Mažeikiškiai – apie praėjusiuosius ir būsimus metus

Baigiantis metams įprasta apmąstyti, kokie jie buvo mums, artimiesiems, kolektyvui. Kartu kuriame planus, sumanymus kitiems metams.
Mintimis apie tai, kokie šie metai buvo, kas labiausiai įsiminė, ko tikisi iš 2019-ųjų, dalijasi įvairioms sritims atstovaujantys mažeikiškiai.

„Jeigu nieko rezonansinio neįvyko – metai geri“
Antanas TENYS,
Mažeikių rajono savivaldybės meras:
– Mano nuostata: jeigu nieko rezonansinio neįvyko, metai geri. Aišku, galėčiau dejuoti, kad praėjusiaisiais metais buvo šlapia, šiemet – per sausa, net buvo paskelbta ekstremali situacija. Nes man skauda širdį dėl žemės ūkio, be ūkininkavimo negaliu. Grįžęs iš darbo arba savaitgaliais apvažiuoju pasėlius, „pasikalbu“ su jais, pasidomiu, ko jiems trūksta, kaip pagelbėti. Bet ar kas pasikeis nuo to, kad pasibėdosi – lietaus nei padaugės, nei sumažės.
Asmeniniame gyvenime irgi viskas gerai. Turbūt kaip ir daugelis, Kūčias, Kalėdas praleidome namie, šeimos rate, pas mus suvažiavo vaikai, anūkai, kiti artimi ir brangūs žmonės.
O jeigu kalbėtume apie mano einamas pareigas, galiu pasidžiaugti, kad šie metai Savivaldybei taip pat nebuvo blogi. Nors dar nesusumuoti biudžeto vykdymo rezultatai, pajamos dar plaukia, tačiau džiugu, kad padaryta nemažai gerų darbų, lėšų pakako prisidėti prie europinių projektų, bene dviem milijonais eurų sumažinsime jau daugiau kaip dešimt metų besivelkančią skolą.
Pradėjome daugiabučių kiemų asfaltavimo darbus, sutvarkėme apšvietimą nemažai gatvių – perėję viaduką, žmonės jau turi galimybę apšviestomis gatvėmis nueiti tiek į autobusų, tiek į geležinkelio stotis. Manau, kad mažeikiškius pradžiugino ir Sedos ir Vilties gatvių rekonstrukcija – įrengta žiedinė sankryža, pėsčiųjų takai, privažiavimas prie mokyklos ir sustojimo aikštelė.
Man, kaip žmogui, malonu, kad apie keturiasdešimt šeimų suteikti butai ir daugelis jau tapo ar netrukus taps naujakuriais. Socialiniai būstai – puiki kalėdinė dovana, kai sprendžiami gyvenimo kokybės reikalai.
Liūdniausia, kad nepradėjome sporto ir pramogų komplekso statybos, pas kaimynus iškeliavo medienos klasteris…Tačiau mes dėliojame kitus projektus, tačiau nebenoriu apie juos kalbėti, kad nenutiktų taip, kaip su klasteriu.
Gyventojams linkiu laimės ir gerovės, kad jų norai, sumanymai pildytųsi, bei sveikatos. O negeri dalykai tegu aplenkia.

„Savo gimtadienį švenčiau kartu su Lietuvos šimtmečio gimtadieniu“
Zita JONAUSKIENĖ,
Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos vadovė:
– Man asmeniškai 2018 metai – puikūs. Esu gimusi vasario 16 dieną. Šiais metais savo gimtadienį švenčiau kartu su Lietuvos šimtmečio gimtadieniu. Pasveikinta šeimos narių, draugų ir kolegų vasario 16-ąją išvykau į sostinę. Vilniuje – šimtas simbolinių laužų, koncertas Katedros aikštėje, pakili šventiška nuotaika, žodžiais nenusakoma lietuviškumo dvasia… Ar galėjo būti gražesnis gimtadienis bei puikesnė metų pradžia?
