Mažeikiams ir mažeikiškiams – Vinco Ramanausko dovana

Po geros savaitės turėtume išvysti naują ir nepaprastai įdomią knygą – Vinco Ramanausko „Iš atminties pariestinių“.
„Ši knyga – jaudinantis pasakojimas apie Žemaitijos kaimo, įsikūrusio palatvėje, Laižuvos valsčiuje, žmones didžiųjų XX a. politinio ir socialinio gyvenimo lūžių metais. Parašyta neįgudusia ranka, šnekamąja kalba su sodriais tarmiškais intarpais, knyga yra svarbus paliudijimas ateinančioms kartoms. Aprašyti vieno kaimo liūdni ir džiugūs gyvenimo nutikimai bei juos lydintys jausmai atspindi visos tautos ir jos istorijos vingius“, – taip apie mus pasieksiantį reikšmingą Ramanauskų šeimos (o gal tiksliau – giminės) bendro darbo rezultatą rašo profesorius Libertas Klimka.
Prie šios anotacijos galima pridurti, kad „Atminties pariestiniai“ – ne tik vieno kaimo ar mūsų miesto istorijos liudijimai, tai ilgas ir sudėtingas gyvenimas, suformavęs itin šviesią bei patrauklią žmogiškąją išmintį.

Kiekvieną pamainą – po puslapį

Galima sakyti, kad šios knygos istorija prasidėjo prieš ketvirtį amžiaus – tuomet, kai Vytautas Ramanauskas prišnekino savo tėvą rašyti atsiminimus. Šis dirbo Mažeikių muziejaus sargu, laiko buvo, tad abu sutarė, kad kiekvieną sargavimo pamainą bus parašytas bent vienas puslapis. Iš tų puslapių susidarė keturi pasakojimų sąsiuviniai – ūkininkų sūnaus Vinco atsiminimai apie save, šeimą, Purplių kaimą, Mažeikius.
Vytautas Ramanauskas prisipažįsta, kad tuomet nekilo nė minties, kad iš šios idėjos galėtų išsirutulioti kas nors rimtesnio.
„Iš tikrųjų norėjosi, kad išliktų man artimo žmogaus, puikaus pasakotojo ir pašnekovo užrašyti įdomesni gyvenimo fragmentai. Iš kitų žmonių patirties žinau, kad gyvenime skubame, lekiame ir neturime laiko atsigręžti. Bet metams bėgant imame lėtėti, tad pradedame domėtis savo šaknimis, ir tuomet paaiškėja, kad nebėra ko paklausti – giminaičiai iškeliavę amžinybėn, ir visi tie jaunystėje per vieną ausį įėję giminių susiėjimų pasakojimai jau išblėsę, palikę vien menkas nuotrupas ir daugybę nebeatsakytų klausimų“, – „Atminties pariestinių“ pratarmėje rašo Vytautas.
Muziejaus sargų etatai ilgainiui buvo panaikinti, tad ir sutartas atsiminimų rašymas nutrūko. Skaitydamas tėvo parašytus tekstus, Vytautas vis pagalvodavo: gal jie bus įdomūs ir kitiems. Nutarė sąsiuvinius parodyti lituanistei Laimai Skabickienei, kuri vėliau taps knygos redaktore.
Sulaukė teigiamo atsiliepimo ir paskatinimo. Tuomet ir prasidėjo nelengvi knygos rengimo ir leidybos darbai.

Nepaprastos paprasto žmogaus istorijos

Vytautas taip pristato savo tėvą, „Atminties pariestinių“ autorių: Purplių kaime, Laižuvos valsčiuje, Mažeikių apskrityje, 1931 metais birželio 23 dieną gimęs Vincas Ramanauskas – paprastas žmogus su nebaigtu pradiniu išsilavinimu, viskuo besidomintis, mylintis Lietuvą, šeimą, medžius, akmenis, fotografiją (sukauptas nemažas negatyvų archyvas).
Paprastas, bet nelengvas, ypač jaunystėje, gyvenimas: gimtoji sodyba, mokymasis Purplių pradinėje mokykloje, kurį teko nutraukti suėmus tėvą – jam, kaip vyriausiam vaikui, teko rūpintis šeima. Paskui slapstymasis nuo tremties, ištikusios artimuosius, nelegalus gyvenimas, vėliau mokslai Dabikinės mechanizacijos mokykloje, darbas MTS (mašinų traktorių stotyje), Žeimelio „dizelistų“ kursai, statoma Karpėnų (Naujosios Akmenės) cemento gamykla, sovietinė kariuomenė, kelionė pas ištremtus tėvus į Sibirą, vedybos, grįžimas į Lietuvą, į Kvėdarną, traktorininko darbas melioracijoje.
Po 20 metų grįžtama į Mažeikius, pasistatytas namelis, užauginti trys vaikai, dirbti įvairiausi darbai, o išėjus į pensiją keletą metų trukęs įdomiausias gyvenimo darbas Mažeikių muziejuje. Toliau – darbai darbeliai namuose ir dabar jau išsklindančių anūkų apsuptyje.

