Lina Simutytė: „Jei neskubėsi nuleisti rankų po daugybės „Ne“, sau užtikrintai pasakysi „Taip“

Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės premija Linai Simutytei buvo įteikta už apsakymų knygą „Miesto šventė“. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės premija, skiriama už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką, šiais metais atiteko mūsų kraštietei Linai Simutytei. Prieš trylika metų įsteigtai premijai, kuri gali būti paskirta ne vyresniam nei 45 metų autoriui, šiemet buvo pateikta 15 knygų.
Geriausia buvo pripažinta L. Simutytės apsakymų knyga „Miesto šventė“. Tai 30-metės prozininkės, kuri jau daugiau nei dešimtmetį gali save vadinti vilniete, debiutas.
L. Simutytė su šeima nuo ankstyvos vaikystės gyveno Mažeikiuose, mokėsi mūsų miesto ir Židikų gimnazijose. Dabar ryšiai su mūsų kraštu susilpnėję, tačiau bendravimas su atskirais žmonėmis tęsiasi – „Miesto šventės“ viršelį sukūrė mažeikiškė dailininkė Živilė Žvėrūna.
Prozininkė, kūrybinio rašymo mokytoja, projekto „Blunkanti sofa“ autorė akcentavo: pirmieji jos kūriniai buvo išspausdinti mūsų laikraštyje.

– Mažeikiuose gyvenote apie 17 metų. Kas labiausiai įsiminė?
– Visi prisiminimai, kaip ir iš kitų miestų, daugiausia susiję su erdvėmis ir jose sutiktais nuostabiais žmonėmis, su kuriais teko susitikti, bendrauti.
Nepasakyčiau, kad buvau populiari mergina, kad turėjau labai daug draugų. Labiau „neformalaus sukirpimo“. Mėgau rengtis tamsiais drabužiais, priklausiau metalistų, gotų subkultūrai. Laiką su bendraminčiais dažnai leisdavome Mažeikių senamiestyje, stadione, kur ateidavo ir vyresni metalistai. Su jais kartu analizuodavome gyvenimo prasmės klausimus. Būdavo, kažkas atsineša gitarą ar iš kompiuterio leidžia muziką.
Netoli stadiono yra ir muzikos mokykla, kurią lankiau dvylika metų – baigiau fortepijono klasę bei vaidybos mokslus.
Su didžiule meile prisimenu savo fortepijono mokytoją Liudmilą Denisenko. Mokytoją, kuri palaikė ne tik mokantis groti, bet ir skatino įvairiapusišką mano saviraišką.
Dabar sunku patikėti, kad viskam užteko laiko – ir mokymuisi, ir kitiems pomėgiams. Buvau pažangi mokinė, pati maniau, kad privalau gerai mokytis.
Mažeikiai tuo metu man atrodė gana nykus pramoninis miestas. Tačiau ir už tai esu jam savaip dėkinga: už miesto suteiktą galimybę pažinti save. Apleisti Mažeikių pastatai man atrodė be galo didingi, apgaubti paslapties. O naftos perdirbimo gamyklą mačiau kaip atskirą pasaulį, didmiestį, Niujorką su jo išskirtinėmis šviesomis.
Visos šios erdvės vaiko, paauglio akimis atrodė labai romantiškos, netipinės. Tai neatsiejama mano dalis, juk čia praleidau daugiau nei pusę savo gyvenimo.
– Studijuoti išvykote baigusi Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją, nors gyvenote Mažeikiuose. Kodėl visgi taip nutiko, kad mokyklą baigėte Židikuose?
– Iki devintos klasės mokiausi Mažeikiuose, Merkelio Račkausko gimnazijoje, kuri buvo šalia namų. Prasidėjo paauglystė, ėmė kilti maišto idėjos, atrodė, kad šitoje mokykloje yra daug neteisybės, nelygybės. Sklandė kalbos, mitai, kad net klasių raidinis suskirstymas yra pagal tam tikrą sluoksnį. Esą turtingesnių tėvų vaikai mokosi A klasėje, o kiti – jau žemesnio lygmens. Man pačiai teko mokytis D klasėje.
