Lankytojų eiles keičia eilės prie knygų

Šiandien pažymima Knygos ir autorinių teisių diena

Ar biblioteka išlieka tokia pati, kaip ir prieš šimtą ar penkiasdešimt metų? Kokia kryptimi ji plėtoja savo veiklą, kas jos laukia ateityje? Kas ji šiuo metu yra skaitytojams, valstybei, patiems bibliotekininkams?

Pasak Mažeikių rajono savivaldybės bibliotekos direktorės Aldonos Jonauskienės, biblioteka ir toliau liks pirmiausia ta žmonių susibūrimo vieta, kurioje jie gali pasiskolinti jiems reikalingus dokumentus – knygas ir kitus leidinius. Tačiau šiuo metu, anot vadovės, itin svarbu, kad bibliotekoje žmonėms būtų jauku, malonu, netrūktų erdvės, šviesos, šilumos. Čia žmogui turėtų būti gražu ir miela praleisti ilgesnį laiką. Tuo keliu eina ne tik Mažeikių rajono, bet ir visos šalies bibliotekos.

Artėjant Nacionalinei bibliotekų savaitei, kuri šiemet vyksta balandžio 23–29 dienomis, apie bibliotekos dabartį ir ateitį kalbėjomės su Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Irena Atkočaitiene.

– Neseniai vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime rašytojai priėmė kreipimąsi į šalies valdžią, bandydami atkreipti dėmesį į liūdną bibliotekų padėtį. Knygų trūksta, bibliotekininkų atlyginimai gėdingai maži. Norėdami paskaityti naują knygą, skaitytojai rašosi į eilę ir kartais laukia knygos pusantrų metų. Rašytojų kreipimąsi inicijavo rašytojas Juozas Šikšnelis, kuris vadovauja vienai gražiausių tokių įstaigų Lietuvoje – Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekai. Ženklas, kad brangi renovacija visų problemų neišsprendžia?
– Biblioteka turi būti jauki skaitytojui – tai pripažįstama ir to siekiama visame pasaulyje. Einame ta pačia kryptimi, tai – nėra atradimas. Dėl to šiemet numatyta Mažeikių viešosios bibliotekos renovacija, pasikeis bibliotekos išorė ir vidus. Į naujesnes patalpas ruošiasi keltis bibliotekos Tirkšlių filialas, atnaujintos Žemalės, Židikų bibliotekos. Pernai pagražėjo bibliotekos filialas Sedoje.

– Juo labiau kad gražindami prekybos salonus iš kailio neriasi prekybininkai, renovuojamos mokyklos ir kitos valstybinės įstaigos. Jei biblioteka negražėtų, taptų aišku, kad valstybei ji arba nesvarbi, arba galima būtų įtarti, kad ją stengiamasi sužlugdyti sąmoningai…
– Įsivaizduokite, kad kaimuose yra bibliotekų, kurios menkai šildomos. Skaitytojai iš tokių bibliotekų stengiasi sprukti kuo greičiau.

– Tačiau ištyrus skaitytojų lūkesčius, aiškėja, kad bibliotekoje jiems labiausiai trūksta ne jaukumo, bet knygų… Rašytojai prašo Prezidentės, Seimo pirmininko ir kultūros ministro ieškoti galimybių grąžinti bibliotekų fondams atnaujinti skirtas lėšas į prieškrizinį lygį (8 mln. Lt) ir padidinti bibliotekininkų darbo užmokestį.
– Tikrai negalime patenkinti skaitytojų poreikių. Knygoms įsigyti skirtų lėšų pastaraisiais metais vis mažėjo. Tik antri metai, kai Kultūros ministerija skiria bibliotekoms daugiau lėšų. Tai, žinoma, reiškia, kad galime nupirkti daugiau, bet tai nereiškia, kad galime patenkinti visų poreikius. Be to, tai, ką nuperkame, dažniausiai tenka Mažeikių viešajai bibliotekai, o kaimų bibliotekos nuolat patiria knygų badą. Nors viešoji biblioteka stengiasi padėti savo filialams skolindama skaitytojų pageidaujamas knygas. Jų skaitytojai turi šiek tiek palaukti.

– Galbūt daugėja žmonių, kurie naudotųsi tarpbibliotekiniu abonementu?
– Kasmet mažėja. Viena iš priežasčių ta, kad už šią paslaugą turi sumokėti skaitytojas. Ne visi skaitytojai gali sau tai leisti. Todėl renkasi internetą, kur gauna dalį norimos informacijos, nors internetas ir negali pakeisti knygų.

– Nors bibliotekos modernėja, išsaugoma tradicija, kad už skaitomas knygas skaitytojams mokėti nereikia. Tarytum laikomasi pozicijos, kad išprusęs skaitytojas naudingesnis valstybei, todėl jis skatinamas skaityti, domėtis naujovėmis. Įėjus į mūsų biblioteką, deja, neatrodo, kad valstybė norėtų, jog jos piliečiai būtų protingi…
– Kaip ir daugelyje pasaulio bibliotekų, Lietuvos bibliotekų paslaugomis galima naudotis nemokamai, neminint nedidelio simbolinio mokesčio už skaitytojo bilietą. Tačiau Mažeikių bibliotekos fondą lyginti su, tarkim, biblioteka Danijoje, būtų sunku. Ten jų fondai atnaujinami kas trejus metus. Įvertinus lėšas, kurias gauna mūsų biblioteka, atsinaujinti galime tik per kelias dešimtis metų. Vienam Lietuvos gyventojui knygoms ir kitiems leidiniams įsigyti skiriama 0,5–0,6 euro per metus, kai Danijoje ar Švedijoje – 9,5–8 eurai. Nežinia, kada pasieksime Danijos ir kitų šalių lygį.
Mūsų valstybei bibliotekos, akivaizdu, nėra prioritetas. Skirtingai nei, tarkim, Estijoje. Ten atnaujintas bibliotekas matėme jau prieš keletą metų, o jų šalies bibliotekininkai džiaugėsi, kad jų šalyje bibliotekos valstybei yra prioritetinė sritis. Ten yra aišku, kad bibliotekoje žinių įgijęs žmogus iš ten išeis kitoks ir iš ten išėjęs duos naudos tai pačiai valstybei – sukurs ką nors naujo, pasieks geresnių veiklos rezultatų.
Sunku užmiršti buvusio kultūros ministro R. Vilkaičio frazę, kad bibliotekoms nereikia naujų knygų, nes užtenka ir senų. Naujojo ministro požiūris mums dar nėra labai aiškus, bet girdėjome, kad nori sunaikinti bibliotekų filialus kaimuose…

