Akimirka iš Stepono Dariaus gimtinėje surengto bėgimo „S. Dariaus vaikystės takais“. Šiuo bėgimu paminėtas
„Lituanicos“ skrydžio 85-metis. Mėčislovo Raštikio nuotr.
Šiais metais minime Lietuvos aviacijos šimtmetį. Pernai sukako 85-eri metai nuo tada, kai du lietuviai lakūnai perskrido per Atlantą ir įėjo į pasaulio aviacijos istoriją.
Šis žemaičių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis iki šiol laikomas didžiausiu lietuvių pasiekimu aviacijos srityje. Be to, žygis turėjo didžiulę reikšmę Lietuvai bei lietuvių tautinei savimonei.
„Savo skrydžiu lakūnai įkvėpė lietuvius ryžto dvasia. Ši dvasia suteikė lietuviams pasididžiavimo savo tauta. Dariaus ir Girėno įkvėpti lietuviai siekė aukštumų įvairiose gyvenimo srityse, priešinosi okupantams, išsaugojo lietuvybę išeivijoje“, – akcentuoja Lietuvos aviacijos muziejaus vyr. muziejininkas Mėčislovas Raštikis.
Pradėta formuoti karo aviacija
1919 m. sausio 30 dieną krašto apsaugos ministro įsakymu Lietuvos kariuomenė pradėjo formuoti inžinerijos kuopą, kurią sudarė automobilių, aviacijos, elektrotechnikos, pionierių būriai.
Po poros metų, pasibaigus Nepriklausomybės kovoms ir stiprėjant valstybei, pradėta rūpintis susisiekimo aviacijos organizavimu Lietuvoje.
Atsiradus poreikiui, oro transportu vežioti keleivius, siuntas ir paštą, 1921 m. buvo priimtas Susisiekimo oru įstatymas. Kaune pradėjo leistis užsienio bendrovių lėktuvai.
Traukė nuo vaikystės
Lietuvos aviacijos muziejaus vyr. muziejininkas, Stepono Dariaus gimtinės ekspozicijos skyriaus vedėjas M. Raštikis pasakoja, kad Steponą Darių skraidymas traukė dar vaikystėje.
Gimtajame kaime stebėdamas paukščius, būsimasis lakūnas pavydėjo, kad jie gali skraidyti, o žmogus ne. Jau pradžios mokykloje Steponas pamėgo techniką, parėjęs iš pamokų, mėgdavo vis ką nors meistrauti.
Steponui su šeima atvykus į JAV, po metų jaunuolis pamatė skrendantį lėktuvą, kuris jam paliko didžiulį įspūdį. Tai buvo pirmieji lėktuvai, kuriuos jų išradėjai, aviacijos pradininkai Vilberis ir Orvilis Raitai 1911 m. išbandė Čikagos priemiestyje.
Steponas Darius ir Stasys Girėnas prie perstatyto transatlantiniam skrydžiui įsigyto lėktuvo. Nuotr. iš svetainės www.plienosparnai.lt
Pirmasis lėktuvas sužavėjo
Nijolė Dariūtė-Maštarienė – S. Dariaus dukra, išnagrinėjusi dokumentus, literatūrą, artimųjų atsiminimus, parašė knygą „Darius ir Girėnas“.
Remdamasi surinkta medžiaga, ji pasakoja apie įspūdį, kurį patyrė jos tėvas, pamatęs „technikos stebuklą“ – pirmąjį lėktuvą. Pasak jos, keturiolikmetis Steponas buvo tiesiog sužavėtas. Po šio įvykio jis pradėjo dažnai lankytis brolių Raitų aviacijos reikmenų parduotuvėje, kur nusipirkdavo lėktuvų paveikslų ir įvairių jų modelių dalių.
„Troškimas skraidyti jį užvaldė visam gyvenimui“, – teigia lakūno dukra.
Nepaisant didžiulio noro, S. Dariaus patekimas į aviaciją nebuvo lengvas. Praėjus keletui metų ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, savanoris Darius ne kartą bandė tapti lakūnu. Praėjo dar ne vieneri metai, kol ši svajonė išsipildė. Galiausiai, 1920 m. grįžęs į Lietuvą, tais pačiais metais jis buvo priimtas į Kauno karo mokyklą. Ten jis pirmą kartą ir išbandė skraidymą.
Visas laisvalaikis – aerodrome
Būsimasis S. Dariaus bendražygis – Stasys Girėnas nuo mažens buvo teisingas ir jautrus, turėjo polinkį prie techninių dalykų. Nuo pat mažens jam teko dirbti sunkius žemės darbus. Vis dėlto jau vaikystėje galėjai pastebėti Stasio atkaklumą ir žemaitišką užsispyrimą.
Kaip pažymima N. Maštarienės knygoje, Stasio artimieji pasakojo, kad jis visą laiką troško būti lakūnas, nors broliams to atvirai nepasakė. Tą buvo galima justi, nes visą laisvalaikį jaunuolis praleisdavo aerodrome. Jeigu namiškiams Stasio prireikdavo, surasdavo jį ten.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, būsimasis lakūnas savanoriu įstojo į kariuomenę, tarnavo Teksaso valstijoje. Čia baigė aviacijos mechanikų mokyklą. Dirbdamas prie lėktuvų, susidomėjo aviacija, gavo aviacijos techniko vardą.
Stasys gerai žinojo lėktuvo pilotavimo galimybių ribas, buvo tikslus ir atsargus lakūnas ir metodiškas instruktorius. Šie gebėjimai vėliau labai pravertė ir ruošiantis didžiausiam jo gyvenimo skrydžiui.
Įkvėpė amerikiečio skrydis
M. Raštikis pasakoja, kad 1927 m. Steponas vyko į JAV aplankyti savo mamos, brolių, seserų. Traukiniu išvykęs iš Lietuvos ir pakeliui sustojęs Prancūzijoje, pamatė, kaip Paryžiuje, Buržė aerodrome, šimtatūkstantinė minia sveikina jauną 26 metų amerikietį lakūną Čarlą Ogastą Lindbergą, kuris lėktuvu per 33 val. pirmas perskrido Atlantą – atskrido iš Niujorko į Paryžių.
N. Maštarienė pasakoja: „Šis istorinis įvykis mylinčiam aviaciją Dariui padarė didžiulį įspūdį ir buvo pagrindinis akstinas jo paties pasiryžimui nenusileidus nuskristi dar toliau – iš Niujorko į Kauną. Savo žygiu jis svajojo įrodyti, kad ir nedidelės tautos sūnūs yra ne mažiau drąsūs ir gali padėti pasauliui vystyti tuo metu dar jauną technikos šaką aviaciją“.
Lakūnų susitikimas
S. Darius ieškojo kito lakūno, su kuriuo galėtų įgyvendinti šį sumanymą. M. Raštikis pastebi, kad pirmiausia jis būti bendražygiu siūlęs Antanui Gustaičiui. Tačiau šis manė, kad skrydį atlikti sėkmingai bus labai sunku, ir atsisakė.
Lemtingas buvo Stepono susitikimas su S. Girėnu. N. Maštarienė knygoje perteikia savo tetos pasakojimą, kad šie lakūnai susipažino valgykloje, kurioje daugiausia valgydavo apylinkės lietuviai. Čia ateidavo ir Stasys, tylus ir nekalbus lakūnas.
Susipažinę jie pradėjo dažniau susitikti, prie vieno staliuko valgydavo, ilgai apie kažką kalbėdavosi. Jiedu susidraugavo, tačiau dar penkerius metus kiekvienas tvarkėsi ir skraidė atskirai, kol juos suartino bendras žygis.
M. Raštikis pasakoja, kad, Steponui pasiūlius kartu atlikti žygį, Stasys atsisakė, manoma, kad iš kuklumo: S. Darius buvo gerai žinomas lakūnas Amerikoje ir turėjo aukščiausią piloto licenciją, o S. Girėnas – žemiausią. Vis dėlto vėliau Stasys, matydamas, kad jo būsimas bendražygis neranda partnerio, pasisiūlė pats ir lakūnai kartu ėmė ruoštis skrydžiui.
Vienas kitą papildė
M. Raštikis teigia, kad šie du lakūnai – S. Darius ir S. Girėnas buvo skirtingos asmenybės. S. Darius buvo laisvai bendraujantis, neieškantis žodžių kišenėje, nepaisantis jokių autoritetų. Jis mėgo ir visuomet buvo dėmesio centre. O S. Girėnas buvo uždaro būdo, mažakalbis, nemėgo didelių žmonių grupių. Tiesa, bendražygiai turėjo ir panašių savybių: abu buvo užsispyrę, atkakliai siekiantys savo tikslo, darbštūs, pareigingi, sąžiningi.
Šiaip ar taip, šių dviejų žmonių skirtybės buvo netgi privalumas – jie papildė vienas kitą. Ruošdamiesi skrydžiui, bendražygiai buvo pasiskirstę darbus: S. Girėnas dirbo prie lėktuvo, įsigyto skrydžiui, perdirbimo. Tuo metu S. Darius daug laiko skyrė skrydžio maršrutui paruošti, nagrinėjo lakūnų, išsiruošusių į tolimus skrydžius, pasiekimus ir klaidas, derino visus organizacinius klausimus.
Trūko lėšų
Prasidėjo sunkus ir daug jėgų iš abiejų lakūnų pareikalavęs parengiamasis darbas. Pasiruošimas užtruko ilgai, nes lakūnams labai trūko lėšų.
Pasak M. Raštikio, reikėjo organizuoti rinkliavas lietuvių bendruomenėse, aviacines šventes. Įsigijus lėktuvą reikėjo lėšų jam perdaryti, nes tuo metu serijinės gamybos lėktuvai netiko tolimam skrydžiui.
Vis dėlto, kaip pastebi specialistas, skrydžiui buvo pasiruošta tinkamai. Lėktuvas atlaikė visus skrydžio etapus ir, jei ne užklupusi audra, lakūnai būtų pasiekę savo tikslą.
