Pavasaris daugumai žmonių asocijuojasi su pozityviais dalykais: tai ir ilgesnės, saulėtos dienos, daugiau laiko, praleidžiamo gryname ore. Medikai pavasarį neretai pavadina sudėtingu laikotarpiu, nes jis lemia įvairių ligų, tarp jų – ir psichinių, paūmėjimą.
Pokalbis su Lilia BALTUTIENE, kuri daug metų vadovauja Mažeikių sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijai „Gyvenimo spalvos“, yra Savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narė, institucinės globos pertvarkos Klaipėdos regione ekspertė, sukosi apie tai, su kokiais išbandymais savo kasdienybėje susiduria įvairių psichosocialinių negalių turintys žmonės.
– Man regis, visuomenė painioja arba į vieną suplaka sąvokas: sutrikusi psichika ir sutrikęs intelektas. Gal galite išsamiau papasakoti, koks tarp jų skirtumas?
– Kalbant apie intelekto negales turinčius žmones, vienaip ar kitaip, bet jų ligos yra nuspėjamos. Jie tarsi saulės vaikai – nuolat besišypsantys, pasaulį matantys ir suvokiantys kitaip.
Sutrikusios psichikos asmenų turimų ligų nenuspėsi, šių žmonių emocijos banguoja, o specialistams su jais dirbti sunkiau.
Pas mus, bendrijoje, dažniausiai lankosi žmonės, turintys psichinę negalią. Yra pora žmonių, turinčių neryškias intelekto negales, bet juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Turime vieną jaunuolį, kuris pasižymi autizmo spektro sutrikimu. Bet apibendrinant visi bendrijos nariai gali savarankiškai gyventi, kadaise jie baigė mokslus, įgijo profesijas, dirbo. Jie moka naudotis daiktais, tvarkytis buityje.
Kita vertus, šių žmonių artimiesiems, net jei nesvarbu, ar jų vaikai, žmonos, vyrai, mamos, tėčiai, dėdės, tetos turi psichikos ar intelekto negalę, nėra lengva.
– Eidama susitikti su Jumis, mąsčiau, kad žmogaus psichinė, emocinė sveikata labai trapi. Kaip ir sveikata apskritai. Tik tiek, kad apie emocinę sveikatą retokai susimąstome. Šiandien tu sveikas ir gerai jautiesi, bet, žiūrėk, ištikus kokiai krizinei situacijai, gali prireikti gydytojų, psichologų, psichiatrų, kitų specialistų pagalbos ar žmonių, buvusių ar esančių panašioje situacijoje, patarimų, paramos…
– Dabar atliekami tyrimai. Kad ir, pavyzdžiui, apie tai, kiek daug žmonių lankosi tik pas savo šeimos gydytojus, nes nedrįsta eiti į psichikos sveikatos centrus. Jiems ten lankytis, kreiptis, imtis spręsti savo psichikos sveikatos problemas – didelis išmėginimas.
Bijoma, kad, apsilankius, pasisakius apie vieną ar kitą bėdą, gydytojams įrašius diagnozę į „Esveikatą“, tų bėdų, apribojimų rasis dar daugiau: kad nebebus leidžiama vairuoti automobilių, nebus galimybės studijuoti ten, kur norisi.
Ir jei, pavyzdžiui, žmogus serga depresija, jis su ja tvarkosi, kylančius išbandymus bando įveikti vienas pats – taip, kaip išmano. Nes bijo to, ką pasakys artimieji, kaip reaguos bendradarbiai.
Nebūna taip, kad psichikos liga „nukrinta“ iš niekur. Dažniausiai tai reiškia, kad žmogus daug metų slėpė, net patiems artimiausiems nepasisakė, kad jam yra blogai.
Per gyvenimą, manau, kiekvienas žmogus patiria lengvesnę ar sunkesnę psichikos sutrikimo situaciją. Stresinės situacijos darbe, su artimųjų sveikata ar gyvybe susiję dalykai, konfliktai – tai gali sukelti problemų.
Arba jei žmogus metus po metų „atbulomis kojomis“ eina į nekenčiamą darbą, nes reikia pinigų pragyventi, paskolai mokėti. Tai nesuteikia ramumo nei kūnui, nei sielai. O per laiką, žiūrėk, žmogus jau ir nepastebi pats savęs, kad niekada nebesišypso, nebesijuokia, kad nuolat nusiminęs, apatiškas – lyg automatizuotas įrankis.
– O kaip gyventi, kai pats žinai, kad turi bėdų, bet jas slepi?
– Nereti tokie atvejai, kai žmonės gyvena užsidėję kaukes. Darbuose jie – veržlūs, motyvuoti linksmuoliai, tarp bičiulių ir pažįstamų – kompanijų sielos. Žodžiu, viešumoje tarsi viskas gerai, o vidinis pasaulis eižėja ir trupa.
Stebint iš šalies, galima pagalvoti: tas žmogus juk turi gerą darbą, puikią šeimą, gražius namus – kodėl turėtų sirgti, o juo labiau psichikos liga? Klaidingai galvojama, kad psichika sutrinka tik gyvenantiems nepritekliuje, patiriantiems stresą ir sunkumų dėl to, kad sunku sudurti galą su galu.
Anaiptol. Serga ir sėkmingieji.
– O kaip kinta visuomenės požiūris į emocines ir psichosocialines negales turinčius žmones?
– Emocinės sveikatos suvokimo srityje Lietuvos visuomenei trūksta išprusimo, psichosocialinių negalių turintieji priimami gana negatyviai. Socialinių nuostatų tyrimai nuolat rodo, kad žmonės, kurie patiria psichikos sutrikimų, yra labiausiai nepageidaujamų bendradarbių TOP trejetuko pirmoje vietoje. Nenorima jų ir kaimynystėje.