– Kas būtų, jei juos sunaikintų?
– Daug žmonių kaime būtų pasmerkti tamsai. Juk dabar ten į bibliotekas ateina tie, kurie net internetu nesinaudoja. Jau dabar, vykdydami mums primestą taupymo programą, buvome priversti prašyti savo darbuotojų, kad jie dirbtų mažesniu krūviu, kai kurie jų pradėjo dirbti nebe visu etatu, o 0,75 etato. Vadinasi, užuot dirbę 8 valandas per dieną, tokie darbuotojai dirba 6 valandas. Dėl to liko nuskriausti ir bibliotekų lankytojai. Pavyzdžiui, Mažeikių viešoji biblioteka dėl to buvo priversta nedirbti šeštadieniais.

– Gal skaitytojams to ir nebereikia? Nors statistika rodo, kad viešosios bibliotekos lankytojų ne mažėja, o daugėja, bet gal jie – kitokie?
– Pagrindiniai mūsų bibliotekos skaitytojai – bedarbiai, pensininkai ir studentai. Yra tokių, kurių nepriversi skaityti internete net laikraščių. Dalis senųjų nuolatinių skaitytojų laukia prie bibliotekos durų dar neprasidėjus darbui. Vos spėji atnešti naujus laikraščius, stveria juos mums tiesiog iš rankų. Tokio skaitytojo niekaip nepasodinsi prie kompiuterio. Bibliotekos sėkmingai vykdoma kompiuterinio raštingumo programa žmones išmokė naudotis kompiuteriais, tačiau ši priemonė dažniausiai reikalinga susisiekti per „Skype“ su užsienyje gyvenančiais artimaisiais. Kita kategorija yra jaunimas. Jauni žmonės dažniausiai skaito, jei užaugo skaitančių žmonių šeimoje. Neminint studentų, kurių pastaruoju metu bibliotekoje padaugėjo.

– Kaip biblioteka gali skatinti skaityti, jei negali pasiūlyti tų knygų, kurių skaitytojui reikia?
– Tokiomis sąlygomis tikrai nelengva ugdyti gerą skaitytoją. Tačiau bibliotekininkai nenuleidžia rankų. Lietuvos LIONS klubų asociacija ir Lietuvos bibliotekininkų draugija kartu su pagrindiniu partneriu Lietuvos M. Mažvydo nacionaline biblioteka šį mėnesį šalies bibliotekose paskelbė moksleivių skaitymo konkursą. Paviešintas sąrašas knygų, kurias reikia perskaityti ir recenzuoti ar nupiešti iliustracijas. Už tai pažadėtos vertingos dovanos. Bibliotekininkams svarbu pritraukti jaunus žmones, kurie laisvalaikį mieliau leidžia prie kompiuterių ir, anot jų, nebeturi kada skaityti.

– Rūpinasi patys bibliotekininkai, bet gal derėtų tuo pasirūpinti ir valdžiai? Juk nesirūpinti biblioteka, vadinasi, negerbti ir knygų – grožinės, profesinės ar kitokios literatūros – autorių. Pastarieji irgi rašo tam, kad jų knygas skaitytų ne vien tie, kuriems vienas juokas įsigyti 30–50 litų kainuojančią knygą ir dar už 10 litų ją parsisiųsti internetu. Jei valdžia leidžia, kad rašomos ar verčiamos knygos nebepasiekia arba sunkiai pasiekia adresatą, tai galėtume vadinti nusikaltimu valstybei.
– Mes irgi sakytume, kad tai nusikaltimas, bet ne visiems taip atrodo. Ne vienas valdžios atstovas  bibliotekininko klausia: „Ar pas jus dar kas nors ateina?“ Tie, kurie patys nesinaudoja biblioteka, įsivaizduoja, kad ir kiti čia neina. Tačiau statistika yra kita: kiekvienais pastaraisiais metais į Mažeikių rajono savivaldybės viešąją biblioteką ateina po 2 tūkstančius naujų skaitytojų. Akivaizdu, kad biblioteka žmonėms reikalinga. Ir mes, bibliotekininkai, svajojame, kad laikai pagerės, pinigų knygoms atsiras, biblioteka pagražės. Grįžtame prie senos svajonės pasistatyti priestatą, išplėsti erdvę, įsirengti konferencijų salę, kuria naudotųsi ne tik bibliotekininkai, bet ir kitos organizacijos. Džiaugiamės laimėję mokymosi skatinimo konkurse ir gavę dešimtį naujų kompiuterių, kuriems tokia salė labai tiktų, jie būtų naudingi daugeliui. Mes dar turime svajonių.