 Šie metai šeimai – taip pat puikūs. Kai visi sveiki ir laimingi, negi gali būti kitaip. Mūsų šeimos hobis – kelionės. Šį pavasarį pabuvojome Šri Lankoje, Maldyvuose, rudenį – Saudo Arabijoje, Farasanų salose.
Turiu tris anūkėlius. Su jais praleistas laikas – didžiausia likimo dovana. Kai stovi ant šeštos dešimties metų slenksčio ir atsiranda visokių vaikiškų reikaliukų: piešti, statyti, lipdyti, ardyti, skaičiuoti, žaisti, susirangyti po stalu, kurti pasakas „iš burnos“, matyti spindinčias jų akytes ir būti didžiausiu draugu, išgirsti „myliu myliu Bočiutę“ – nuostabios akimirkos. Jų šiais metais būčiau norėjusi dar daugiau.
 2018 metai kolektyvui – darbingi ir įspūdingi. Per šimtas darbuotojų teikiame dideliam rajono gyventojų būriui įvairias socialines paslaugas. Suburtas gerų, savo darbą mylinčių darbuotojų kolektyvas. Puikiai dirba paslaugas asmens namuose teikiantys darbuotojai. Į rajoną parvežta ir išdalyta daugybė techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems. Įkurtas Krizių centras smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams. Teikiamos pavėžėjimo paslaugos. Dirbama su šeimomis, kurioms trūksta socialinių įgūdžių, vedami atvejo vadybos posėdžiai. Puikiai dirba miesto pirtis. Didžiuojamės Vaikų dienos centro veiklomis.
Savo hobiu stengiuosi užkrėsti ir bendradarbius. Šiais metais dalis mūsų tarnybos kolektyvo aplankėme Lenkiją, Čekiją, Sanremą (Šiaurės Italija), Milaną, pietų Prancūzijoje – Kanus, Nicą, Monako karalystę. Patyrėme daug puikių įspūdžių.
 Gruodžio 20 dieną atšvęsime tarnybos 15 metų jubiliejų.
Kokie lūkesčiai 2019 metams? Kas buvo gera, gražu, šildė ir džiugino per 2018 metus – tegul eina kartu su manim ir į naujuosius, o jei bus permainų – te jos būna tik geros ir mielos.
To paties linkiu ir kitiems žmonėms.

„Vilčių nededu, nes esu realistė – visada turiu planą ir gyvenu pagal jį“
Jolanta GINTALIENĖ,
Mažeikių turizmo ir verslo centro direktorė:
– Kalbant apie besibaigiančius metus noriu pradėti nuo brangiausio dalyko – šeimos. Ačiū Dievui, šie metai buvo geri: neteko laidoti artimųjų, neturėjome šeimoje ir didelių problemų dėl sveikatos, o tai šiais laikais yra didelė laimė.
Man besibaigiantys metai taip pat buvo laimingi, sėkmingi ir prasmingi, tikiuosi, kad Dievas duos tokius pat, o gal ir geresnius, ateinančius metus. Sulaukiau ir naujų patirčių – dalyvaudama ir laimėdama vienoje TV laidų, gavau svajonių ženklelį.
Beveik pusę visų metų praleidžiame darbe, būname su kolektyvu. Kokie metai buvo jiems, reikėtų klausti pačių darbuotojų, bet, kiek aš žinau, ir jiems šie metai praėjo neblogai: ką suplanavome, tą įgyvendinome, pykčių ir barnių nebuvo, sugyvenome draugiškai. Pasisekė, kad visi darniai pradėjome realizuoti Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo tarp sienų projektą: puošiama Ventos upės pakrantė, tikimės, kad tapusi gražesnė ji pritrauks daugiau sporto mėgėjų, turistų.