Atrodė, kad yra per sunku, per didelė konkurencija. Be to, atsirado ir nuoskaudų. Tuo metu man atrodė, kad nesu tinkamai įvertinama, nes nesulaukdavau kvietimų dalyvauti kūrybiniuose, literatūriniuose konkursuose. Būdavo apmaudu, kai nekviesdavo dalyvauti skaitovų konkursuose arba tiesiog nepraeidavau atrankos į juos. Nors tada jau dalyvaudavau respublikiniuose skaitovų konkursuose, muzikos mokykloje mokydamasi vaidybos ir scenos kalbos. Vidinių prieštaravimų netrūko.
Tačiau yra ir gerų prisiminimų. Su meile prisimenu lietuvių kalbos mokytoją Almą Vaičiulienę. Iš jos sulaukdavau palaikymo, ji atkreipdavo dėmesį mano rašinius, į pirmuosius kūrybinius bandymus.
Tuo metu mano mama Rūta dirbo lietuvių kalbos mokytoja Židikuose. Ji ir pasiūlė pakeisti mokyklą. Pamėginau ir patiko, nes tai buvo kur kas mažesnė mokykla, kitokie, man įdomesni žmonės. Ten pasilikau ir niekada nesigailėjau.
– Kokie prisiminimai apie Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją?
– Atmintin įsirėžė nuostabi direktorė Rima Širvinskienė. Jos dėka mokykla tapo gimnazija, mokykloje nuolat vykdomi projektai. Tai puikus pavyzdys ir kitiems, kaip galima tobulėti, žengti pirmyn.
Židikuose netrūko renginių, projektų. Vasarą būdavo organizuojamos stovyklos, atvažiuodavo įvairios žvaigždės, vykdavo susitikimai su žinomais meno žmonėmis. Tikrai buvo ką veikti, todėl ir išliko šilti prisiminimai.
– Ar dabar apsilankote mūsų krašte? Jei taip, su kuo susitinkate?
Į Mažeikius užsuku retai. Paskutinį kartą teko lankytis gal prieš metus. Nelabai yra pas ką atvažiuoti. Tėvai išsikėlė gyventi į Druskininkus. Seneliai mirė.
Židikų gimnazijoje teko lankytis jau po studijų – kaip kūrybinio rašymo mokytojai. Ten vyko kino stovykla. Turėjau galimybę tada pakviesti savo bičiulius, kolegas. Vieni vedė kino filmų montažo paskaitas, kiti mokė režisūros. Aš dalijausi scenarijaus rašymo pagrindais.
Visada smagu ten sugrįžti.
– Paklaidžiojus po praeitį norėtųsi sužinoti ir apie dabartinę Liną Simutytę. Papasakokite apie save. Apie tai, ką veikiate, koks Jūsų darbas, šeima, aplinka, pomėgiai…
– Dirbu komunikacijos srityje, rašau tekstus kultūrinei spaudai. Šiuo metu vystau savo projektą „Blunkanti sofa“, rengiu interviu – pokalbius su įvairiais jaunosios kartos rašytojais ir menininkais. Šie pokalbiai skirti nerimo tyrinėjimams, stengiuosi atskleisti, kaip jis atsispindi jaunų autorių kūryboje, kaip jie keičia patį nerimo suvokimą. Pastebėjau, kad tai jaunus kūrėjus jungianti ir aktuali tema.
Pomėgių yra labai įvairių. Negalėčiau sakyti, kad rašymas yra pomėgis. Į tai žiūriu kaip į didelių pastangų ir kantrybės reikalaujantį darbą.
Kai jau tikrai norisi pailsėti, einu pasivaikščioti, dažnai griebiuosi knygos. Taip pat mėgstu fotografuoti, piešti ir bendrauti su žmonėmis. Anksčiau buvo svarbiau pačiai kažką parašyti, nei kitų kūrinius skaityti. Labiau norėjosi gilintis į save. Buvo ir didesnis ego: „Būtent aš rašau!“, teikiau tam pirmenybę. O laikui bėgant, vis labiau norisi gilintis į šiuolaikinę literatūrą, prisiminti klasiką.
Iš tiesų yra labai daug gerų autorių knygų. Aplanko apmaudas, kad visų jų, kad ir kaip norėtum, neįstengsi perskaityti, net jei tam pašvęstum visą gyvenimą.
– Jus pristato ir kaip kūrybinio rašymo mokytoją. Koks šis mokymo ir mokymosi procesas? Kokiai auditorijai skirtas? Ar tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali išmokti rašyti grožinius tekstus?
– Iki šiol vedžiau trejus kursus. Tai „Melagingi parodymai“ – scenarijaus pagrindai vaikams, novelių kursas suaugusiesiems ir individualaus rašymo kursai.