Dovana – taip matyti pasaulį

Knygos leidėjas akcentuoja, kad jos centre – etnografija, šeima, giminė, bet bene ryškiausia pasakojimo linija yra brėžiama per Purplius.
„Ši vietovė nėra priskiriama prie nykstančių kaimų, čia ir toliau gyvena darbštūs, mylintys žemę žmonės. Bet Purpliai dabar jau nebe tie – kiti žmonės, kiti gyvenimai, kitos aktualijos. Tad išties prasminga, kad išlikusi kultūrinė atmintis ir apie praėjusių laikų Purplius, jame gyvenusius žmones virsta garbinga autoriaus duokle savo tėviškei“, – tvirtina Vytautas Ramanauskas.
Jis dėkoja dideliam pagalbininkų ir rėmėjų būriui. Tuose nuoširdžiuose padėkojimuose galime įžvelgti ir tai, kad „Atminties pariestiniai“ buvo tapę rimta visos šeimos užduotimi. Prie jų padirbėjo ir Vinco Ramanausko marti Raimonda, padėjusi atrinkti nuotraukas, ir anūkas Jurgis, knygos dailininkas. Ir dar labai daug geranoriškų žmonių, pagelbėjusių, kad šis Savivaldybės ir verslo remiamas Mažeikių muziejaus leidinys, arba, kaip sako L. Skabickienė, didelė dovana, atsirastų mūsų lentynose.
„Atminties pariestinių“ redaktorės komentaru ir norėtųsi užbaigti šį pristatymą: „Vinco Ramanausko knyga ne tik sugrąžina į praeitį, bet ir skelbia rimtą žinią apie žmogaus galią, kuri padeda ištverti sunkumus, kuri į kasdienybę bei į likimo spąstus verčia žvelgti ne tik jautriai ar racionaliai, bet ir pajuokaujant (gali kam nors atrodyti, kad nerimtai). Iš tikrųjų turim reikalų su labai stipriu žmogumi – išminčiumi. Kasdien vis traukiau į save jo pasakojimus ir stebėjausi, kiek daug įmanoma prisiminti, o paskui ir užrašyti, aprašyti ir į mūsų sąmonę detaliai įrašyti tai, kas jau į užmarštį nueina. Esu giliai įsitikinusi, kad tie, kurie ryšis pakilnoti išlikusius Vinco Ramanausko atminties pariestinius, manau, pajus ir supras, kaip dar galima matyti pasaulį, jį ir save, vis einantįjį, pažinti. Tad kas belieka? Skaityti!“

