Dabar, kai skaitote šį tekstą, Dovilė Černauskaitė žygiuoja kažkurio lietuviškojo Šv. Jokūbo kelio etapu. Galbūt ji eina Pakruojo, o galbūt Rozalimo, Bubiškio ar Paberžės keliais ir takeliais.
Šį 500 kilometrų, apie mėnesį užtruksiantį žygį pėsčiomis mergina pradėjo pirmadienį. Prieš tai ji viena pati su didžiule kuprine ant pečių per savaitę nužygiavo nuo Mažeikių iki Platelių ir apėjo aplink Žemaitijos perlu vadinamą Platelių ežerą.
Apie tai, kas kviečia išeiti į kelią, apie patirtus nuotykius mergina papasakojo ir „Santarvei“. Ji sakė, kad jei šis pasakojimas padrąsins, paskatins susimąstyti ar leistis į nuotykį bent vieną žmogų, tai jau bus pergalė.
Šiek tiek žygio statistikos
Pokalbio su 24-erių metų D. Černauskaite susėdome ant suoliuko Senamiesčio parke. Nutarėme, kad saulėta diena kvieste kviečia pasidžiaugti vasarišku oru, užuot tūnojus tarp keturių sienų.
Liepos pabaigoje Dovilė su 20 kilogramų kuprine ant pečių nužygiavo 100 kilometrų, jos maršrutas buvo Mažeikiai–Šerkšnėnai–Seda–Žemaičių Kalvarija–Plateliai–Platelių ežeras.
Per tą savaitę mažeikiškė nakvojo 7 skirtingose vietose. Pirmąją naktį Šerkšnėnų apylinkėse žygeivė nakvojo pamiškėje, antrai nakvynei Sedoje ji pasirinko vietą šalia Sedulos ežero. Žemaičių Kalvarijoje, kadangi orų prognozės naktį žadėjo lietaus, Dovilė pasibeldė į Žemaičių Kalvarijos šventovės ir bazilikos kanauninko Jono Ačo duris. Nukelta į 8 p.
Jis žygeivei paskyrė kambarėlį. Platelių apylinkėse mergina praleido dienas ir naktis, todėl ir nakvoti jai teko ir stovyklavietėse ant stalų, įrengtų pavėsinėse, ir viešbutyje, ir ant skardžio, šalia ežero kranto…
Kai D. Černauskaitė žygiavo, orai buvo subjurę, tad apie 70 proc. žygio laiko lijo, saulė švietė daug rečiau.
Tarnavo kariuomenėje
Daugeliui žmonių, išgirstančių apie jaunos mažeikiškės žygį, į kurį ji išsiruošė vienui viena, kyla klausimas: kodėl, kam viso to reikėjo. Šito paklausiau ir aš. Tačiau prieš sulaukiant atsakymo, „išsivyniojo“ įdomus pokalbis.
Mergina šiemet, prieš prasidedant koronaviruso pandemijai, Klaipėdos universitete baigė socialinės ekonominės geografijos ir regionistikos bakalauro studijas. Prasidėjus pandemijai, ji grįžo į Mažeikius.
Dar anksčiau, prieš penkerius metus, ji atliko 9 mėnesių trukmės privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tarnavo Klaipėdoje, Dragūnų batalione. Tai buvo pirmieji metai, kai atkurtas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą. Visi į tarnybą susirinkę jaunuoliai tąkart atėjo ne sulaukę šaukimo, o savo noru.
Artimieji iš pradžių netikėjo
Tokį kelią – savanoriškai eiti tarnauti Lietuvos kariuomenėje – pasirinko ir D. Černauskaitė su savo geriausia drauge.
Buvo taip: kai pašnekovė rankose laikė brandos atestatą, o jos bendraamžiai rinkosi studijas, Dovilė nežinojo, ko nori iš gyvenimo. Nežinojo, nei kur, nei kokią specialybę studijuoti.
Bet dar anksčiau mergina mokykloje buvo jaunųjų šaulių būrio nare ir noriai dalyvavo jo veikloje. Matyt, ši priežastis ir bus paskatinusi ją eiti tarnauti.
Apie tokį Dovilės sprendimą išgirdusi jos mama iš pradžių net nepatikėjo, kad dukra kalba rimtai. Tik tuomet, kai buvo patikrinta sveikata, kai ji atliko visus reikiamus formalumus, kai iš kariuomenės sulaukė kvietimo tarnauti, tėvai suprato: dukros sprendimas rimtas.
