Po mūsų pasirodymo galėjome lengviau atsipūsti ir toliau grožėtis renginiu. Pasirodė septyni kolektyvai iš skirtingų Lietuvos etnografinių regionų, tad ir dainos, ir šokiai buvo skirtingi, bet kiekvienas jų buvo dedikuotas vakaro kaltininkei – „Alksnai“.
Pasirodymas po pasirodymo, kol galiausiai atėjo „Alksnos“ eilė, kuriai priklauso trisdešimt du žmonės, turintys begalę darbų namuose, bet kiekvieną antradienį susirenkantys pabūti kartu, pasikalbėti, o svarbiausia – padainuoti.
Per ketverius metus, kai priklausau „alksniukams“, daugiau ar mažiau pažinau kiekvieną „Alksnos“ narį. Kiekvienas jų yra toks šiltas, nuoširdus ir draugiškas žmogus, jog atrodo, kad jį pažįsti jau daug daug metų.
Kai į sceną užlipa trisdešimt du žmonės, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos, be „Alksnos“, tu supranti, ką reiškia tikras atsidavimas savo pomėgiui. Kai jie vieningai užtraukia iki skausmo visiems žinomą žemaitišką dainą, nepajauti, kaip skruostais pradeda tekėti ašaros ir negali jų sulaikyti…
Niekada iki tos akimirkos nesureikšminau skaičiaus 30. Trisdešimt metų, kaip šie žmonės dainuoja, šoka, keliauja, muzikuoja kartu… Tuo momentu pradėjau gailėtis, kad prie folkloro ansamblio prisijungiau taip neseniai, o taip norėtųsi dainuoti kartu dar ilgus metus.
Šio gimtadienio proga „Alksna“ išleido knygą, pavadintą „Alksna. 30 metų kartu“. Paskutiniame jos puslapyje parašyta: „Užversdami paskutinį savo leidinio lapą, pagalvojame: ar ilgai liksime kartu? Galbūt sulauksime kolektyvo penkiasdešimtmečio ar net šimtmečio? Bet tuomet mūsų jau nebebus. Tik šios knygelės surašyta informacija bylos apie kartu nuveiktus darbus, buvimą drauge. Viliamės, kad išpuoselėtas daigas dar stiebsis į saulę brandindamas „Alksniokus“, o iš jų vešės jau kita „Alksna“. Svarbu tikėti ir turėti vilties!“
Visi šie žmonės yra labai labai laimingi, galėdami būti, dainuoti ir šokti kartu! Aš tuo neabejoju.
Rugilė BALČIŪNAITĖ,
Gabijos gimnazistė,
ansamblio „Alksniokā“ dalyvė
„Alksnos“ vadovus Algirdą Vilką ir Dainorą Petrikienę sveikino draugai iš kitų kolektyvų. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