Karstynės

Pražydo kaštonas, jau nemenkas medis, tik suaugęs būtų jį apkabinęs. Koks grožis! Sako, kad kaštono žiedai – tai žvakės. Nieko panašaus, man atrodė, kad tai daugiašakės žvakidės. Pradėjau svajoti, kaip būtų įdomu įsilipus į jį. Kiek pamyslijęs atsivilkau lentgalį, jį atrėmiau į kamieną ir pradėjau ropštis. Man pasisekė, kad niekas nepamatė – būtų neleidę, juk galėjau iškristi. Sekėsi sunkiai, tos pirmos šakos storos – sunku įsikibt. Užsilipęs ant pirmųjų pasijutau gerai, toliau ėjosi visai lengvai, tiesa, buvo baisoka. Bet koks įdomumas, tokia tanki lapija, pilna prikaišiota žiedų. O koks kvapas! Apima toks nenusakomas jausmas… Tik biškį nejauku nuo to bičių gausmo, kokio niekados nebuvau patyręs iš taip arti. Iš pradžių laipiojau storosiomis šakomis, apsipratęs įlipau ir į pačią viršūnę, čia dar įdomiau, kiek toli galima matyti… Ir visai nebaisu, nes žemės nesimato ir neatrodo, kad aš tiek aukštai.
Taip prasidėjo po medžius karstymosi metas, tik nebuvo galimybės įlipti žardienoje į didžiuosius topolius. O įsiropšti labai reikėjo, nes ten buvo varnų lizdų! Kaip būtų buvę įdomu juos patyrinėti… Bet per aukštai šakos… Jau po visus medžius, ką jau besakyti apie obelis, buvau pasikarstęs, tik paskutiniajame kleve prie Liaučiaus kelelio dar ne, tokiame nelabai storame, pavargusiame, nuo pat kelmo dvišakame kleve… O tame šakume dar buvo kokių 50 cm ilgio šaka (matyt, buvusi viršūnė), tik nudžiūvusi ir likusi styroti su dviem neilgais, aštriais strypeliais. Taigi, vykdau planą, lipu į paskutinį medį ir, tikrai, jei ne mano angelas sargas, galėjo būti paskutinis. Įsiropščiau jau gal kokius du metrus, kibausi į tokią sausą šakelę, o ši lūžo ir aš kritau ant tos šakės tikra šio žodžio prasme. Ir dabar negaliu įsivaizduoti, kaip ji man neįlindo į pilvą, paliko tik dvi stambios rievės nuo pilvo apačios iki krūtinės duobelės, viena iš jų buvo ypač ryški, su tokiais odos sustūmimais. Aišku, planas taip ir liko neįvykdytas, o Mamai tos savo popos nerodžiau ir nesigyriau – ne toks jau durnas, puikiau žinojau, kad magaryčios būtų buvusios užtikrintos.

Fotografas Nebilis

Buvo tokia mada per balius paveiksluotis. Parsiveždavo iš miestelio fotografą, tas, po juoda marška pasilindęs, ilgai taikęsis, nufotografuodavo vieną bendrą nuotrauką ir pavaišintas buvo išvežamas namo. Kūmos baliuje fotografo vežtis nereikėjo, jis gyveno čia pat, už tvoros. Tai buvo šeimos fotografas Nebilis (Nebylys). Taip jį ir vadinome, nes jo pavardės nežinojome. Kūmos su juo buvo senos pažintys, susikalbėdavo puikiausiai gestų kalba, bet jis gerai mokėjo skaityti ir rašyti. Kol buvau mažesnis, aš jo bijodavau.
Taigi, išėjome visi iš trobos į gėlyną paveiksluotis, sustojome prie gėlių lysvės, o Valiūnija įšokusi į ją net prisėdo. Ta nuotrauka tebėra. Nepaprastai įkyriai Nebilis fotografuodavo. Kol jis visus sustumdinės, o kai ims fotoaparatą reguliuoti, tai nors mirk iš nuobodulio. Kiekgi gali žmogus iškentėti vienoje pozoje nepajudėjęs… Kūma buvo jį išmokinusi, kaip paveiksluojant duoti ženklą. Nebilis tris kartus riktelėdavo e-e-e ir tada nuspausdavo mygtuką, žinoma, tas sukeldavo juoko, o šis pykdavo.
Kūma su Nebiliu susipažino, kol dar jie tebegyveno Purpliuose. Nebilis tais laikais dar vaikščiodavo pasirinkdamas. Įėjęs į Dargio kiemą buvo užpultas šuns, labai išgąsdintas, atbulas traukdamasis įvirto į griovį. Marcė jį išgelbėjusi atsiprašė ir visaip ramino, net pridėjusi pilną abrinėlį sviesto. Žodžiu, visaip stengėsi susigadyti (susitaikyti).
Vėliau Nebilis pas Babūnelės kaimynus Petkus nuomojosi kambarį, įsigijęs fotoaparatą užsiėmė fotografavimu, dar šiek tiek dirbęs staliaus darbus ir iš to pragyvenęs. Aš nemėgau paveiksluotis, kaip ir minėjau. Pasodino kartą Valiūnijos kambaryje ant sofos, kažkuris įspraudė į rankas gitarą, na, ir prasidėjo… Vienaip paėmęs rankomis pakreipia galvą, kitaip pakreipia, pasilindęs po juoda marška pasižiūri, išlindęs liepia tai vienur, tai kitur pasislinkti, vėl lenda po marška, stumdo aparato dumples – reguliuoja, o man uždrausta judėti… O čia Nebilis gestais kūmai aiškina, kad reikia dar pakartoti. Anksčiau, kol dar tikėjau išskrendančiu paukšteliu, vis kažkaip lengviau buvo sustingus laukti.

