Legendomis apipintas jaunojo Simono Daukanto, būsimo Lietuvos istoriko, rašytojo ir švietėjo, žygis pėsčiomis iš namų Skuodo rajone į sostinę paskatino Mažeikių turistų klubo narius tai išbandyti savo jėgomis. Po vienuolika dienų trukusio žygio turistams pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Pavyko iš antro bandymo
Mažeikių turistų klubas yra aktyvaus, sportinio turizmo klubas, kurio nariams, kaip pažymėjo klubo vadovas ir vienas iš šio žygio dalyvių Andrius Laurinavičius, svarbus aktyvus laisvalaikis, todėl ieškoma įvairiausių temų bei maršrutų.
„Mane dar nuo jaunystės stebino: kaip Simonui Daukantui pavyko pėsčiomis nukakti į Vilnių, juk čia toks tolimas atstumas. Norėjosi pasitikrinti, kiek reikia išeikvoti energijos, kad pasiektum sostinę, kiek turi būti tam pasiryžęs. Žemėlapyje nuo istoriko gimtojo Kalvių kaimo Skuodo rajone iki prie šalies prezidentūros esančio universiteto nubrėžus tiesią liniją, be septynių šimtų metrų susidarė trys šimtai kilometrų“, – apie pasiruošimą žygiui kalbėjo A. Laurinavičius.
Šiemetinis žygis – jau antrasis bandymas – pernai vasarą buvo išžygiavę, tačiau sugebėjo nukeliauti tik iki Šiaulių apskrities ribos. Pasak klubo vadovo, pirmiausia buvo neįvertintas kuprinių svoris, be to, tuo metu užklupo didžiuliai karščiai.
Žygiavo tiesia linija
Pernykštę nesėkmę turistai įvertino kaip reikalingą patirtį ir tai padėjo pasiruošti šių metų išvykai. Išmokta ir pamoka, kad, norint vykti į tokį žygį, būtina saugoti kojas.
„Per tuos metus buvo aktyvių trumpesnių nuotolių, savaitgalinių žygių, kuriuose po truputį užsigrūdinama ir išmokstama, kas privalo būti kuprinėje. Prieš šį žygį mano kuprinė svėrė šešiolika kilogramų.
Kadangi mūsų maršrute didelių miestų nebuvo, o mažesniuose kaimuose ne visur yra parduotuvių, tai pasiruošėme tam, kad kelionė būtų autonomiška, mes nepriklausytume nuo civilizacijos patogumų: turėjome palapines, miegmaišius, katilą bei bazinę įvairių košių atsargą“, – sakė žygio dalyvis.
Žemėlapyje buvo išvesta tiesi linija, laikydamiesi jos žygeiviai ir traukė sostinės link keliukais, laukais ir miškais, kelyje pasitaikančias mažesnes upes perbrisdami, o didesnes, kiek nukrypdami nuo maršruto, kirsdami tiltais.
Įveikė etapais
Mažeikiškių kelionė buvo suskirstyta į dvylika etapų – iš Skuodo rajono jie pajudėjo birželio 2-ąją, o Vilniuje prie universiteto buvo birželio 13-osios vakarą. Kelionę žygeiviai pradėjo Skuodo rajone, toliau sekė Notėnai, Paukštakiai, Kelmė, Lyduvėnai, Betygala, Paliepiai, Kėdainiai, Rukla, Čiobiškis ir Vilnius.
„Trumpiausia vieno etapo atkarpa buvo 26 kilometrai, ilgiausia – 38 kilometrai, tinkamai pasirengus, tokius atstumus įveikdavome per dieną. Tačiau viena yra žygiuoti vieną dvi dienas, visai kas kita – dvi savaites – nuovargis kaupiasi, kojos pavargsta. Visą žygį stengėmės taip sudėlioti maršrutą, kad vakare pasiektume kokį nors vandens telkinį, vanduo geriausiai atstato jėgas“, – pastebėjo žygeivis.