Dalyvaudavo labai įvairių žmonių, turinčių savo idėjų, sumanymų. Vieni labiau norėdavo siužeto, kiti – gilintis į personažą, tai ir mokydavomės labai įvairiai, įvairiomis priemonėmis – pagal poreikius. Stengdavausi perduoti tai, ką pati turiu, kiek esu sukaupusi savo patirties.
Dažnai sulaukiu klausimo, ar visi gali rašyti grožinius tekstus. Manau, jei žmogus ateina į panašius kursus, tai jis lyg ir žino, kad gali rašyti. Taip, gali rašyti, bet ar tekstai bus geri – jau atskiras klausimas.
Gero teksto suvokimas taip pat yra savitas ir skirtingas. Kartais atrodo – puiki teksto struktūra, puikiai išplėtotas siužetas, bet „neskamba“ – ir viskas, netiki personažu, jo vidiniu pasauliu. Tuomet ir pats kūrinys nebeatrodo geras. Viskas labai individualu.
– O kada pradėjote rašyti ir kurti jūs? Koks buvo pirmasis jūsų kūrinys?
– Buvau gal keturiolikos metų, kai mano pirmuosius kūrinius išspausdino rajoninė spauda. „Santarvės“ jaunimo priede buvo spausdinami ne tik mano eilėraščiai, bet ir piešiniai. Pamažu viskas įsisiūbavo.
Labai gerai, kad yra laikraščių, kurie jauniems žmonėms, moksleiviams, padeda patikėti savimi, spausdina pirmuosius pradedančiųjų kūrinius. Prisimenu, kad buvo gera ir svarbu pamatyti savo kūrybą, išspausdintą laikraštyje, ant popieriaus. Tai atrodė solidu ir reikšminga.
Mokydamasi Židikuose buvau skatinama eiti pirmyn, rašyti, dalyvauti įvairiuose konkursuose, kur gana dažnai užimdavau prizines vietas.
Rašymas prasidėjo nuo eilėraščių, paskui – baltosios eilės, po to – novelės. Pamažu viskas kristalizavosi.
Kas labiausiai jus paskatina parašyti ką nors naujo?
– Anksčiau gal buvo daugiau impulsyvaus rašymo, nuostatų, kad štai gimė mintis ir būtinai tuoj pat reikia ją užrašyti. Dabar vis dažniau pastebiu, kad stengiuosi racionaliau viską padaryti, pradedu rašyti, kai jau žinau, ką noriu pasakyti, bent jau turiu spalvą ar idėją.
Dažniausia idėja ar įvykis, paskatinęs rašyti, yra labai svarbus man pačiai. Ir noriu jį įamžinti, kad išliktų – nepasimestų ar nepasimirštų.
– Kokie pagrindiniai jūsų kūrinių herojai, veikėjai – jie išgalvoti ar turi prototipus?
– Būna labai įvairiai. Kartais sutinki žmogų ir jis iš karto atrodo kaip personažas, kurį gali patalpinti į vieną ar kitą tekstą. Tačiau pradedi rašyti ir suvoki, kad to žmogaus visiškai nepažįsti. Tikiu, kad kurdamas personažą autorius turi apie jį žinoti viską. Ir slapčiausias nuodėmes, ir didžiausius troškimus. Būna ir taip – net jei turi kažkokį prototipą, kuriant, rašant jis visiškai pasikeičia. Todėl negalėčiau sakyti, kad veikėjai turi savo atitikmenis.

Lina Simutytė įsiamžino su mažeikiške Živile Žverūna –
knygos „Miesto šventė“ dailininke.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

– Sakoma, kad kiekvieno rašytojo kūryba pasižymi savais išskirtiniais bruožais, pagal kuriuos skaitytojai atpažįsta autorių. Ar jūs to siekiate? Koks būtų jūsų prozos esminis bruožas?
– Sunku pačiam autoriui kalbėti apie savo kūrybą, nes būna: pradedi rašyti ir pats save pagauni, kad galbūt jau kartojiesi, kad kažką panašaus jau rašei. Dažnai apima baimė, kad štai jau viską pasakiau, kad galbūt pritrūks idėjų. Apie savitumą turbūt geriausiai pasako kritikai, kurie vertina tavo darbą, kūrybą.