Kelionė pėsčiomis į Mažeikius

Vieną dieną Babūnelė ir sako: „Ekiam i Mažėikius, i bažnyčė…“ Na, ir išėjom. Ėjom pagelžkele, takelis geras, lygus, kaip ir daug kur, žmonės, tiek pėstieji, tiek dviratininkai, naudojosi tiesiu taku. O geležinis kelias atrodė neapsakomai klaikiai. Nuo Dargių iki pat Mažeikių buvo išsprogdinti abu bėgiai: vienoj pusėj buvo išmuštas kokių 60–80 cm tarpas, už kelių metrų – kitoj ir t. t. O pasitaikydavo vietomis, kad bėgis tik įskilęs, bet neištrūkęs. Jei kur būdavo kokia upelio pralaida, visur susprogdinta – taupūs vokiečiai trotilo gelžkeliui išties nepašykštėjo. Vietiniai žmonės pasakojo, kad paskutinė šiuo keliu pravažiavusi vokiečių drezina, o iš paskos ją lydėję sprogimai.
Taip mes su Babūnele pasižvalgydami pasiekėme Mažeikius. Miestas atrodė ne ką geriau už gelžkelį. Daug kur vietoj namų stovėjo nebylūs liudytojai – kaminai, matėsi nuo sviedinių išraustos duobės, namai, jei nesudeginti, tai apdaužyti, kur su uždarinėtom langinėm, kur langai visai be stiklų, išlikę langų stiklai, nuklijuoti popieriaus juostelėmis. Daug kur telefono ar elektros perdavimo linijų stulpai išvartyti, o gatve einant vietomis reikėjo aukštai kilnoti kojas per purvinus laidus. Taip trumpai galima apibūdinti į akis kritusią 1944-ųjų metų rudens Mažeikių vaizdą. Tiesa, civilių žmonių matėsi mažai, o rusų kareivių daug.
Naujoji bažnyčia – tik su langų liekanomis, sienose matėsi sviedinių išmuštos duobės, ypač krito į akis pietinės pusės pusiau sudaužytas bokšto kryžius. Žmonės pasakojo, kad vokiečiai į bažnyčią buvę įvažiavę tankete. Vėliau Babūnelės nuomininkas Gabalis prisiminė, kad bažnyčios didžiojo altoriaus tabarnakulio dureles radęs parke: matyt, koks ruselis susigundė blizgančiu metalu, įlietą liturginį ženklą palaikęs auksu, kiek padaužęs jas ir palikęs ramybėj, o Gabalis partempęs atgal į bažnyčią.
Mes su Babūnele nuėjom į senąją bažnyčią, išklausėm mišias, kur išgirdau paskutinį kartą giedant tautos himną, o Babūnelei buvo išvis paskutinis kartas. Aš tai tautos himną vėl išgirdau jau senatvėje.
Toliau mudu su Babūnele traukėm į namus Vytauto gatvėje. Troba apačioj su uždarinėtom langinėm, kambariuose prieblanda, grindys prišiukšlintos. Viršuje radom begyvenančią vieną užsilikusią Babūnelės nuomininkę. Pasikalbėjo jos kiek ir išėjome atgal. Vytauto gatvėje už kelių trobų nuo Babūnelės trobos buvo beveik vidury gatvės bombos išmušta labai gili duobė – tikras prūdelis. Stebėtina, kaip tie artimesni namai nesugriuvo nuo sprogimo bangos.
Mažeikių stotyje daug kareivių, gelžkelio remontininkų, jie nešiojo kaip skruzdės apkibę bėgius, kiti su prietaisais juos lankstė. Prastai atrodė raudonoji armija, nudriskusi, su pusbačiais ir bintais, nuvyniotais iki kelių. Pasižvalgę po Mažeikius išėjom į savo naująją buveinę Dargiuose.
Iš Vinco Ramanausko
atsiminimų knygos „Iš atminties pariestinių“
Nuotr. iš Ramanauskų šeimos archyvo