Šiemet labai gražiai pasirodėme ir daug kas mus kitaip pamatė Vilniuje, „Litexpo“ parodų rūmuose, vykusioje tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur 2018“ – mūsų stendą rodė per TV, aplankė daug garbių svečių. Manau, kad tai yra mūsų visų bendro darbo rezultatas ir nuopelnas.
Daug kas mus pastebėjo ir pavasarį Renave vykusioje „Žibučių žydėjimo šventėje“. Tai, kad šiemet ten buvo labai daug lankytojų, yra ir dalis mūsų kolektyvo nuopelno, nes ją mes labai aktyviai reklamavome.
Džiaugiamės, kad šiemet mūsų įstaiga tapo dar aktyvesnė, mus pamatė ir aplankė beveik tris kartus daugiau lankytojų nei ankstesniais metais. Manau, kad pasitarnavo respublikinis projektas „Surink Lietuvą“ – pas mus apsilankė žmonių iš visų Lietuvos kampelių, sulaukėme svečio net iš Zarasų.
Šiaip į kitus metus didelių vilčių nededu, nes esu realistė – visada turiu kažkokį planą ir gyvenu pagal jį. Ir jeigu kokia nors veikla yra su klaustuku, aš jos net netraukiu į veiklos planą: bus – gerai, nebus – nereikia.
Mano ir mūsų centro planai yra judėti į priekį: kad tik nebūtų blogiau nei praėjusiais metais, tokie pat metai irgi yra blogai – turi būti bent truputį geriau.
Norėčiau ir linkiu, kad mano kolektyvui ateinantys metai būtų pinigingi, tikiuosi, kad jie atneš ir atlyginimų padidėjimą, ne vieną naują projektą, kai kam gal ir kitokios šeimyninės laimės.
Visiems mažeikiškiams ateinantys Kiaulės metai tegul būna optimistiškesni, kad jie tikėtų savo kraštu ir dirbtų taip, kad tas kraštas būtų dar gražesnis. Taip pat linkiu gražių, turiningų kelionių, nebijoti pradėti verslo ir sėkmingai jį įgyvendinti. Gal kas galvoja, kad prieš juos užsidaro durys, tad atminkite, kad dar yra langas, o jei nėra jo, tai yra kaminas, ir laimė vis tiek ateis – uždarytų durų nebūna.

„Esu optimistas, todėl kiekvieni metai man yra geri“
Deividas MAKAVIČIUS,
Renavo dvaro sodybos vadovas:
– Esu optimistas, tad man visada viskas yra gerai: vieną kartą gali būti mažiau, kitą – daugiau, bet vis tiek gerai. Jeigu tu sergi nepagydoma liga, kam dėl to labai pergyventi – juk tikrai nei tau, nei kitiems nuo to nebus geriau. Ir kas ten žino: jeigu šiandien yra blogai, gal rytoj bus geriau? Todėl man kiekvieni metai yra geri.
Darbovietėje 2018 metais turėjome planų, kuriuos įvykdėme su kaupu. Šie metai neišskirtiniai – kasmet pavyksta pasiekti savo lūkesčius ir netgi juos viršijame. Organizavome jau tradiciniais tapusius renginius, buvo ir naujovių. Turėjome „Žibučių žydėjimo šventę“, Vasaros festivalį, šiemet pabaigtas renovuoti oficinos pastatas ir Savivaldybės taryba jį oficialiai perdavė mums. Taip pat sodyboje įrengti laiptai prie Varduvos upės, metams baigiantis, nors tai buvo neplanuota, buvo pastatytas ir atidengtas paminklas broliams Narutavičiams, į šventę atvyko daug svečių. Palyginus su 2017 metais, dvaro sodybos būklė tikrai pagerėjo. Džiaugiuosi ir savo kolektyvu, kuris puikiai padėjo susitvarkyti su visais darbais, neturėjome jokių didelių bėdų.