Apie tinkamą pasiruošimą byloja ir tai, kad šis skrydis tuo metu buvo tiksliausias pasaulyje pagal užsibrėžtą maršrutą. Tuo „Lituanicos“ skrydis įėjo į pasaulio istoriją.
Atminimo lenta, įrengta
Stepono Dariaus gimtinėje.
Klaipėdos rajone, Dariaus kaime veikia aviacijos muziejus. Nuotr. iš svetainės www.plienosparnai.lt
Diskusijos dėl pavadinimo
N. Maštarienės knygoje pasakojama, kad lakūnai ilgai svarstė, kaip pavadinti lėktuvą. Jie norėjo, kad vardas būtų simboliškas, reikšmingas, gražiai skambėtų tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis.
Siūlymų buvo nemažai ir įvairių. Darius vienu metu ketino lėktuvą pavadinti „Lietuvių dvasia“. Vienas Amerikos karo laivyno puskarininkis, lietuvis iš Aliaskos, siūlė lėktuvui „Litvegos“ vardą (Lit – Lietuva, Vega –žvaigždės vardas). Lakūnams jis tiko, ir kurį laiką šis pavadinimas laikytas tinkamiausiu. Tačiau balandžio 15 d. Antanas Vaivada, „Naujienų“ redakcijos bendradarbis, pasiūlė lėktuvą pavadinti „Lituanica“. Šis vardas patiko visiems.
Žygio pradžia
Nepaisydami ne visai palankios orų prognozės, išskristi iš Niujorko lietuviai pasiryžo liepos 15-ąją. N. Maštarienė pastebi, kad išvykti kaip tik šią dieną jie norėjo dar ir dėl to, kad liepos 16-ąją Čikagoje turėjo prasidėti Pasaulinė šimtmečio pažangos paroda, kurioje buvo rengiama ir Lietuvos diena. Savo žygiu jie norėjo dar labiau padidinti tos dienos svarbą.
Lemtingąją dieną „Lituanicos“ pakilimas buvo nepaprastai sunkus. Tačiau dėl didžiulio lakūnų meistriškumo ir šaltakraujiškumo lėktuvui pavyko atsiplėšti nuo žemės ir skrydis sėkmingai pradėtas.
Tragedijos priežastys
Yra įvairių svarstymų, kodėl „Lituanicos“ skrydžio baigtis buvo tragiška. Pasak M. Raštikio, pagrindinė priežastis – oro sąlygos. Prisidėjo ir nuovargis.
„Europoje jie pateko į stiprią audrą, lėktuvai tuo metu tokiomis sąlygomis skraidyti buvo nepritaikyti. Dvi paskutines skrydžio valandas jie blaškėsi audroje ir šio audros ruožo jiems perskristi nepavyko“, – pasakoja specialistas, pridurdamas, kad oro sąlygos ir buvo lemtingas katastrofos veiksnys.
Pasak jo, oficialioji „Lituanicos“ tragedijos priežastis yra: „Lituanica“ patyrė katastrofą nepalankiomis meterologinėmis sąlygomis, veikiant žmogiškajam faktoriui“. Oro sąlygos buvo išties nepalankios skrydžiui: lietus, rūkas, vėjas, be to, buvo nakties metas. Lakūnų skrydis truko 37 val., tad prisidėjo ir nuovargis.
„Lituanica“ stipriai rėžėsi į medžius ir krito žemyn.
Įėjo į pasaulio istoriją
S. Dariaus ir S. Girėno skrydis yra labai reikšmingas tiek to meto, tiek šių laikų Lietuvai.
„Savo skrydžiu lakūnai įkvėpė lietuvius ryžto dvasia. Ši dvasia suteikė lietuviams pasididžiavimo savo tauta. Dariaus ir Girėno įkvėpti lietuviai siekė aukštumų įvairiose gyvenimo srityse, priešinosi okupantams, išsaugojo lietuvybę išeivijoje“, – didžiulę žygio reikšmę lietuvių tautinei savimonei nusako M. Raštikis.
Skrydis – svarbus pasiekimas ir aviacijos srityje. „Lituanica“ tuo metu pasaulyje pasiekė ketvirtą rezultatą pagal išbūtą laiką ore, antrą rezultatą – pagal nuskristą tolį. Ir tai buvo tiksliausias skrydis pagal užsibrėžtą maršrutą.
Darius ir Girėnas parodė pasauliui, kad Lietuva yra aviacinė valstybė, o jos lakūnai gali siekti aukščiausių rezultatų. Be to, jie sėkmingai oru pargabeno pašto siuntą (laiškus) iš Amerikos ir Europą. Tai S. Darius ir S. Girėnas padarė pirmieji, taigi jie laikytini oro pašto pradininkais.
„Šių žemaičių lakūnų žygis – didžiausias lietuvių pasiekimas aviacijos srityje ir vienintelis lietuvių skrydis, patekęs į pasaulio aviacijos istoriją“, – apibendrina M. Raštikis.