„Tai mano gyvenimas ir aš sprendžiu, ko iš jo noriu. Labai džiaugiuosi, kad mano tėvai yra tolerantiški ir priima visus mano susigalvotus iššūkius, nepaisant, kiek tie iššūkiai jiems „padovanoja“ bemiegių naktų. Bet jie mane palaiko ir aš tuo džiaugiuosi, vertinu“, – šypsojosi pašnekovė.
Nuolaidų merginoms nėra
Dovilė pasakojo: kai kartu su geriausia drauge įsėdo į daugiau nei pusšimčio vietų autobusą, vežusį į kariuomenę, jos dvi buvo vienintelės merginos.
„Autobuse sėdėjo daugybė vaikinų trumpai nukirptais plaukais ir mes – dvi mergaičiukės, plaukus susirišusios į „bizeles“. Buvo keista akimirka. Suprantama, tėvai nerimavo, mama graudinosi, bet išlydėdami apkabino, palinkėjo sėkmės“, – prisiminė pašnekovė.
Tuo metu Dragūnų batalione iš viso tarnavo 19 merginų.
Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs ir fiziškai, ir emociškai. Vadų paskiriamas užduotis teko atlikti dėvint nemažai sveriančią pilną kario ekipuotę, su 30 kilogramų kuprine ant pečių.
„Būdavo, užsidedi tą kuprinę ant pečių ir virsti atgal. O nuolaidžiavimo vien dėl to, kad esi mergina, tikrai nebuvo. Bet nieko, paskui įsivažiavom. Kuprinę ant pečių ir bėgi, šaudai, kai reikia, krenti ant žemės… Žodžiu, darai, kas liepta. Gainiodavo mus, matyt, tiek, kiek reikėjo. Prie visko priprantama, o, be to, žinojau, kur atėjau“, – kalbėjo D. Černauskaitė.
Sulaukia įvairių replikų
Mažeikiškė sako, kad kuo didesnis iššūkis, kuo būna sunkiau, tuo didesnis džiaugsmas, pasididžiavimas apima, tą iššūkį įveikus. Be to, tik per iššūkius tvirtėja žmogaus pasitikėjimas savimi, drąsa ir kitos geriausios savybės.
„Kartais mano istoriją apie kariuomenę išgirdę žmonės sako, kad jie taip negalėtų, kad nėra fiziškai pasirengę, nėra sportiški. Žinot, aš irgi į kariuomenę išėjau fiziškai nepasirengusi, nebuvau jokia sportininkė. Bet žmogaus kūnas yra toks, kad jį visada galima treniruoti, stiprinti ir tam nėra ribų. Ribas susikuria patys žmonės mąstydami, kad nepajėgs, kad tai – ne jam, per sunku ir panašiai“, – įsitikinusi D. Černauskaitė.
Žinučių su replikomis, atskleidžiančiomis autorių įsitikinimus apie kariuomenę ir joje tarnaujančias merginas, Dovilė sulaukia dar ir dabar, po tarnybos praėjus penkeriems metams.
„Moterims kariuomenėje ne vieta“, „O tai tu nelikai kariuomenėje? Vis dėlto nusprendei būti moterimi?“ – tokių žinučių jai parašo ne kas kitas, o vyriškos lyties atstovai.
Ne kas kita, o panašios replikos Dovilę paskatina daryti tai, ko įprastai moterys nedaro.
Mergina ir į vadinamuosius „solo“ žygius – nuo Mažeikių iki Platelių miestelio ir aplink Platelių ežerą, į lietuviškąjį Šv. Jokūbo kelią – ėjo iš dalies dėl to, kad įrodytų – viskas tampa įmanoma, kai tiki tuo, ką darai, kai labai nori ir stengiesi.
Padeda formuotis asmenybei
Dovilė visada pasisako už žmogaus pasirinkimo laisvę. Tačiau apie privalomąją pradinę karo tarnybą ji turi savo tvirtą nuomonę: visi bendrojo lavinimo mokyklas baigę ir brandos atestatus įgiję vaikinai bei merginos turėtų atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą.
„Mokyklas jaunuoliai baigia būdami aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Tokio amžiaus žmogui kariuomenė suformuoja požiūrį, kad, norėdamas ką nors gauti, tu turi sunkiai dirbti“, – mintimis pasidalijo Dovilė.
