Ekspedicijos dalyviai įsitikino: domėtis kultūros paveldu, prisidėti prie jo išsaugojimo gali kiekvienas. Autorės nuotr.
Kiekvienas ženklas, kiekviena raidė ar užrašas jį skaitančiam, istorija besidominčiam žmogui gali nemažai papasakoti.
Į protėvių paliktus ženklus liepos pabaigoje gilinosi rajono kaimų bendruomenių atstovai, pedagogai, muziejininkai, akmens bei metalo meistrai, išvykę į ekspediciją po Mažeikių rajone išlikusias protestantiškas kapinaites.
Minimas reformacijos jubiliejus
Prieš 500 metų Vokietijoje įsižiebusi reformacija negrįžtamai pakeitė Europos istoriją ir kultūrą, padėjo pamatus šiuolaikinei Vakarų civilizacijai, pakeitė visuotinės Bažnyčios veidą ir paliko neišdildomą žymę Lietuvos istorijoje.
Tai, ką pamatė, ekspedicijos dalyviai atidžiai nagrinėjo ir fiksavo. Autorės nuotr.
Šie metai Lietuvoje yra paskelbti Reformacijos metais. Ta proga visoje šalyje jau vyksta ir yra numatyta daugybė renginių, įgyvendinama įvairaus pobūdžio projektų. Ne išimtis – ir Mažeikių rajonas.
Liepos pabaigoje Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė į ekspediciją po reformatų kapines pakvietė Klaipėdos universiteto mokslininkus ir įvairiose srityse dirbančių mažeikiškių būrį.
„Norisi, kad žmonės labiau pažintų savo kraštą, žinotų jo istoriją – kas kadaise gyveno šalia ir kokius pėdsakus paliko ateities kartoms“, – „Santarvei“ idėją pristatė R. Končiutė-Mačiulienė.
Yra abejonių dėl skaičiaus
Pašnekovės turimomis žiniomis, Mažeikių rajone yra išlikęs 11 protestantiškų kapinaičių. Nėra abejonių, o ir archyvinė medžiaga rodo, jog dešimtyje iš jų yra palaidoti protestantiškų konfesijų išpažinėjai.
Paveldosaugininkams, istorikams, kraštotyrininkams kyla šiek tiek dvejonių dėl kapinaičių Tučių kaime. Kita vertus, kadaise jose stovėję metaliniai kryžiai su vokiškais užrašais ir faktas, jog tame krašte gyveno nemažai evangelikų liuteronų, leidžia manyti, kad tai – liuteronų kapinaitės.
Svarbus visuomenės įsitraukimas
Ekspediciją po protestantiškas kapines organizavusi ir koordinavusi R. Končiutė-Mačiulienė sako, kad prie protestantiškojo ir bendrai prie viso kultūros paveldo saugojimo, puoselėjimo įvairių bendruomenių nariai, pavieniai žmonės pirmiausia gali prisidėti, dalyvaudami tvarkymo, švarinimo talkose.
Pro Ritinės reformatų kapinaičių vartus retai kas bepraeina. Autorės nuotr.
Paprastai tokiose talkose užsimezga ir pokalbiai apie vieną ar kitą tvarkomą objektą. Pradedama dalytis prisiminimais, išgirstais pasakojimais.
„Tokios bendrystės metu pasitaiko, kad išryškėja, išaiškėja tokių faktų bei dalykų, kurie iki tol nebuvo žinomi, užrašyti“, – kalbėjo R. Končiutė-Mačiulienė.
Daugiau akių, daugiau ir atradimų
Savivaldybės specialistė, kuri domisi ir kaskart sužino vis naujų faktų apie protestantiškąjį kultūros paveldą mūsų rajone, sakė esanti dėkinga savo dėstytojai, Klaipėdos universiteto profesorei Daliai Kiseliūnaitei. Būtent ji paskatino ir paragino mažeikiškę pasekti reformacijos pėdsakais mūsų krašte.
„Ne kartą esu visas tas kapinaites apėjusi, išvaikščiojusi, atrodytų, kiekvieną pėdą žinau. Bet per ekspediciją kiekvienose kapinėse pamačiau ir atradau vis kažką naujo.
Su jos dalyviais nuvalę ant antkapių vešėjusias samanas, skaitėme iki tol dar nematytus užrašus. Dūmaičiuose atradome akmeninius padus, ant kurių kadaise stovėjo metalinis kryžius. Kai susiburia daugiau žmonių, daugiau skvarbių, tiriančių žvilgsnių, daugiau galima ir pamatyti“, – „Santarvei“ sakė paminklosaugininkė.