Darbas darbu, bet man labai svarbu ir šeima: nesvarbu, kad vyksta globalinis atšilimas ar kažkur nukrito meteoritas, svarbiausia – artimiausi žmonės yra sveiki, juk tas savas pasaulis, tas mikrokosmosas yra pats svarbiausias. Esu laimingas, kad su mano šeima viskas gerai. Šeima kaip maža valstybė – ji nesubyrėjo, jokie rinkimai nevyko, tad viskas išliko, kaip buvę, ta valstybė tebėra.
Kas man labiausiai įsiminė? Be šeimos, darbo, labai svarbu, kuo tu gyveni, kokie yra tavo pomėgiai. Mano hobis yra gamta – biologinė įvairovė, paukščiai, gyvūnai. Man gamta yra kaip ir šeima, tad visa tai kelia tik geras emocijas. Mūsų rajone retų augalų, gyvūnų būklė per šiuos metus nepablogėjo, atradome naujų augalų rūšių.
Tas pats ir su mano mėgstamais šikšnosparniais (Deividas yra Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas – V. R.) – juos skaičiavome, tyrėme – viskas su jais gerai.
Ateinančiais metais mažeikiškiams norėčiau palinkėti tolerancijos. Kažkada vienas dizaineris sakė, kad Mažeikiai esą yra nykūs. Bet mes čia gyvename, tad reikia nesipykti: juk kiekvienas žmogus dirba, stengiasi, kad čia būtų geriau, todėl tolerantiškai siekime mūsų bendro tikslo.
Laukiame Kiaulės arba laukinės kiaulės – šerno metų, o šio žvėries vienas pagrindinių bruožų – šeimos gynimas. Tarp šerniukų ir jų motinos per vidurį niekas neatsistos – ar tu turėsi šautuvą ar dar kažką, savo vaikus vis tiek gelbės. Tad linkiu, kad mamos taip pat saugotų, gintų savo vaikus ir niekas iš jų to turto neatimtų.

„Šie metai su kaupu išpildė 2017-ųjų svajones“
Irena JOKŠIENĖ,
autorinių dainų atlikėja:
– Anksčiau besibaigiant seniesiems metams ir artėjant naujiesiems aš graudindavausi. Graudindavausi, nes suvokdavau, kad dar vieneri metai pralėkė, prabėgo, o nieko gero nenuveikiau.
Dabar jau keletą metų ties metų sandūra nebeverkiu ir džiaugiuosi, kad nebėra ko verkti.
Pastaruosius kelerius metus, artėjant Naujiesiems, valandėlei stabteliu, pamąstau, įvertinu tai, kas padaryta, nuveikta, prisimenu, kuriose srityse žengiau žingsnį į priekį. Be to, pasidžiaugiu išsipildžiusiomis kai kuriomis svajonėmis ir galiu sakyti, kad Naujųjų metų net laukiu. Nes jie dabar atneša vis kažką naujo, gero, įdomaus.
Jeigu kalbėtume apie dainavimą, besibaigiantys metai man ir mano dukrai Frėjai buvo labai svarbūs ir darbingi. Išpildėme savo svajonę – pradėjome drauge koncertuoti. Be to, turiu savo autorinių dainų programą. Dalyvavome projekte „Du balsai – viena širdis“, kuriame įgijome naujų patirčių, jame užsimezgė naujų pažinčių. Galėčiau pasakyti, kad šiais, 2018 metais, mes su kaupu išpildėme 2017 metų svajones. Mano dainų repertuare yra daina „Kalėdos bus geresnės“. Perfrazuojant jos žodžius, šie metai man buvo kur kas geresni nei ankstesni.
Svajonės kitiems metams? Svajoju išleisti savo dainų kompaktinę plokštelę. Noriu, kad mano dukra Frėja tobulėtų dainavime, mokytųsi. Šiuo metu ji tą sėkmingai ir daro, padedama mokytojo.