Kartu su klubo vadovu visą maršrutą įveikė Asta Ramelytė ir Liudmila Šagajeva, o vieną savaitgalį prisidėjo dar šeši klubo nariai, kurie padėjo įveikti daugiau kaip šešiasdešimt kilometrų, kelionės pabaigoje prisijungė dar viena turistų grupė.
Priimdavo geranoriškai
Kalbėdamas apie sutiktus žmones, kelionės organizatorius neslėpė, kad, sužinoję apie kelionės tikslus, juos išklausydavo su nuostaba: žmonėms toks ilgas kelias atrodė nesuvokiamas, ypač pėsčiomis.
„Mūsų tikslas juos versdavo susimąstyti, keldavo nuostabą. Kai tekdavo užsukti į atokesnes sodybas prisipildyti vandens, tai gyventojai visada maloniai ir geranoriškai priimdavo. Gal laukiniai žvėrys mus pastebėdavo iš tolo, tai jų praktiškai nesutikome visos kelionės metu, tik vieną kartą laukuose vos neužlipome ant gulinčios stirnos. Kokia įsimintiniausia kelionės akimirka? Nieko negaliu išskirti. Kiekviena nauja kelionės diena buvo naujas nuotykis, nauji potyriai, naujas reljefas, viskas keitėsi. Įsiminė tik vienu metu prapliupę lietūs ir ypač pakilęs Dubysos vanduo“, – sakė A. Laurinavičius.
Anot keliautojų, Lietuvos gamta yra nuostabi, ji yra atokiau nuo didžiųjų miestų ir miestelių, kaip žaliasis parkas. Liūdina tik vienas dalykas – tuščios, apleistos sodybos, kurios dar laukia žmogaus.
Didžiausias dėmesys – avalynei
Vienu iš esminių ir svarbiausių dalykų, kuriuos įsisavino šio beveik dviejų savaičių žygio dalyviai, yra tai, kad tokiam žygiui itin svarbi tinkama avalynė. Tinkamas jos pasirinkimas lemia pusę kelionės patogumo, malonumo: vienas dalykas yra nešioti batus kasdienybėje, kitas – kai ilgai keliauji, tavo koja „užauga“, todėl į kelionę būtina pasiimti vienu numeriu didesnius batus.
Į klausimą, ką davė ši kelionė, jos vadovas atsakė trumpai: gali pažiūrėti į save, savo vidinį potencialą, suvokti savo ribas ir galimybes bei pažinti ne tą Lietuvą, pro kurią pravažiuoji asfaltuotais keliais, o tą, kuri yra gyva, jos miškus ir laukus.
„Kartu tai išsklaidė ir mano abejones: ar galėjo tuo metu Simonas Daukantas įveikti šį atstumą? Nors mes nežinome, kiek dienų jis keliavo iki Vilniaus, tačiau patys įsitikinome, kad jaunuolis, užsibrėžęs tikslą, galėjo pasiekti savo“, – pastebėjo žygeivis.
Būtinas pasiruošimas
Nuo 2007 metų Mažeikių turistų klubo nariu esantis ir šiuo metu jam vadovaujantis A. Laurinavičius sakė, kad yra vykęs į ne vieną žygį, ėjęs kalnuose, tačiau tokio pobūdžio ir ilgio žygis jam buvo pirmasis.
„Šis išmėginimas reikalauja fizinio ir moralinio pasiruošimo, kaip mes sakome, atsikėlęs nuo sofos, jo neįveiksi. Iki tol turi būti pavaikščiojęs jau ne viename trumpesniame žygyje ar pavažiavęs dviračiu, pajutęs, kas yra nuovargis, pasiruošęs“, – sakė žygeivis.
Vienadienių ar savaitgalių žygių tiek baidarėmis, tiek pėsčiomis, tiek dviračiais Mažeikių turistų klubas šiemet surengs dar ne vieną, o tokios apimties žygis, ko gero, buvo vienintelis. Planų yra daug, tarp jų – ir ėjimas jūros ir miško taku iki Talino. Tačiau tai žygiai, kurie vyksta etapais, – jau žygiuota Lietuvos pajūrio dalimi, dabar planuojama eiti Latvijos pajūriu.
Nuotraukos iš žygeivių archyvo