Rudenį numatoma organizuoti dar vieną panašią ekspediciją, o ateities planuose – ir knygelė apie reformacijos pėdsakus Mažeikių krašte.
Vertybių į kapus nedėdavo ir nededa
Ekspedicijoje dalyvavę Klaipėdos universiteto mokslininkai bendravo su mažeikiškiais, atsakė į juos dominančius klausimus, komentavo kapinaitėse pamatytus vaizdus, detales.
Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorės, docentės istorikė Silvos Pocytės, protestantai, laidodami savo artimuosius, į kapus niekada nedėdavo jokių vertingų daiktų.
Kalvis Virgilijus Mikuckis išbandė gudrybę: panaudojus skutimosi putas, įskaityti antkapių ir kryžių užrašus. Autorės nuotr.
„Liuteronai turi savitą požiūrį į šiuos dalykus. Jų tikėjime viskas daug paprasčiau nei katalikiškajame. Klydo tie, kurie kadaise protestantiškose kapinaitėse, pamatę latviškus, vokiškus užrašus, jas kasinėjo, rausė, tikėdamiesi surasti kažką vertingo“, – žinią vadinamiesiems juodiesiems archeologams perdavė S. Pocytė.
Pasidalijo palyginimais
Pasak istorikės, Mažeikių ir Skuodo rajonuose gyvavusioms liuteroniškoms parapijoms buvo labai svarbi Ryga. Dažniausiai būtent iš jos būdavo atgabenami kryžiai, antkapiai. Mažojoje Lietuvoje esančiose kapinaitėse dažniausiai aptinkami iš Tilžės atgabenti kryžiai bei antkapiai.
Tad ir tų mažosios architektūros skirtumų galima įžvelgti.
Mažojoje Lietuvoje išlikusioms kapinaitėms nėra būdingi latviški užrašai – dominuoja lietuviški ir vokiški, o Mažeikių rajone – lietuviški, latviški ir vokiški.
„Mažeikių krašto liuteroniškose kapinaitėse aptikome ir tokios konstrukcijos lietų kryžių, kurių Klaipėdos krašte nebuvome identifikavę“, – tvirtino istorikė.
Domėjimusi džiaugiasi
„Santarvei“ S. Pocytė sakė dažniausiai dalyvaujanti mokslininkų, studentų ekspedicijose. Tačiau pastaruoju metu jaučiamas didžiulis neprofesionalų susidomėjimas kultūros paveldu, aktyvumas, dalyvaujant vienų ar kitų kapinaičių tvarkymo akcijose, su paveldu susijusiuose seminaruose.
Daktaras Arūnas Baublys dalijosi įžvalgomis apie Palnosų senąsias Latvelių kapines. Autorės nuotr.
Klaipėdos universiteto docentė sako nežinanti, ar tai gerai, ar blogai.
„Nepriklausomybės pradžioje Klaipėdos krašto gyventojai sunkiai įsisąmonino, kad vokiškasis kultūros paveldas nėra svetimas, kad tai – krašto savastis ir neatsiejama kultūrinė dalis. Dabar tas susidomėjimas tikrai jaučiamas. Ir gerai, viskam turi ateiti laikas. Vadinasi, atėjo laikas ir žmonių susidomėjimui“, – apie visuomenės požiūrį į kultūrą kalbėjo mokslininkė.
Patarimas: nesavivaliaukime
Kita vertus, pašnekovė įžvelgė ir grėsmių: kartais ir piktų kėslų neturintys žmonės, kuriems trūksta žinių apie paveldą ar suvokimo, kokie objektai ar jų požymiai turi išliekamosios vertės, kultūros paveldui gali pridaryti nemažai žalos.
Pavyzdžiui, pasitaiko, kad metaliniai kryžiai nudažomi paprasčiausiais dažais. Žmogus galbūt siekia, kad kryžius neberūdytų, tačiau toks „geras“ darbas tik paskatina rūdijimo procesus. Savamokslių „restauratorių“ uždažytų užrašų neretai tampa neįmanoma įskaityti.
Kad to būtų išvengta, S. Pocytė pataria žmonėms jokiu būdu neužsiimti savivale. Jeigu jau turite vieną kitą idėją, kaip prisidėti prie paveldo išsaugojimo, geriausia pasitarti su paveldosaugininkais.
Kartais užtektų vienose ar kitose senose kapinaitėse nupjauti žolę, o išlikusius kryžius ar antkapius palikti ramiai skaičiuoti jiems skirto laiko…
Nida PUKELIENĖ
