Mažeikiškė Aušra Simanavičienė tapo žūklės spiningu Baltijos jūroje čempionato „Baltic Fishing Chalenge 2009“ nugalėtoja. Varžybose rungėsi beveik pusšimtis žvejų iš visos Lietuvos.
RUNGĖSI LATVIJOJE
Dvi dienas trukęs čempionatas, kurį rengė žurnalas „Žvejys ir žuvis“ bei klubas „Vienam gale kablys“, vyko Latvijoje, Papės apylinkėse. Pirmąją dieną žvejai rungėsi žvejodami dugninėmis meškerėmis nuo kranto, antrąją vyko spiningavimo varžybos. Abiejų rungčių trukmė – po keturias valandas.
„Tokios varžybos vyko ir pernai. Tąkart mes su vyru nuvažiavome kaip debiutantai ir, nors dalyvavome, daugiau stebėjome, kas ir kaip vyksta. Į čempionatą susirenka žvejai iš visos Lietuvos, o vyksta jis Latvijoje dėl paprasčiausios priežasties: Papėje ideali vieta tam, kad būtų galima žuvis gaudyti nuo kranto“, – sakė mažeikiškė.
Pirmąją dieną dugninėmis meškerėmis buvo gaudomos plekšnės, tačiau, pasak Aušros, kuri tose varžybose nedalyvavo, kibimas buvo menkas, dideliu laimikiu pasigirti nebuvo galima. Jos vyras plekšnių žvejyboje iš pusšimčio dalyvių užėmė 25ą vietą. Ne geriau žuvys kibo ir antrąją dieną, kai spiningu buvo gaudomos vėjažuvės: Aušra pagavo vieną vėjažuvę, kitas žvejys – taip pat tik vieną. Nugalėtojo titulą lėmė tai, kad mažeikiškės laimikis buvo didesnis. Beje, A. Simanavičienė buvo vienintelė žvejė tarp visų varžybų dalyvių.
UŽSIKRĖTĖ
MEŠKERIOJIMO „LIGA“
Kaip prisipažįsta meškeriotoja, šia „liga“ ji užsikrėtė prieš septynerius metus. „Jeigu sąžiningai, tai net nežinojau, kuo karosai yra gaudomi. Šeimoje tėvelis nežvejojo, net minties tokios nebuvo kilę, visa tai buvo labai tolima. Būsimasis vyras (jis užkietėjęs žvejys nuo vaikystės) išsivežė į žvejybą, ir patiko.
Akmenos upelyje, Tauragės rajone, pirmą kartą su spiningu pagavau upėtakį ir „užsikabinau“.
Tiesa, žvejoju tik su spiningu: meškerioti plūdine meškere ir sėdėti vienoje vietoje negaliu, tuoj merkiasi akys. Tuo tarpu su spiningu visai kitas reikalas: užmeti keliolika kartų ir eini toliau, vis naujas gamtos vietas pamatai“, – pasakoja Aušra.
Kodėl moterys turi sėdėti namuose, kai tuo tarpu vyrai kažkur išvyksta? Verta visoms pabandyti bent kartą išvažiuoti į gamtą, pavaikščioti paupiais, o meškerioti išmokti nesą sunku.
„Gal kitų tai ir „neužkabina“, o aš net nežinau, kodėl man kilo potraukis žvejoti. Gal tai lėmė tas širdies virpuliukas, kai užkimba žuvis ir tu trauki ją artyn, gal tas džiaugsmas, kai pamatai iš upės ištraukiamą laimikį“, – svarstė Aušra.
Dabar be šio užsiėmimo moteris neįsivaizduoja savaitgalio, kartais žvejoti išsiruošia ir vakare po darbo. Žvejodama šeima apvažiavo ne tik pusę Žemaitijos, bet dažnai išvažiuoja ir į kaimyninę Latviją.
SVARBU PATS PROCESAS
Moteris prisipažįsta, kad jie nėra iš tų žvejų, kuriems svarbu kuo daugiau prigaudyti žuvies, svarbu pati žvejyba.
„Dažniausiai blizgę grobia lydekos, tačiau pasigirti, kad ištraukiau įspūdingą lydeką, negaliu. Įsiminė žvejyba, kai pavyko ištraukti į krantą šešias lydekas, kurios svėrė po du kilogramus. Nepasakyčiau, kad tai yra lengva: srovė didelė, kova su jomis reikalauja daug fizinės jėgos, galiu sąžiningai pasakyti, kad padeda ir vyras, kuris pakiša graibštą“, – pasakojo mažeikiškė.
Tačiau kai kuriuos laimikius moteris galėjo išvardinti: Tauragės rajone upelyje pavyko pagauti 54 centimetrų ilgio upėtakį, Latvijoje, iš Ventos upės spiningu į krantą ištraukė retą žuvį – blanknešį. Laimikis svėrė 3,6 kilogramo.
„Neužmiršiu ir prieš dvi savaites buvusios iškylos į Laumės ežerą Skuodo rajone. Daugiau prigaudžiau ešerių, kibo ir lydekaitės, tačiau mažos, beveik visas paleidau atgal į ežerą. Tačiau labiausiai nustebino vienas laimikis – spiningu pagavau septynis šimtus gramų sveriančią raudę, kas spiningaujant yra itin reta. Ir ne netyčia užkabinau, bet raudė buvo prarijusi visą blizgę“, – prisiminė žvejybą moteris.
SUSIGUNDĖ
POLEDINE ŽŪKLE
Nemeta savo užsiėmimo moteris ir žiemą.
„Anksčiau poledinė žūklė visiškai netraukė, tačiau prieš trejus metus pabandžiau, ir dabar jau važiuoju pasėdėti ir ant ledo. O ką daugiau žiemą veiksi (juokiasi). Kiek važiuoju su vyru ir jo draugais, kiek pasikalbu su pažįstamais – esu dažniausiai vienintelė moteris žvejė“, – prisipažino meškeriotoja.
Ne paslaptis, kad poledinės žūklės metu vyrai „apšilimui“ išlenkia buteliuką. Pasak Aušros, galima ir be to apsieiti: yra tam skirtų šiltų drabužių, prisirengi, ir nešalta. Viską atperka tas pabuvimas gryname ore, laimikis čia nėra svarbu.
„Šiuo metu keičiasi orai, pagrindinis mano žvejybos objektas – lydekos – nelabai kimba. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį nuvykome prie Laumės ežero, tačiau net nekėlėme valties iš mašinos: smarkiai lijo, teko apsisukti ir važiuoti namo“, – sakė mažeikiškė.
Dažniausiai žvejai teigia, kad jiems svarbu pats žvejybos procesas, tuo tarpu išdarinėti žuvies jie nelinkę. Aušra tai paneigia: kliūva laimikio ir kaimynams, tačiau žuvį išdoroti ir ruošti iš jos patiekalus jai vienas malonumas, labiausiai mėgstanti sūdyti upėtakius.
Artimiausi šeimos planai įprasti: žvejyba, žvejyba, žvejyba. Pasak Aušros, jeigu tik naršydami po internetą ras pranešimą apie vyksiančias spiningavimo varžybas, be abejo, vėl važiuos.
Nuotr. iš asmeninio archyvo: Aušrai pergalę čempionate lėmė didesnė pagauta vėjažuvė.
