Margučiai – pagrindinis velykinio stalo akcentas

Mažeikių Senamiesčio pagrindinės mokyklos septintokai margina kiaušinius. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Kažkas yra pasakęs gražius žodžius: „Pavasaris – žmogui palengvėjimas, skrandų, kailinių nusimetimas, malonesnio meto pažadas, išėjimas iš gryčios į orą po atviru dangumi: pasveikinti didžiojo gamtos pabudimo, išsijudinti pačiam, palalėti.“
Su pavasariu ateina ir gražiausia jo šventė – Velykos, kurių svarbiausias simbolis – dažytas kiaušinis.

Kūrė  margučius

Jau dešimtmetį Mažeikių muziejuje prieš kalendorines šventes organizuojami užsiėmimai moksleiviams. Muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad mokyklose dar atsiranda mokytojų, kurie stengiasi čia atvesti vaikus ir nori juos išmokyti senovinių tradicijų.
Likus gerai savaitei iki Velykų, vyko edukacinis užsiėmimas moksleiviams iš Senamiesčio pagrindinės mokyklos. Kiekvienas  mokinys, ateidamas į užsiėmimą, atsinešė po virtą kiaušinį ir pabandė jį skutinėti ir marginti vašku.
„Namuose vaikai tokio malonumo nepatiria, nes ne kiekviena šeima jiems suteikia galimybę „žaisti“ kiaušiniais. Juolab kad jų kaina šiandien taip pakilo, jog jie tapo vos ne prabangos preke, –  komentuoja muziejininkės. –  Taigi iš vaikų veidų matėme, kad jie buvo labai laimingi, kad atėję pas mus jie galėjo tapti „kūrėjais“.

Natūralias priemones pakeitė sintetika

Lietuviams kiaušinis buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, vaisingumo, gamtos atgimimo simbolis. Jie tikėjo jo magiška galia. Norėdami, kad kiaušinis įgautų didesnę antgamtinę galią, žmonės jį dažydavo. Dažymui buvo pasirenkamos natūralios gamtos spalvos, kurios kažką simbolizuodavo.
Juoda spalva dažytas kiaušinis – tai motina žemė. Raudonai nudažytas kiaušinis reiškė nedalomą gimimo, gyvenimo, šviesos, šilumos, visko pradžios supratimą. Be to, šiai spalvai buvo priskiriama galia pašalinti blogį ir piktąsias antgamtines jėgas. Dažymas žalia spalva simbolizavo pavasario augmeniją ir javų daigus, o geltona bei rusva spalvos – pribrendusius javus.
Pasak muziejininkės Jūratės Miliauskytės, visos šios spalvos buvo išgaunamos natūraliomis priemonėmis, todėl kiaušiniai nebuvo dažomi nei elektrine, nei violetine spalvomis.
Kiaušinių dažymas užimdavo daug laiko, nes reikėdavo prisirinkti natūralių medžiagų, iš kurių buvo gaminami dažai. Šiandien miesto žmogus jų gal ir nerastų.
„Kas tau leis dabar skutinėti juodalksnio žievę? O dar reikia šį medį ir pažinti. Dabartinis gyvenimo tempas nebeleidžia „terliotis“ su kiaušiniais. Juos reikia dažyti greitai ir kuo paprasčiau, kad tai spėtum padaryti sugrįžęs iš darbo“, –  samprotauja Jūratė.
Žmonės paprastai taip ir daro: prisiperka kiaušiniams skirtų lipdukų, sintetinių dažų, lakų, flomasterių, ir jais „išpuošia“ savo margutį.

Margučiai iš Mažeikių muziejaus saugyklų. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Raštai ir būdai – įvairūs

Tikėtina, kad kiaušinių dažymas atskiruose Lietuvos regionuose senovėje buvo skirtingas. Viename regione kiaušinių marginimu užsiimdavo tik moterys, kitur – labiau sekdavosi vyrams. Marginimo būdus lėmė teritorinis pasiskirstymas.
J. Miliauskytės įsitikinimu, margučiai iki mūsų dienų atėjo tik pavienių entuziastų, išsaugojusių marginimo tradicijas, dėka. Todėl kiaušinių marginimo būdai persipynė visoje Lietuvoje.
„Net ir vienoje šeimoje kiaušinius margindavo skirtingai. Vieni kiaušinius dažė augalais, kiti – jau nudažytus išskutinėdavo. Marginimo būdą lėmė ir individualios žmonių charakterio ypatybės“, –  kolegę papildo kita muziejininkė Raimonda Ramanauskienė.
Marginimo raštuose žymią vietą užėmė dangaus kūnų bei augalų vaizdavimas. Ant kiaušinio nupiešta saulė, buvo tikima, turėjo galią prikelti iš miego žemę ir ją sušildyti. Mėnulis esą veikė augmenijos augimą. Žvaigždžių raštai ant kiaušinio simbolizavo nakties šviesą javams.
Anot Raimondos, lietuvių liaudies žinomi du tradiciniai kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku.
Kiaušinius margindavo ir kitaip. Smulkiai sukarpytais blunkančio audinio gabalėliais apdėdavo kiaušinį, surišdavo siūlais ir virdavo. Nudažytas kiaušinis atrodydavo lyg marmurinis.

