Mantas Simonavičius. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
– Amžius, nuo kelerių metų pradėjai žaisti krepšinį, pirmasis treneris, karjera, kaip atsiradai Mažeikiuose?
– Man 25-eri metai, krepšinį pradėjau lankyti nuo septynerių metų: į mokyklą atėjo treneris Aloyzas Rudys ir pasakė: „Ketvirtą valandą, kas nori žaisti krepšinį, renkasi į sporto salę“. Nuėjau, ir užsikabinau. Gal ir blogai, kad neišbandžiau kitų sporto būrelių, nes didžioji dalis gerų krepšininkų pradėdavo nuo kitų sporto šakų (juokiasi). Pradėjau profesionalo karjerą Mažeikių „Naftoje“, po to du sezonus žaidžiau Anykščių „Puntuke-Jarimpekse“, vėliau perėjau į LKL Kauno „Atleto“ ekipą. Pasibaigus sezonui, rungtyniavau Ispanijos trečiojoje krepšinio lygoje, po to vėl grįžau į Lietuvą: žaidžiau LKL komandose: Marijampolės „Sūduvoje“ ir Kėdainių „Nevėžyje“.
– Kokia stiprioji ir kokia silpnoji Tavo asmeninio žaidimo pusės?
– Stiprioji pusė yra tolimi metimai, tuo tarpu silpniau sekasi prasiveržti prie varžovų krepšio.
– Koks Tavo asmeninis rezultatyvumo rekordas?
– Žaisdamas Anykščių komandoje, pelniau 36 taškus į Jonavos ekipos krepšį. Su šia ekipa žaidėme jų aikštelėje ir visi žino, kaip sunku pasiekti tokį rezultatą svetimoje arenoje.
– Įsimintiniausios rungtynės – nebūtinai tos, kuriose pats dalyvavai?
– Kai atstovavau „Nevėžiui“, Lietuvos krepšinio federacijos taurės rungtynėse dėl trečiosios vietos žaidėme su „Šiauliais“. Pralaimėjome tik trimis taškais, tačiau aš buvau pripažintas naudingiausiu savo komandos žaidėju.
– Ką manai apie teisėjus ir sirgalius?
– Kiekvienas mes dirbame savo darbą, galime mes tais teisėjais piktintis, galime prieš juos burnoti, tačiau vis tiek žaidžiame taip, kaip jie mums leidžia, ir savo sprendimų jie nepakeis. Kai atvažiuodavau į Mažeikius ir ateidavau į rungtynes, sirgaliai būdavo patys triukšmingiausi lygoje. Pirmenybių pradžioje sirgalių buvo mažiau, dabar jau formuojasi naujas jų branduolys, pradedame girdėti triukšmą ir tikimės, kad pamažu jie įsivažiuos.
– Didžiausią įspūdį palikęs žaidėjas ir komanda?
– Seniau NBA lygoje žaidė Redžis Mileris, kurio fantastiški tritaškiai metimai kėlė pasigėrėjimą, jo žaidimas man ir paliko didžiausią įspūdį. Tiek futbole, tiek krepšinyje stebiu ir sergu tik už „Barseloną“.
– Koks Tavo valgiaraštis sezono metu ir kokie valgiai mėgstamiausi, kai nerungtyniauji?
– Aišku, sezono metu prisižiūriu, ką valgau, varžybų dieną stengiuosi valgyti vištieną, makaronus, vengiu padažų. Tuo tarpu ne sezono metu jau valgau viską, pradedant šašlykais.
– Tavo požiūris į alkoholį…
– Tėvai pasakė, kad alkoholis negerai – tai jų ir klausau (juokiasi). O jeigu rimtai, tai kaip ir visi – reikia žinoti, kada galima ir kiek.
– Šeiminė padėtis, automobilis, augintinis…
– Kad nė pats nežinau, ar turiu draugę, ar ne, viskas taip susimaišę. Vairuoju 2000 metų laidos „Alfa Romeo 166“, augintinio šiuo metu neturiu. Ilgą laiką turėjau rotveilerį Rokį, tačiau prieš metus jo netekau ir dabar dar tikrai nenorėčiau, kad kas užimtų jo vietą.
– Kokie Tavo asmeniniai planai šiam sezonui? Prognozės – kokią vietą užims komanda?
– Matau mūsų komandai tik vieną tikslą – finalo ketvertas. Komandai siekti šio tikslo kiek galėsiu, tiek ir padėsiu. Gali neįmesti nė vieno taško, tačiau jeigu tavo komanda laimi ir kyla aukštyn, manau, kad ne veltui dirbta.