Kita vertus, laikui bėgant, požiūris po truputį keičiasi. Prie pokyčių prisideda žinomi žmonės – visuomenininkai, menininkai, politikai, kurie viešai pripažįsta sergantys vienokia ar kitokia psichikos liga, pasakoja, kaip su visu tuo tvarkėsi, dalijasi prisiminimais apie savo nueitus kelius iki tol, kol suprato, kas yra ne taip…
Aišku, norėtųsi, kad tie pokyčiai į gera vyktų greičiau, bet nevyksta. Nes kiekvienas žmogus, galvodamas pats apie save, supranta: ir pasikeisti, ir pakeisti požiūrį kainuoja daug laiko bei pastangų.
– Kokia būtų pageidautina visuomenės reakcija sutikus, bendraujant su vienokių ar kitokių psichikos, intelekto negalių turinčiais žmonėmis?
– Nieko nėra geriau už paprastą, natūralų santykį. Jei su žmogumi, turinčiu negalią, bendrausi lygiai taip pat kaip su neturinčiais negalios, bus pats geriausias santykis, bendravimas, koks tik gali būti.
– Pasikalbėkime apie institucinės globos pertvarką ir psichikos, intelekto negalių turinčių žmonių įgalinimą gyventi savarankiškai. Kaip jūs visa tai matote?
– Man regis, Mažeikiuose ši pertvarka, susijusi su tuo, kad žmonės, turintys negalių, gyventų ne dideliuose globos namuose, o bendruomeniniuose, grupiniuose gyvenimo namuose arba apsaugotuose būstuose, prasidėjo prieš dešimtmetį.
Iš pradžių apsaugoti būstai buvo nuomojami iš privačių asmenų ir ten būdavo apgyvendinami žmonės su negalėmis. Dabar Savivaldybė perka apsaugotus būstus, nes tai pigiau, nei nuomoti.
Mažeikiuose nebuvo didelio pasipriešinimo, negatyvumo. Būstų šeimininkus iš karto informuodavome, kokie čia žmonės gyvens, užtikrindavome, kad bus atsakingas darbuotojas, kuris bus su žmonėmis, juos prižiūrės, mokys kurti ir puoselėti buitį.
O į apsaugotą būstą atsikraustę žmonės buvo įvairūs – įvairaus nežinojimo, nemokėjimo gyventi savarankiškai lygmens. Kai kurie žmonės prieš tai gyveno su tėvais. Buvo jauna moteris, kuri, įgijusi galimybę gyventi apsaugotame būste ir į jį persikrausčiusi, sakė: „Niekas ant manęs nebešaukia, turiu savo namus.“ Nuomojamą butą ji ir kiti žmonės vadina savo namais.
– Gal turite receptų, kaip negalią paversti galia? Žinoma, neįgalaus žmogaus staiga sveiku gal ir nepadarysi, bet pagelbėti jam kokybiškiau gyventi turbūt galima?
– Manau, neretai perdėtas globėjiškumas neįgalųjį padaro dar labiau neįgaliu. Žmogus daug ką savarankiškai gali. Tik reikia jam leisti, parodyti, pamokyti, patarti, o ne nuolat kartoti: „Ne ten padėjai“, „Ne tą paėmei“, „Ne taip pažiūrėjai“…
Yra siekis ir programa, kuria norima, kad negalių turintys vaikai galėtų kokybiškai mokytis drauge su visais kitais vaikais. Aišku, atskiras klausimas, ar mokyklos tam pasiruošusios, ar yra paruošta kvalifikuotų specialistų.
Tai niuansai. Bet aš esu už tai, kad negalių turintys žmonės turi būti, mokytis, gyventi drauge su visais.
Negalia yra tada, kai žmogui nesuteikiamos galimybės. Užsienyje negalia yra galėjimas. Kaip tai suprasti? Žmonėms sudarytos galimybės fiziškai patekti ten, kur jiems reikia ir norisi patekti, jie turi puikias darbo sąlygas, gali lankytis visokiuose centruose. O mes Lietuvoje mokomės iš tų gerųjų patirčių, siekiame ir tikimės, kad ateityje ir pas mus taip bus.
– O kaip gyvuoja, kokius ateities planus puoselėja Mažeikių sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija „Gyvenimo spalvos“?
– Norisi plėstis. Norisi rasti galimybių ir mūsų bendriją lankančius žmones išmokyti padėti sau. Ieškau įvairių galimybių, skambinau į Vilniuje veikiantį „Depresijos įveikimo centrą“ dėl bendradarbiavimo.
Įgyvendinome programą, kurios metu profesorė Aistė Diržytė penkis mūsų žmones mokė savanoriauti – padėti tai pačiai tikslinei grupei, kaip ir jie patys, saviškiams. Buvo skepticizmo, baimių: nesugebėsim, negalėsim, mums patiems reikia pagalbos. Bet skepticizmas dingo ir paskui tie patys žmonės jau džiaugėsi pamiršę savo ligas, galėdami būti naudingi.
Vasaromis rengiame stovyklas Šventojoje ar Palangoje. Per tas kelias dienas stovyklose bendrijos nariai negeria vaistų – jie kuo puikiausiai užmiega ir gerai jaučiasi. Čia esminiai dalykai – artumas, buvimas drauge su kitais, bendravimas.
Tai tą bendrystę „Gyvenimo spalvose“ įvairiais būdais ir kuriame, puoselėjame.