Ir žinau, ir tikiu, kad mintys materializuojasi, todėl labai dažnai sakau: atsargiai svajok, nes svajonės pildosi. Galbūt viena ar kita svajonė išsipildys ne čia ir ne dabar, gal ne iš karto, gal po kelerių metų, bet išsipildys. Be to, manau, kad reikia ir tinkamai save „užsiprogramuoti“. Juk nuo seno žmonės sakydavo, kad galima sau įsikalbėti ir sėkmę, ir ligą. Tai geriau „užsiprogramuoti“ teigiamai, būti geros nuotaikos nešėju, tuo užkrečiančiu ir aplinkinius.
Gavau pasiūlymų per šias Kalėdas ir Naujuosius metus koncertuoti. Tačiau apmąsčiau, kad man svarbiau šventes praleisti su artimaisiais – tegul ir drauge žiūrint per televizorių tuos pačius, gal jau ir kiek atsibodusius filmus, – ir koncertuoti nesutikau.
Man atrodo, kad mums, lietuviams, reikėtų labiau vertinti tai, ką šiandien turime – savo artimuosius, buvimą kartu su jais.
Norisi žmonėms palinkėti ramių, jaukių švenčių bei akimirkų ramiems apmąstymams apie tai, kas buvo ir kas dar bus…  

„Metus galima pavadinti gerais, jei pavyksta nustebinti save“
Laurynas GRAIKŠAS,
iš Pikelių kilęs renginių vedėjas:
Spalį drauge su dviem bičiuliais mano „žiguliuku“ keliaudami per Europos šalis iš Lietuvos nuvažiavome į Gibraltarą ir sugrįžome atgal. Manau, kad tikrai šį įvykį galiu vadinti ir savo metų kelione, ir laimėta kova prieš patį save. Po to, kai grįžome, darbai, rūpesčiai, rutina gal kiek prigesino, užgožė prisiminimus apie dar neseniai patirtus įspūdžius bei nuotykius. Tačiau džiugina kita planuojama kelionė.  
Besibaigiantys 2018-ieji metai mano asmeniniame gyvenime, sakyčiau, buvo ir permainų, ir kovų prieš patį save metai. Gerai tai ar blogai? Nežinau, bet jei kažkas įvyksta, vadinasi, turėjo įvykti.
Neseniai su draugais kalbėjomės apie tai, kad šiame gyvenime yra labai svarbu save stebinti – daryti tai, ko šiaip įprastai nedarai. Šiais metais man pavyko nustebinti ir save, ir kitus žmones. Jeigu nėra ar nebėra kuo save nustebinti bei pradžiuginti kitų, tai kam ir gyventi?
Manau, kad susiplanuoti būsimuosius metus, „užsimotyvuoti“ įmanoma. Žmogus turi žinoti, ko nori. Jeigu tikrai kažko nori, tai atkakliai, tikslingai to dalyko sieksi, stengsiesi ir jis vienaip ar kitaip įvyks. Bet jei pastangų siekiant užsibrėžtų tikslų neįdedama, retą žmogų sėkmė aplanko atsitiktinai.
Šiaip metų sandūroje aš nerašau jokio sąrašo su pasižadėjimais, skirtais pačiam sau, ką turėčiau padaryti per metus. Tačiau randu laiko stabtelėti, pamąstyti ir tuos sumąstytus dalykus paprasčiausiai įsidedu į „vidinį stalčiuką“ – užfiksuoju mintyse.
Manau, kad yra svarbu ir naudinga apmąstyti, koks šiemet buvai ir koks norėtum būti ateityje. Verta pagalvoti, ar visada teisingai elgeisi, ar visiems buvai teisingas, paplanuoti naujus siekius, apgalvoti, kokie iššūkiai laukia kitąmet.
Prisipažinsiu, aš turiu šiek tiek spragų dėl atsakomybės – tai kažkur pavėluoju, tai kažką užmirštu. Taip atsitinka ne iš piktos valios, bet atsitinka… Tas dalykas man labai kiša koją asmeniniame gyvenime. Tai pastebi ir aplinkiniai, ir aš pats. Šiemet bandžiau būti atsakingesnis. Manau, kad neblogai pavyko. Bet tarp ateinančių metų pažadų vienas vėl bus apie tai, kad reikia ir toliau ugdytis atsakomybę.
Tas pats ir su mano mėgstamais šikšnosparniais (Deividas yra Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas – V. R.) – juos skaičiavome, tyrėme – viskas su jais gerai.
Ateinančiais metais mažeikiškiams norėčiau palinkėti tolerancijos. Kažkada vienas dizaineris sakė, kad Mažeikiai esą yra nykūs. Bet mes čia gyvename, tad reikia nesipykti: juk kiekvienas žmogus dirba, stengiasi, kad čia būtų geriau, todėl tolerantiškai siekime mūsų bendro tikslo.
Laukiame Kiaulės arba laukinės kiaulės – Šerno metų, o šio žvėries vienas pagrindinių bruožų – šeimos gynimas. Tarp šerniukų ir jų motinos per vidurį niekas neatsistos – ar tu turėsi šautuvą ar dar kažką, savo vaikus vis tiek gelbės. Tad linkiu, kad mamos taip pat saugotų, gintų savo vaikus ir niekas iš jų to turto neatimtų.
Spalį drauge su dviem bičiuliais mano „žiguliuku“ keliaudami per Europos šalis iš Lietuvos nuvažiavome į Gibraltarą ir sugrįžome atgal. Manau, kad tikrai šį įvykį galiu vadinti ir savo metų kelione, ir laimėta kova prieš patį save. Po to, kai grįžome, darbai, rūpesčiai, rutina gal kiek prigesino, užgožė prisiminimus apie dar neseniai patirtus įspūdžius bei nuotykius. Tačiau džiugina kita planuojama kelionė.
Besibaigiantys 2018-ieji mano asmeniniame gyvenime, sakyčiau, buvo ir permainų, ir kovų prieš patį save metai. Gerai tai ar blogai? Nežinau, bet jei kažkas įvyksta, vadinasi, turėjo įvykti.
Neseniai su draugais kalbėjomės apie tai, kad šiame gyvenime yra labai svarbu save stebinti – daryti tai, ko šiaip įprastai nedarai. Šiais metais man pavyko nustebinti ir save, ir kitus žmones. Jeigu nėra ar nebėra kuo save nustebinti bei pradžiuginti kitų, tai kam ir gyventi?
Manau, kad susiplanuoti būsimuosius metus, „užsimotyvuoti“ įmanoma. Žmogus turi žinoti, ko nori. Jeigu tikrai kažko nori, tai atkakliai, tikslingai to dalyko sieksi, stengsiesi ir jis vienaip ar kitaip įvyks. Bet jei pastangų siekiant užsibrėžtų tikslų neįdedama, retą žmogų sėkmė aplanko atsitiktinai.
Šiaip metų sandūroje aš nerašau jokio sąrašo su pasižadėjimais, skirtais pačiam sau, ką turėčiau padaryti per metus. Tačiau randu laiko stabtelėti, pamąstyti ir tuos sumąstytus dalykus paprasčiausiai įsidedu į „vidinį stalčiuką“ – užfiksuoju mintyse.
Manau, kad yra svarbu ir naudinga apmąstyti, koks šiemet buvai ir koks norėtum būti ateityje. Verta pagalvoti, ar visada teisingai elgeisi, ar visiems buvai teisingas, paplanuoti naujus siekius, apgalvoti, kokie iššūkiai laukia kitąmet.
Prisipažinsiu, aš turiu šiek tiek spragų dėl atsakomybės – tai kažkur pavėluoju, tai kažką užmirštu. Taip atsitinka ne iš piktos valios, bet atsitinka… Tas dalykas man labai kiša koją asmeniniame gyvenime. Tai pastebi ir aplinkiniai, ir aš pats. Šiemet bandžiau būti atsakingesnis. Manau, kad neblogai pavyko. Bet tarp ateinančių metų pažadų vienas vėl bus apie tai, kad reikia ir toliau ugdytis atsakomybę.

