Ką daryti, kai vaikas kalba neaiškiai: velia žodžius, švepluoja, nesudėlioja sakinio? Logopedai siūlo kreiptis į juos, tačiau pataria per daug neskubėti – viskam savas laikas.
Svarbiausia, kad patys tėvai kalbėtų taisyklingai, nes vaikai kalbėti mokosi pamėgdžiodami.
TĖVAMS LINKIMA
KANTRYBĖS
Tėvai dažnai mėgsta palyginti savo atžalas su aplinkinių vaikais. Ir, neduokdie, pastarieji bus judresni, garsiau dainuos ar daugiau žodžių mokės. Tada prisigalvojama visokių „diagnozių“ ir skubama pas specialistus.
Lopšeliuosedarželiuose „Linelis“ ir „Berželis“ dirbanti logopedė Laima Mažonienė sako, kad skubėti neverta: „Jei dvimetis ar trimetis nekalba – tai nieko tokio. Tiesiog reiktų daugiau kantrybės ir sulaukti, kada vaikas pats pradės čiauškėti. Nuo 3 metų prasideda etapas, kai kalba gausėja. Iš pradžių padriki žodžiai, vėliau žodžių junginiai, o dar vėliau – sakiniai. Tiesiog reikia išlaukti ir neskubėti“.
Dažniausia ikimokyklinukų vaikų problema – jiems sunku ištarti priebalses š, s, r. Bet tai ne tokios didelės problemos ir jas galima koreguoti. Specialistai neturi vieningos nuomonės, iki kada pateisinamas fiziologinis šveplavimas: vieni sako, kad iki 4, kiti – iki 6 metų.
KALBOS DEFEKTAI
NEPAVELDIMI
Kodėl atsiranda kalbos defektai? Logopedai tvirtina, kad kiekvienas atvejis yra individualus, tad sunku vertinti.
„Bet galiu pasakyti, kad nėra įrodyta, jog šie sutrikimai yra paveldimi. Niekas nėra to įrodęs, – sakė L. Mažonienė. – Žinoma, pasitaiko tokių atvejų, kai atrodo, jog kažkoks sutrikimas pereina iš vyresnės kartos į jaunesniąją. Pavyzdžiui, tėvų kalba yra suvelta, nerišli, tada yra tikimybė, jog ir vaikas gali taip pat neaiškiai kalbėti. Bet tai ne dėl to, jog paveldėjo kalbos defektą, o todėl, kad vaikas girdi tėvus taip kalbant“.
Logopedė priminė, kad vaikai mokosi kalbėti pamėgdžiodami. Tad nenuostabu, jog kartos tas pačias tėvų kalbėsenos klaidas. Tas pats ir su mikčiojimu. Yra atvejų, kai vaikas tiesiog pamėgdžioja kurio nors šeimos nario mikčiojimą, o vėliau tai jam tampa įpročiu, kurį reikia koreguoti.
KALBOS SUTRIKIMAI
NESUSIJĘ SU INTELEKTU
Neištaisyti ikimokyklinio amžiaus vaiko kalbos defektai gali atsiliepti mokykloje.
„Jeigu vaikas ateina su neišsivysčiusia kalba, jam labai sunku mokytis skaityti ir rašyti. Į mokyklą vaikas turi ateiti jau mokėdamas sudaryti sakinį, pasakoti, rišlioji kalba jau turi būti išsivysčiusi. Jei nėra išsivysčiusi foneminė klausa, t. y. klausa garsams, tada vaikas klausydamasis painioja panašius garsus – rašydamas maišo dusliuosius priebalsius su skardžiaisiais. Tai vadinama disgrafija, – pasakojo Senamiesčio pagrindinės mokyklos vyr. logopedė Daiva Račkauskienė. – Tik norėčiau pabrėžti, kad dažniausiai nėra sąsajų tarp kalbos defektų ir intelekto. Dažni atvejai, kai vaikas yra labai protingas, gudrus, bet neskiria, tarkim, balsės e nuo ė. Tokios mažos problemos greitai pašalinamos.“
Tačiau D. Račkauskienė pastebėjo, kad vaikai kasmet „sunkėja“.
ATSIRANDA
BENDRAVIMO PROBLEMŲ
Vaikų kalbą koreguojantys specialistai įspėja, kad kalbos defektai gali atsiliepti ir vaiko psichologijai. Neaiškiai kalbantysis gali būti atstumtas savo bendraamžių, iš jo šaipomasi. Tokiu atveju vaikas užsisklendžia savyje ir apskritai pradeda vengti bendravimo.
Todėl D. Račkauskienė tėvams patarė stebėti savo vaiką.
„Jei pastebite bent menkiausią kalbos sutrikimą, kai vaikas nerišliai kalba, nesudėlioja žodžių junginių, jei siauras žodynas, būtinai kreipkitės į logopedą. Geriau ateiti ir pasidžiaugti, sužinojus, kad be reikalo jaudinosi, nei pražiopsoti sutrikimą“, – įspėja logopedė.
Kalbintos specialistės tikino, jog nėra amžiaus cenzo, kada nebegalėtų pakoreguoti kalbos.
„Visada įmanoma. Tik reikia daug dirbti. Ir tai ne tik logopedo darbas. Turi dirbti ir pats vaikas, ir su juo dirbantys pedagogai, ir, žinoma, tėvai,“ – teigė L. Mažonienė.