Be to, kariuomenė žmogų grūdina. Pavyzdžiui, dabar, kai pašnekovę užklumpa kokie nors sunkumai, sudėtingesni gyvenimo etapai, stiprybės ji semiasi iš praeities, iš savo tarnybos. Ji pagalvoja apie tai, kad kariuomenėje atlaikė visus sunkumus. Tada kyla pasitikėjimo jausmas ir tas jausmas merginą stumteli pirmyn – spręsti užklupusią problemą, įveikti iššūkį.
„Jaunam žmogui, manau, paragauti žemelės tikrai yra neprošal. Dažnas jaunuolis gal ir per daug pasitiki savimi, per daug gerai apie save galvoja, nepaisant to, kad realiai nieko tokio ypatingo nenuveikė“, – kalbėjo mergina.
Jos atveju, kariuomenė padėjo apsispręsti ir dėl studijų. Dovilė pasirinko studijuoti geografiją.
Dabar grįžkime prie D. Černauskaitės žygio iš Mažeikių į Platelius. Pasak pašnekovės, tą 100 kilometrų nueiti buvo galima ir per dvi, ir per keturias dienas. Tačiau jos tikslas buvo eiti savaitę, pirmą kartą žygiuoti vienai, nakvoti ten, kur tuo metu papuola. Tikslas buvo eiti neturint konkretaus plano, „išvaikščioti“ sukauptas emocijas, pasiekti lūžio tašką, pabūti su savimi ir savo mintimis. Kitaip tariant, išbandyti savo fizines ir psichologines ribas.
O ar nebuvo baisu vienai?
Baisiau buvo pirmąją naktį
Žygeivės teigimu, sunkiausia buvo pirmoji naktis, mat nakvojo ji pamiškėje, Šerkšnėnų apylinkėse.
Be to, prieš Dovilei pasistatant savo palapinsiaustę ir ištiesiant miegmaišį, vienas vietinis žmogus buvo įspėjęs, kad toje vietoje laksto daug gyvūnų.
„Guli, tavo klausa dirba 120 procentų. Girdi kiekvieną šakos trekštelėjimą, paukščio sparnų suplazdenimą. Pirmą naktį buvo labai sunku užmigti. Bet vis galvojau, kad čia normalu: tu guli ir nematai, kas vyksta aplink, todėl vaizduotė veikia per aštriai ir iškreipia realybę.
Save raminau mąstydama apie tai, kad naktį gamta atgyja, kad žmogus gamtoje yra svečias, todėl reikia pratintis prie visų tų garsų“, – pasakojo D. Černauskaitė.
Sutiko daugybę gerų žmonių
Mergina sakė, jog eidama į žygį ji stengėsi save nuteikti, kad viskas bus gerai. Juk jei galvosi, kad kas nors negero nutiks, jei galvosi apie pavojus, tai tų pavojų galima įžvelgti už kiekvieno kampo.
„Žmonėmis aš pasitikiu. Viskas manajame žygyje buvo gerai. Žygiuodama sutikau daugybę įdomių ir gera linkėjusių žmonių“, – kalbėjo mažeikiškė.
Ji nesuskaičiuoja, kiek šio „solo“ žygio metu prie jos sustojo automobilių, kurių vairuotojai siūlė pavežti. Žinoma, Dovilė atsisakė, nes koks tada būtų žygis pėsčiomis, jei žygeivį kažkas vis pavežtų kelis ar keliasdešimt kilometrų…
Kai kuriose stovyklavietėse, kuriose Dovilė apsistojo nakvynės, savininkai iš jos net užmokesčio neėmė.
„Man atrodo, mažesnių miestelių gyventojai yra ir ramesni, ir labiau džiaugiasi savo kasdienybe nei mes, didesnių miestų gyventojai“, – įspūdžiais pasidalijo mažeikiškė.
D. Černauskaitė sako, kad gražiausios vietos ir geriausi žmonės yra ne kažkur toli, užsienyje, o čia pat. Tik norint tuo įsitikinti, reikia išsiruošti į kelią. Ne važiuoti automobiliu, o geriausia – eiti. Tuomet viską pamatai tarsi kitomis akimis – jaukius miestelius bei kaimelius, mielus, draugiškus vietinius gyventojus.