Rašau mažiausiai galvodama, kaip išsiskirti. Galbūt tai net būtų žalinga. Kartais, kai paskaitai vieno ar kito, ypač jauno, pradedančio autoriaus kūrinius, pamatai, kaip dirbtinai siekiama sukurti tą savitumą, savo balsą.
– O ar sunku pradedančiajam rašytojui įsitvirtinti, rasti savo nišą ir būti pastebėtam Lietuvoje?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad nėra lengva. Turi nemažai darbo įdėti. Pasiryžti tam, kad teks dalyvauti ne viename konkurse, siųsti kompetentingiems žmonėms, leidykloms savo kūrinius, kol būsi pastebėtas ir įvertintas.
Tikrai niekas nelaukia išskėstomis rankomis, nors būna ir sėkmės atvejų, kai kokiam vos šešiolikos metų sulaukusiam autoriui pavyksta išleisti knygą.
Labai daug kas priklauso nuo asmeninės ambicijos, nuo to, kiek įdėsi darbo. Ir jei neskubėsi nuleisti rankų po daugybės „Ne“, sau užtikrintai pasakysi „Taip“.
Be abejonės, kuo anksčiau tave pastebi, tuo geriau, turi daugiau laiko tobulėjimui, kuriam ribų nėra. Prie jaunų autorių įsitvirtinimo ir pripažinimo prisideda ir įvairūs laimėti konkursai, gautos premijos.
– Kaip sureagavote sužinojusi, kad jums įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija?
– Jausmas buvo labai įdomus. Atrodo, ir tikėjausi, kad gausiu, nes žinojau, kad knyga „Miesto šventė“ yra rekomenduota premijai, bet kartu buvo ir staigmena, kai sužinojau. Buvo savotiškas sumišimas, bet malonus ir priimtinas. Džiaugsminga žinia buvo.
– Ar Jūs pati mėgstate Jurgos Ivanauskaitės kūrybą?
– Paauglystėje ji man buvo svarbi, bet gal ne kaip rašytoja, o kaip laisva, spalvinga, charizmatiška, įkvepianti asmenybė.
Man patiko jos apsakymai, pirmieji novelių rinkiniai. Buvo gera žinoti, kad yra toks žmogus – nesuvaržytas stereotipų ir labai drąsus, nes rašė temomis, kuriomis ne kiekvienas išdrįsdavo kalbėti, o ji išdrįso.
– Ką pasakytumėte skaitytojams, kurie dar nėra atsivertę „Miesto šventės“? Į kokį skaitytoją orientuota ši knyga?
– Niekada negalvojau apie konkretų skaitytoją ir neturėjau lūkesčių. Man norėjosi, kad ta knyga gyventų savo gyvenimą ir ją atrastų tie, kuriems ji tikrai būtų įdomi ir reikalinga. Manau, kad įsivaizduoti būsimą, konkretų skaitytoją yra dirbtina. Kiekvienoje skaitytojų grupėje yra pačių įvairiausių žmonių su įvairiais charakteriais, pomėgiais ir supratimu, suvokimu. Apie tai rašydama stengiuosi negalvoti, nes būtų tik sunkiau.
Į pirmąją savo knygą sudėjau įvairių metų kūrinius: apsakymus ir noveles. Iš pradžių turbūt, kaip ir kiekvienam autoriui, norėjosi sudėti viską, atrodė, kad viskas labai svarbu, bet vienas pagrindinių argumentų nusprendžiant, ką dėti į knygą, buvo tematikos, žanro vienovė.
Manau, kad „Miesto šventė“ vis tik labiau skaitoma suaugusių žmonių.
– Kokia bus kita knyga? Gal jau yra naujas rankraštis ar bent jo užuomazgos?
– „Miesto šventė“ – pirmoji ir kol kas vienintelė mano išleista knyga, viliuosi – ir ne paskutinė. Su dailininke Živile Žvėrūna ruošiame savo draugystę vainikuosiantį riboto tiražo katalogą su mano tekstais ir jos iliustracijomis. Tačiau konkrečių asmeninių planų kol kas nesinori detaliai aptarinėti. Išleidusi „Miesto šventę“ neturėjau minčių, kad vieną knygą pabaigiau, o dabar iškart griebsiuosi kitos. Viskam reikia laiko. Be abejonės, nuolat kažką užsirašinėji, pasižymi, atidedi, suredaguoji. Tiesiog esu rašymo procese.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto