Petras Česnauskas. Nuotrauka iš asmenininio archyvo
„Kur aš pakliuvau – po darbo juodas kaip velnias, duše, be ūkinio muilo, dar teko griebtis smėlio ar pjuvenų. Taip maniau tik pradėjęs dirbti geležinkelyje, bet pripratau ir kitas darbas dabar jau manęs netraukia“, – atviravo beveik keturis dešimtmečius lokomotyvo mašinistu AB „Lietuvos geležinkeliai“ Radviliškio lokomotyvų depo Bugenių ceche dirbantis Petras Česnauskas.
Vardadienį vakar šventęs mažeikiškis prisipažino, kad jo pasirinkimą nulėmė noras visą laiką važiuoti.
Bendrabutis padėjo apsispręsti…
Kiek prisimena Petras, nuo pat vaikystės jo neapleido vienas noras – važiuoti, važiuoti… Geležinkelininko profesijos pasirinkimą lėmė ir geografinė gimtinės padėtis – kaimas buvo dešimt kilometrų nuo Radviliškio, miesto, kuris garsėja šalyje lokomotyvų depu.
„Atvažiavau į miestą ir įsidarbinau šaltkalviu, teko remontuoti garvežius. Šis darbas, kurį dirbau tik dvidešimt dienų, patraukė iškart – nebuvau matęs, kaip atrodo išardyti garvežiai, labai įdomu buvo landžioti po jų vidurius ir sukinėti varžtus. Tuo metu geležinkelininkams statė bendrabutį, valdžia pasikvietė ir sako – važiuok mokytis į Rygą garvežio mašinistu, grįši jau turėdamas profesiją, ir bendrabutis per tą laiką bus pastatytas, turėsi kur gyventi. Taip ir atsitiko“, – prisiminė senus laikus Petras.
Rygos mašinistų mokykloje vaikinas mokėsi ir mašinisto padėjėjo, ir mašinisto, ir meistro specialybės, iš viso mokslams skyrė dvejus metus. Tai, kad buvo dėstoma rusų kalba, sunkumų nesukėlė – sovietmečiu daugelis moksleivių, baigę vienuolika klasių, šią kalbą mokėjo pakankamai gerai.
Dar užtiko garvežius
Lokomotyvo brigadą sudaro du darbuotojai – mašinistas ir jo padėjėjas. Karjerą pradėjęs mašinisto padėjėju Petras dar spėjo paplušėti ir garvežyje.
Paskutinis garvežys Radviliškyje buvo „užgesintas“ 1975 metais, Petrui teko su juo dirbti pusantrų metų.
„Garvežio veikimo principas visiškai kitoks negu šilumvežio – kiekvienoje geležinkelio stotyje būdavo vandens kolonėlė, į garvežį tekdavo pripilti šešiolika kubinių metrų vandens. Kaitinamas vanduo virsdavo garu, o šis ir versdavo lokomotyvą judėti. Darbas garvežyje reikalaudavo daug fizinių jėgų, o ir nešvarus buvo. Pamainą baigdavau juodas kaip velnias, einant į dušą, vien ūkinio muilo neužtekdavo – papildomai dar reikėdavo išsitrinti smėliu arba pjuvenomis, ir tik tada švariai nusiprausdavai“, – pasakojo vyras.
Po kurio laiko Petras pabėgo į švaresnį darbą – tapo keleivinių traukinių mašinisto padėjėju, tačiau netrukus ir vėl grįžo… prie krovininių. Ir taip prabėgo 38 metai.
Šiuo metu geležinkeliais kursuoja šilumvežiai, kuriuose vidaus degimo variklis yra maitinamas dyzelinu.
Mašinisto darbo vieta – prie valdymo pulto
Kalbas, kad lokomotyvų mašinistui lengva – sėdi ir važiuoji, mėgaujiesi pakelės vaizdais, juk traukinys nuo bėgių niekur nepasuks, Petras priima su šypsena.
„Valandą prieš pamainą pagal apžiūros instrukciją pats apžiūri lokomotyvo tepalus, sujungimus, diržus, stabdžius ir įrengimus, tik po to išvažiuoji į reisą. Mašinistas per pamainą praktiškai negali atsitraukti nuo lokomotyvo valdymo pulto – turi stebėti visus jo rodmenis – variklio darbą, lokomotyvo greitį ir panašiai, bei būti pasiruošęs bet kuriuo metu patraukti stabdžio rankeną. Tuo tarpu padėjėjas apžiūri ir tikrina lokomotyvo mechanizmus“, – savojo darbo specifiką atskleidė mašinistas.
Pasak pašnekovo, traukinių susidūrimo rizika yra sumažinta iki minimumo: kas trys keturi kilometrai tarpstotėse išdėstyti semaforai, įrengta signalizacija ir, įvykus nenumatytam atvejui, jeigu priekyje einančiam lokomotyvui tenka sustoti (lokomotyvai važiuodami vienas paskui kitą prasilenkti gali tik stotyse), suveikia signalizacija bei semaforas ir kitas lokomotyvas negali tuo keliu važiuoti.
Vienintelė išeitis – apsidairyti
Kalbėdamiesi palietėme ir skaudžią temą – žmonių žūtis ant geležinkelio.
„Mašinistams tokie įvykiai didžiulis stresas – dreba rankos ir kojos, todėl tokios būsenos kelionės jie netęsia, atvyksta kita brigada. Atsigauti po šoko pavyksta tik po kelių dienų, po visiškos ramybės.
Mes neturime net mažiausios galimybės išsaugoti žmogaus gyvybės – maksimalus lokomotyvo greitis yra aštuoniasdešimt kilometrų per valandą, stabdymo kelias tuo atveju – kilometras. Net ir važiuojant penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, stabdymo kelias – šimtas metrų.
Jūs pastovėkite valandą mieste prie geležinkelio ir stebėkite, kiek žmonių kerta bėgius. Kaip mums numatyti, ar šalia bėgių einantis žmogus sugalvos per juos perlipti, ar ne, stabdyti mums lokomotyvą, ar ne. Belieka apeliuoti į žmones – apsidairykite prieš kirsdami bėgius“, – primygtinai prašė patyręs geležinkelininkas.
Vienintelis įspėjimas mieste mašinistui lieka garvežio švilpukas. Tačiau ir jo keliamas triukšmas sukelia žmonių nepasitenkinimą, sulaukiama skambučių, kad be reikalo žadinami netoli geležinkelio gyvenantys žmonės, apgailestavo pašnekovas.
Transportas patraukė ir sūnus
Abu sūnūs taip pat pasirinko profesijas, susijusias su transportu. Vyresnysis baigė Gedimino technikos universiteto transporto ekonomikos ir vadybos studijas, dirba Vilniuje, jaunėlis įgijo lokomotyvo mašinisto pažymėjimą, dirbo mašinisto padėjėju.
„Buvau kelis kartus nusivedęs į darbą, namuose visą laiką kalbėjau apie darbo problemas, tai, matyt, ir užkrėčiau. Vilniuje baigė kolegiją, dirbo mašinisto padėjėju, vėliau vis dėlto patraukė laimės ieškoti į Norvegiją. Na, o žmona Eugenija su geležinkeliu neturi nieko bendra – dirba Mažeikių ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje vyresniąja slaugytoja“, – savo šeimą pristatė P. Česnauskas.
Nuo budėjimo geležinkelyje mažeikiškis pailsi savo rankomis pasistatytame sodo namelyje, mėgsta meistrauti, patinka grybauti, jaunystėje, kai reikėjo į mokslą išleisti vaikus, važiuodavo per atostogas į Latviją ir pjaudavo mišką.
„Kodėl tokiu vardu pavadino, net nežinau, reikėjo amžinatilsį tėvuko paklausti, jis vis mane Petriuku ir Petriuku šaukdavo. Ypatingų vardadienio šventimo tradicijų nėra – jeigu ateina kaimynai su pinavijomis, tai ir atšvenčiame“, – užklaustas apie savo vardines juokėsi penktadienį vardadienį šventęs pašnekovas.
