Eglė Saladžiūtė ir Erika Irmler prie pingvino. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Šį mėnesį šiauriausiame Švedijos miestelyje neliks vieno namo, kurį statyti padėjo ir mažeikiškė. Balandį ištirps Kirunoje kasmet statomas ledo viešbutis, į kurį atvyksta turistų iš viso pasaulio. Vieną iš kambarių šio sezono viešbutyje sukūrė mažeikiškė, buvusi Gabijos gimnazistė Eglė Saladžiūtė.
Toks neįprastas darbas bei jo rezultatas, manome, sudomins ir jus.
Tema – pingvinai
Pastaruoju metu su šeima Airijoje gyvenanti Eglė, internete pamačiusi projektą ledo viešbučiui rengti, nesudvejojo, kad reikia jame dalyvauti. Vilniaus dailės akademijoje rūbų ir baldų dizainą baigusi mergina parašė paraišką projektui ir laimėjo.
Gruodžio pradžioje buvo pradėtas rengti ledo viešbutis ir ji kartu su drauge Erika Irmler sukūrė kambarį „Pingvinų era“.
Eglė sutiko įspūdžiais pasidalyti su „Pagreičio“ skaitytojais.
– Kaip vyksta tokio viešbučio statyba?
– Jau dvidešimt antrasis sezonas, kai statomas ledo viešbutis – ir kiekvienais metais iš naujo. Konstrukcija nėra labai sudėtinga, rengėjai turi formas, iš kurių pastato tunelius, angarus ir padengia dirbtiniu sniegu bei ledu, išpjautu iš Torno upės. Žmonės plakė sniegą su prietaisais, trypė kojomis, kad suliptų, susidarytų tam tikras storis ir jis neįgriūtų, kai metalinės konstrukcijos ištraukiamos.
Žiūrima, kad būtų storos sienos, lubos, padaromos ventiliacijos angos. Švedai juokavo, kad ledo viešbutis – kaip didelė žaidimų aikštelė suaugusiesiems.
– Kokia komanda stato šį viešbutį?
– Žmonės susirenka iš viso pasaulio. Dalis yra senbuvių, dalis – naujokai. Statybininkai, apšvietėjai, menininkai, dizaineriai… Pernai buvo 150 paraiškų, priėmė 15 grupių. Kiekviena komanda kūrė unikalų kambarį. Šioje „statyboje“ dirbo garsūs menininkai, pavyzdžiui, švedų dizainerių komanda užpernai puošė podiumą žymaus dizainerio Karlo Lagerfeldo kolekcijai pristatyti, skulptorius iš Italijos, dalyvavęs olimpinių žaidynių kultūriniame projekte…
Esu laiminga, kad švedai suteikė galimybę dalyvauti projekte ir mums, naujokėms. Dirbau kartu su Erika – fotomenininke iš Šveicarijos. Mes susipažinome Norvegijoje.
Kai pamačiau ledo viešbučio projektą, iš karto sau pasakiau, kad viena nevažiuosiu, čia per didelis projektas, ir pasiūliau jai kartu dalyvauti, nes Erika dirba su fotografija ir grafiniu dizainu.
– Kaip gimė interjero tema?
– Pasirinkome labai mielus, kiekvieno širdį pavergiančius gyvūnus ir pavadinome tai „Pingvinų era“. Pagalvojome, kur žmogui būtų smagu atsibusti, tad kurdamos baldus plėtojome temą, kad būtų perėjimas nuo kiaušinio iki pingvino. Lovą padarėme skilusio kiaušinio formos – su mintimi, kad žmogus turėtų galimybę atsibusti kaip dovana pasauliui, kad „išsiristų“ iš kiaušinio… Turėjome ilgą, plačią ledo plokštumą, kurią pasitelkus pavyko išgauti ant sienos Šiaurės pašvaistės spalvų žaismą. Kambarys išėjo labai magiškas.
– Ar daug teko padirbėti, kaip apskritai vyko šis darbo procesas?
– Septintą ryto jau atsikeldavau, pabusdavau nuo trenksmo – tai netoliese dirbantys traktoriai pakeldavo viešbučio rėmą ir padėdavo jį ant žemės. Dirbdavome nuo ryto iki dešimtos vakaro. Mes su Erika pradėjusios nebegalėdavome sustoti. Toks malonus jausmas, kai dirbi su ledu, kirstukai eina kaip per sviestą… Nori išgauti formą, spindesį – tik valai ir byra ledo gabaliukai kaip krištolas. Ir tas garsas toks smagus kaip muzika…
Jei pavargdavome, nebedirbdavome, kad nesugadintume skulptūrų. Yra tokia rizika, ypač dirbant su grandininiu pjūklu, kurį ir išlaikyti buvo sunku. Negalėjome sau leisti sugadinti, nes sniego ir ledo turėjome tiek, kiek užsisakėme, papildomai visko gauti jau būtų buvę problema.
Darbas vyko lauke, buvo ir produkcijos pastatas, bet kartais lauke būdavo šilčiau nei ten. Aš įsivaizdavau, kad viskas bus daroma iš tikro sniego, bet dirbome su dirbtiniu. Tai, ką gaudavome: ledo luitai, supresuoto sniego blokai, buvo dideli. Bloko plotis – metras ir ilgis – du metrai, svėrė jis apie toną. Kalbant apie techninius dalykus, sunkiau buvo išgauti formą ir stengtis viską padaryti taip, kad paskui nereikėtų prilipdyti kokios detalės… Dirbome tris savaites.
– Kokios pramogos viešbutyje siūlomos turistams?
– Viskas apgalvota, kad turistui būtų patogu. Išmiegoję ledo ir sniego apsuptyje ant elnio kailiu apdengtų lovų, jie gali nueiti į šiltą sauną, esančią šalia viešbučio. Vienais metais sauna buvo įrengta ir pačiame viešbutyje, bet viskas greitai pradėjo tirpti, tad tos minties atsisakyta. Viešbutyje yra ledo baras. Ant užšalusios Torno upės turistai gali skrieti sniegomobiliu. Jie aprūpinami šiltais kombinezonais, tad nereikia patiems vežtis specialios aprangos.
Šalia yra bažnyčia, kuri kiekvienais metais pastatoma vis kitokia. Žmonės mielai atvažiuoja čia tuoktis. Gamtos dovana – Šiaurės pašvaistė. Mums taip pat pavyko ją pamatyti – nors buvo tylu tylu, bet tarsi girdėjai muziką: žalia, rožinė spalvos mainėsi, viskas bangavo…
– Kiek laiko veikia toks viešbutis?
– Sezonas prasideda žiemą, o trunka priklausomai nuo gamtos. Viešbutis gyvuoja iki balandžio mėnesio. Labai gražiai viskas atrodo, kai pradeda tirpti, sniego skulptūros natūralesnės. Visas ištirpęs ledas vėl tampa Torno upės vandeniu.
– Ar norėtum ten grįžti kitąmet?
– Švedams reikia padaryti įspūdį, įgyti pasitikėjimą, kad tave kviestų ir kitais metais. Žinoma, norėčiau grįžti, siūlyčiau jau galbūt priešingą sprendimą nei šiais metais. Tai buvo nuostabus laikas, patirtis.
Kalbėjosi
Jurgita TAUČIŪTĖ
Keistas straipsnio pavadinimas?