Ketvirtadienį priešpiet įprastą Mažeikių miesto judėjimą ir šurmulį drumstė policijos sirenų kaukimas ir gatvėmis lakstantys autobusiukai su policijos palyda. Kai kas mieste matė net ginkluotus policijos pareigūnus, saugojusius vežamą krovinį. O tas krovinys – ne kas kita, o į Mažeikius atvežtos mums naujo pinigo – euro dozės. Ir nieko čia ypatingo – juk naujieji pinigai su Vyčio ir kitais lietuviškais ženklais kažkaip turi pasiekti verslininkų ir jų įmonių seifus.
Mažeikiuose dar anksčiau pasirodę lietuviškų eurų monetų rinkiniai mažeikiškiams, kaip ir visoje šalyje, pasirodė labai reikalingi – juos pirko, kas tik turėjo liekamų pinigėlių. Kai kuriuose bankuose jų net pritrūko. Kaimyninėje Latvijoje tokie rinkiniai nebuvo itin populiarūs, tad jais buvo mokama tų rinkinių pageidavusiems įsigyti pensininkams.
Neslėpsiu – toks lietuviškų eurų monetų rinkinys, kainuojantis keturiasdešimt litų, guli ir mano namuose, bet jis kol kas man įdomus tik tiek, kad gražiai blizga ir leidžia bent kiek pažinti būsimus mūsų metalinius pinigus – į apyvartą juos galėsiu paleisti tik išmušus Naujųjų metų varpams.
Pirmą kartą su euru susipažinau prieš keletą metų, kai jų iš užsienio parsivežė brolis. Dar artimesnė, jau praktinė pažintis su eurais buvo šių metų vasarą, prieš Jonines – Salduje kalbinti latviai dėl naujųjų pinigų nė kiek neišgyveno – vienintelė kliūtis, kad po lato jų buvo daug daugiau ir iš pradžių trukdė mažos euro centų monetos. O kolegoms už eurus pirkti saldainiai „Gotiņa“ – garsioji latvių „Karvutė“, buvo ne ką prastesni nei anksčiau.
Trečiąjį kartą su euru susitikau visai neseniai – kelionės į Stokholmą metu. Tada susidūriau su viena problema, nes reikėjo trijų piniginių ar kišenių: pradėjo maišytis litai, eurai ir kronos, tad teko ieškoti jiems skirtingų vietų. Po Naujųjų metų, kai jau ir mes turėsime eurą, tokių problemų bus mažiau. Gaila, kad užsispyrę švedai neįsileidžia euro. Tada išvis nekiltų problemų. Tie švedai tikri keistuoliai – pasirodo, jie nevalgo iš miško parneštų grybų: pasitenkina tuo, kas yra parduotuvėse, o radę miške, juos fotografuoja ir džiaugiasi, kad grybų daug. Gaila, kad toje šalyje lankėmės žiemą, juk galėjo nutikti taip, kad būtume pasukę į miškus…
O geriausiai buvo plaukiant iš Talino į Stokholmą – čia parduotuvėse, baruose ir restoranuose tinka abi valiutos – tiek eurai, tiek kronos. Gerai sugalvota, ar ne? Iš tiesų geriausias atsiskaitymo būdas yra kreditinės kortelės – su jomis galima mokėti visur, bet yra vienas „bet“: su kreditinėmis kortelėmis nebūtume nieko nusipirkę Rygos, Talino ir Stokholmo kalėdiniuose turguose – ten aparatų kreditinėms kortelėms dar neturi. Tiesa, Švedijoje niekas daug ir nepirko, nes ten viskas velniškai brangu. Švedams, kurie uždirba daug, tai atrodo normalu, bet atvykėliams turistams – tai jau ne. Ir kai kuriems švedams, matyt, ne pyragai, nes iš kelto tempė ko kelias pakuotes alaus, sidro ar dar kažko. Girdėjau, kad visa tai jie parduoda jau švediškomis kainomis ir taip bent šiek tiek prisiduria gyvenimui. Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, geriausia tikrai ten, kur mūsų nėra.
O prieš atsisveikinant su mūsų litais – vienas anekdotas ta tema. Paskutinėmis minutėmis prie Dangaus vartų susirinkę litai laukia, kada jie atsivers. Visi litai kaip litai, tik penkių šimtų banknotas, tas su Kudirka, veržiasi į priekį ir nerimsta. Dangaus vartų viršininkas šv. Petras, pamatęs tokią situaciją, sutarškino vartų raktais ir pasakė penkių šimtų litų banknotui: „Kas jau kas, o tu tai tikrai pirmas į dangų nepateksi, gal net paskutinis, nes tave labai jau retai arba visai nematėme bažnyčioje“.
O pirkti naujų piniginių neskubėkite – kai kurios eurų kupiūros puikiai telpa ir senosiose, o jei pasitaikys didesnė – ją galima perlenkti pusiau. Bet tokie dalykai mums, uždirbantiems nelabai gausiai, negresia, tad greičiausiai užteks ir turimų piniginių.
Dabar šiek tiek apie valdiškus reikalus. Kai kas iš vakar buvusių Savivaldybės tarybos posėdyje pastebėjo, kad iš Telšių pakviesti žmonės turėjo išsėdėti iki pat posėdžio pabaigos, nes klausimai, dėl kurių jie buvo kviesti atvykti, atsidūrė darbotvarkės pabaigoje. Matyt, kažkas iš tos darbotvarkės sudarytojų mano, kad mažeikiškių Taryba dirba idealiai, tad kodėl telšiškiams nepasėdėjus beveik keturių valandų ir nepasižiūrėjus? O gal tai tik elementarus pagarbos svečiams ir mandagumo trūkumas? Na, bet jie sėdi ten, aukščiau, tad visa tai tikriausiai geriau ir mato.
Beje, lankantis Švedijos sostinėje, teko užsukti ir į jų miesto rotušę, kurioje posėdžiauja miesto Taryba. Šis pastatas miesto valdžiai specialiai pastatytas prieš šimtmetį. Jame sutelpa viskas: ir valdininkų kabinetai, ir kelios posėdžių salės, tad čia atėjusiems reikalų tvarkyti miestiečiams nereikia kaip sportininkams bėgioti iš vieno pastato į kitą – viskas vienoje vietoje. To iš švedų galėtų pasimokyti ir mūsų rajono valdžia.
O šiaip, tikriausiai visi jaučiate, kaip metai suka prie pabaigos? Rytoj jau žiemos saulėgrįža, už kelių dienų – Kūčios ir šv. Kalėdos, po kurių diena po minutę vėl pradės ilgėti. Taigi, pradėsime sukti vasaros link. Smagu, ar ne? Tad visiems noriu palinkėti ramybės ir susikaupimo laukiant Kristaus gimimo prie bendro šeimos stalo Kūčių vakarą ir šviesos bei blizgesio ne tik ant jūsų Kalėdų eglučių, bet ir sielose.
sisbeitauskas@santarve.lt