„Metai, kai pavyko sudėti visus taškus ant „i“
Klaudas Žylė,
asociacijos „Mažeikių gatvės gimnastai“ atstovas, pusantrų metų vykdęs prezidento pareigas:
–Kadangi esame antrus metus oficialiai gyvuojanti asociacija, galiu pasakyti, kad pirmieji metai buvo apsišlifavimo metai, o šie jau buvo darbų, kuriuos buvome numatę ir suplanavę, įgyvendinimo metai. Tik gaila, kad dar liko idėjų, kurioms įgyvendinti pritrūko laiko ir išteklių. Manau, kad per šiuos metus gatvės gimnastai išdrąsėjo, pradėjo daryti tai, ką jie nori, ėmė rodyti iniciatyvą, todėl ir renginiai buvo įdomūs.
O įvardyti darbus tikrai nėra gėda: vien ko vertas įspūdingas sezono atidarymo renginys senamiesčio parke „Gladiatorių kovos“! Kur dar dvi stovyklos, stabilios ir tvarkingos treniruotės. Vasarą pavyko inicijuoti bei išjudinti daugiabučių namų bendruomenes, kartu su jomis atnaujinti sporto aikšteles Naftininkų ir Tyliojoje gatvėse.
Manau, kad ir artėjančiais metais darbų netrūks – dar nenutirpus sniegui vėl pradėsime tradiciškai šeštadieniais Sodų parkelyje rengti treniruotes. Turime idėjų, kaip jas patobulinti, minėtame parkelyje planuojamas gimnastikos aikštyno įrengimas.
Sau praėjusius metus pavadinčiau tais, kai pavyko sudėti visus taškus ant „i“: baigiau energetikos inžinerijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete, įsidarbinau Kaune.
Tačiau tai nereiškia, kad nutraukiu ryšius su Mažeikių gatvės gimnastais – juk šiais laikais atstumas nieko nereiškia, reikia tik noro, todėl su jais kartu būsiu visuose darbuose ir iniciatyvose.

„Bijau, kad kiaulė nepakištų kiaulystės“
Arūnas Bubliauskas,
Mažeikių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas:
– Man metai buvo pakankamai geri – praktiškai didelių sukrėtimų nebuvo, jie niekuo neišsiskyrė iš ankstesnių metų.
Profesinėje veikloje – komisariato darbe buvo visko: ir sunkių periodų, ir gerų, kai pavyko išaiškinti keletą tam tikros rūšies nusikalstamų veikų. Manau, kad mažeikiškiai gyveno pakankamai saugiai, sunkių rezonansinių nusikaltimų nebuvo, tikiuosi, kad ir kiti – Kiaulės metai bus ne blogesni ir kiaulė nepakiš kiaulystės.
Mus, pareigūnus, kaip ir daugelį pilietiškų mūsų rajono gyventojų, neramina dvi problemos, kurios persekiojo ne tik šiais, bet ir praėjusiais ir užpraėjusiais metais: smurtas artimoje aplinkoje ir besaikis alkoholio vartojimas.
Šeimyniniai konfliktai, smurtavimas prieš artimus žmones jau tapo viena iš tų nusikalstamų veikų, kurių registruojame daugiausia – vidutiniškai po vieną per dieną. O kiek dar atvykusiems policijos pareigūnams pavyksta tokių konfliktų „užgesinti“.
Čia jau galima prieiti prie antrosios – alkoholio – problemos – jo vartojimas dažniausiai ir yra tų konfliktų priežastis. Ar Kalėdos, ar Naujieji metai, ar Joninės, mes nemokame jų švęsti saikingai ir kultūringai, tada pareigūnams ir būna didžiausias „darbymetis“. Nenumaldomai auga ir nerimą kelia sulaikomų apsvaigusių vairuotojų skaičius. Tokie vairuotojai tik vėliau supranta, kad neatsakingas elgesys kelia pavojų ne tik aplinkiniams, bet ir patiems sukelia materialinių problemų. Norėčiau, kad sulig kiekvienais metais tokio pobūdžio problemų būtų vis mažiau ir nuo to mums visiems bus saugiau ir patogiau gyventi.

„Šie metai su kaupu išpildė 2017-ųjų svajones“
Irena Jokšienė,
autorinių dainų atlikėja:
– Anksčiau besibaigiant seniesiems metams ir artėjant naujiesiems aš graudindavausi. Graudindavausi, nes suvokdavau, kad dar vieneri metai pralėkė, prabėgo, o nieko gero nenuveikiau.
Dabar jau keletą metų ties metų sandūra nebeverkiu ir džiaugiuosi, kad nebėra ko verkti.
Pastaruosius kelerius metus, artėjant Naujiesiems, valandėlei stabteliu, pamąstau, įvertinu tai, kas padaryta, nuveikta, prisimenu, kuriose srityse žengiau žingsnį į priekį. Be to, pasidžiaugiu išsipildžiusiomis kai kuriomis svajonėmis ir galiu sakyti, kad Naujųjų metų net laukiu. Nes jie dabar atneša vis kažką naujo, gero, įdomaus.
Jeigu kalbėtume apie dainavimą, besibaigiantys metai man ir mano dukrai Frėjai buvo labai svarbūs ir darbingi. Išpildėme savo svajonę – pradėjome drauge koncertuoti. Be to, turiu savo autorinių dainų programą. Dalyvavome projekte „Du balsai – viena širdis“, kuriame įgijome naujų patirčių, jame užsimezgė naujų pažinčių. Galėčiau pasakyti, kad šiais, 2018 metais, mes su kaupu išpildėme 2017 metų svajones. Mano dainų repertuare yra daina „Kalėdos bus geresnės“. Perfrazuojant jos žodžius, šie metai man buvo kur kas geresni nei ankstesni.
Svajonės kitiems metams? Svajoju išleisti savo dainų kompaktinę plokštelę. Noriu, kad mano dukra Frėja tobulėtų dainavime, mokytųsi. Šiuo metu ji tą sėkmingai ir daro, padedama mokytojo.
Ir žinau, ir tikiu, kad mintys materializuojasi, todėl labai dažnai sakau: atsargiai svajok, nes svajonės pildosi. Galbūt viena ar kita svajonė išsipildys ne čia ir ne dabar, gal ne iš karto, gal po kelerių metų, bet išsipildys. Be to, manau, kad reikia ir tinkamai save „užsiprogramuoti“. Juk nuo seno žmonės sakydavo, kad galima sau įsikalbėti ir sėkmę, ir ligą. Tai geriau „užsiprogramuoti“ teigiamai, būti geros nuotaikos nešėju, tuo užkrečiančiu ir aplinkinius.
Gavau pasiūlymų per šias Kalėdas ir Naujuosius metus koncertuoti. Tačiau apmąsčiau, kad man svarbiau šventes praleisti su artimaisiais – tegul ir drauge žiūrint per televizorių tuos pačius, gal jau ir kiek atsibodusius filmus, – ir koncertuoti nesutikau.
Man atrodo, kad mums, lietuviams, reikėtų labiau vertinti tai, ką šiandien turime – savo artimuosius, buvimą kartu su jais.
Norisi žmonėms palinkėti ramių, jaukių švenčių bei akimirkų ramiems apmąstymams apie tai, kas buvo ir kas dar bus…

Birutė RUDOKIENĖ, Neringa ŠVELNIENĖ, Vidas STANKUS ir Vaidas RUNKAUSKAS