Dalijasi žiniomis

Aplankėme vieną kiaušinių marginimo vašku specialistę mažeikiškę Zosę Laurinavičienę.
„Visada pavydėdavau tiems, kas mokėjo dažyti kiaušinius vašku. Mano buvusi kolegė iš Kompresorių gamyklos Elvyra Diomina pasisiūlė pamokyti, ji pati mokėsi iš savo mamos“, – pasakoja mažeikiškė.
Dabar kasmet, likus savaitei iki Velykų, abi moterys susitinka Zosės namuose ir kimba į darbą. Jos vašku nudažo ne vieną dešimtį kiaušinių ir jais apdalija visus artimuosius, draugus ir pažįstamus.
Pasak moters, rezultatas priklauso nuo dirbančiojo prie kiaušinio puošybos išmonės ir fantazijos.
Z. Laurinavičienė savo kiaušinių dažymo paslaptimis mielai dalijasi su savo draugėmis, kaimynėmis. Dažymo vašku ji išmokė sūnėno vaikus, kurie su didžiuliu azartu ėmėsi šio darbo.

Jeigu norite marginti vašku…

Tiems, kas nori velykinį stalą papuošti įspūdingai išdažytais kiaušiniais, Z. Laurinavičienė siūlo atidžiai įsiklausyti, kaip tai daroma.
Nuplautus kiaušinius reikia sudėti į vos šiltą vandenį ir užkaisti ant labai labai lėtos ugnies, kad vanduo vos judėtų. Taip bus išvengta lukštų sutrūkimo. Po 20–30 minučių nukėlus kiaušinius nuo ugnies, reikia perpilti juos šaltu vandeniu ir palikti šiltame vandenyje. Jeigu vanduo atvėso – pašildyti, nes kiaušiniai neturi atšalti.
Prieš Velykas parduotuvėse prekiaujama popieriniuose pakeliuose įpakuotais penkių spalvų „Kiaušinių dažais“. Kad spalva būtų sodresnė, reikia turėti dvi tokias pakuotes. Du trečdalius pusės litro talpos stiklainio pripilti šilto vandens ir jame atskiesti du vienos spalvos dažų pakelius. Jeigu kiaušinius norime dažyti visomis penkiomis spalvomis, reikia penkių tokių stiklainių. Į kiekvieną stiklainį su dažais dar reikia įpilti po valgomąjį šaukštą 9 proc. acto. Visus stiklainius sustatyti į didesnį dubenį su šiltu vandeniu.
Dar reikia turėti stiklinę kapų žvakutę, uždengtą metaliniu dangteliu. Dangtelio viršų išpjauname taip, kad iš jo liktų tik lankelis su šoninėmis skylutėmis, kurios reikalingos, kad žvakės liepsna gautų oro.
Į nedidelį metalinį indelį įdedame bičių vaško (30-čiai kiaušinių reikia apie 50–100 g) ir jį ištirpiname ant žvakės liepsnos. Vaškas visą laiką turi būti karštas. Į pagaliuko (galima panaudoti pieštuką) galą įsmeigiame smeigtuką su metaline galvute. O tada jau prasideda pats darbo procesas ir kūryba, pasitelkiant fantaziją.
Ant šilto sausai nušluostyto kiaušinio, kaskart pamirkius smeigtuko galvutę į karštą vašką, dedame tašką ant kiaušinio. Norint, kad gautųsi lapelis, brūkštelkime žemyn. Vašku galima išpiešti įvairius ornamentus. Po to kiaušinį trumpam, 5–6 minutėms, panardiname į paruoštus šiltus dažus. Ištrauktus iš jų dedame ant laikraščio ar audinio, kad išdžiūtų. Tada lieka paskutinis etapas – vaško nuvalymas. Tam reikia ant silpnos dujinės viryklės liepsnelės atsargiai iš šono pašildyti kurią nors kiaušinio dalį ir audinio skiautele švelniai nuvalyti vašką. Taip, sukiojant ir šildant jį liepsna, nuvalomas visas  kiaušinio paviršius. Vašku išpiešti ornamentai lieka ant įvairiomis spalvomis nudažyto kiaušinio. Jis pasiruošęs „kelionei“ ant velykinio stalo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto