Latvių bendruomenės traukos vieta – evangelikų liuteronų bažnyčia

Latvių bendruomenė dažniausiai susirenka per religines liuteronų šventes. Asmeninio albumo nuotr.

Oficialiai įregistruotos latvių bendruomenės Mažeikiuose nėra: visa latvių veikla mūsų mieste susijusi su Laisvės gatvėje įsikūrusia Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia, prieš devynerius metus minėjusia 100 metų jubiliejų. Šios bažnyčios parapijiečiai kartą per mėnesį renkasi į pamaldas, mini religines evangelikų liuteronų ir tautines Latvijos šventes, savo veiklai koordinuoti yra išsirinkę bažnyčios tarybą.

Pinigus bažnyčiai rinko patys

1906 metais pastatyta Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia, o kol jos nebuvo, vietos latviai sekmadieniais traukdavo į Alkiškius ar Grivaišius – ten buvo latviškos parapijos ir pamaldos būdavo laikomos jų gimtąja latvių kalba. Pirmosios pamaldos Mažeikiuose buvo laikomos privačiuose namuose, vėliau – cerkvinėje mokykloje.
1900 metais nuomojamose patalpose jau veikė laikina evangelikų liuteronų bažnyčia, tada ir buvo pradėtos rinkti lėšos nuolatinei bažnyčiai statyti. Naujoji bažnyčia nebuvusi labai išpuošta, tačiau vis dėlto tai buvo savi ir mieli maldos namai, tad į pamaldas susirinkdavo daug žmonių.
Mažeikiai – pasienio miestas, čia nuo seno gyveno daug latvių bei vokiečių, todėl pamaldos iš ryto buvo laikomos latvių, o po pietų – vokiečių kalbomis.
1944 metų rugpjūtį rusai, atakuodami vokiečių tankus, pataikė į bažnyčios medinį bokštą. Gaisras suniokojo bokštą, stogą, išdegino bažnyčios vidų.

Išgelbėjo gyvybę

Tuos laikus prisimena dabartinis bažnyčios tarybos pirmininkas Mintautas Kiubis: jis tada pasinaudojo bažnyčios gaisro dūmų uždanga ir pabėgo iš vokiečių nelaisvės.
„Tas įvykis man padovanojo antrąjį gyvenimą, nes daugelis tada į nelaisvę paimtų jaunuolių nuskendo pakeliui į Vokietiją – laivus subombardavo rusų povandeniniai laivai“, – prisimena M. Kiubis.
Bažnyčios tarybos pirmininko pavaduotoja Lidija Svobutienė pasakojo, kad po karo evangelikai liuteronai melsdavosi baptistų maldos namuose, paskui pravoslavų bendruomenės pirmininkės Irmos Janševskytės dėka įsikūrė pravoslavų cerkvėje: čia patalpos buvo nuomojamos, pamaldos vykdavo retai – keletą kartų per metus. Į pravoslavų cerkvę susirinkdavo nebe daug liuteronų, nes dauguma latvių per karą grįžo į Latviją. Po karo nebeliko kunigų: kai kuriuos ištrėmė į Sibirą, o kiti patys pasitraukė į Vakarus.

Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.