Mažeikiškiai pratinami prie eitynių

Kaip greitai bėga laikas. Štai jau įkabinom ir į paskutinį pavasario mėnesį. Kiek čia truks, jau ir vasara. Prasidės mažeikiškių migracija – kas kur.
Atostogos yra atostogos. Kad ir kur jas leistum, kur važiuotum, bet kuriuo atveju – tai labai geras dalykas. Bent jau nebėra griežtos dienotvarkės, kad turi keltis ir eiti į darbą, kada kur būti, su kuo susitikti kalbėtis. Atostogos yra laisvo laiko galimybė išnaudoti jį taip, kaip trokšta širdis.
Šią savaitę turėjom vieną laisvą dieną, tad irgi galėjom ją panaudoti taip, kaip norėjom. Tą dieną pasigailėjau, kad gyvenu ne Vilniuje, nes ten žmonėms buvo surengtas gana neblogas koncertas. Mūsų mieste per šią šventę visi kampai tylėjo: jokio renginio, jokio judesio, jokio išėjimo. Esame kažkokie kitokie nei didmiesčių gyventojai, manoma, kad mums užtenka savų sodų, savų daržų ir namų, savų kasdieninių rūpesčių. Rytoj – Motinos diena, tad ketvirtadienį žmonės turėjo gerą progą aplankyti ir sutvarkyti artimųjų kapus. Viena laisva diena yra didelė paspirtis.
Kiek žinau iš pažįstamų, kai kas gegužės 1-ąją – Darbo žmonių solidarumo dieną – „panaudojo“ tikrai pagal paskirtį: jau spėjo bulves pasisodinti. Kas neapsikuopė prieš Velykas – nusivalyti langus, susitvarkyti namus. Aš taip pat tą darbo šventę paaukojau langams valyti, nes prieš Velykas užgriuvusi darbų lavina neleido to padaryti laiku. Tiesa, mano draugas, sužinojęs, kad tik dabar ruošiuosi šveisti langus, lyg juokais, lyg rimtai pakomentavo: ko čia tuos stiklus bevalysi, juk Velykos jau praėjo…
Balandžio pabaigoje Mažeikiuose buvo populiarios eitynės: vienos jų sukvietė žmones Didįjį Penktadienį eiti miesto gatvėmis giedant Kryžiaus kelius, Velykų rytą buvo didžiulė eisena  apie bažnyčias. Praėjusį šeštadienį baikeriai išvažiavo į miesto gatves.
Matyt, judesio iš taško A į tašką B išsiilgusi eitynes surengė ir kažkokia knygos mylėtojų grupė. Buvo skelbiama, kad nuo Kultūros centro bibliotekos darbuotojai ir mėgėjų teatro trupė antradienį organizuos teatralizuotą eiseną-kvietimą, skirtą Nacionalinei bibliotekų savaitei.
Eisena turėjo prasidėti Savivaldybės kultūros centro aikštėje, tad dar likus šiek tiek laiko ėmiau laukti, kas čia bus. Smalsumo vedamas pasižiūrėti to renginio fotoaparatu nešinas atėjo ir mano draugas: jis jau įpratęs fiksuoti visas Mažeikiuose vykstančias eisenas. IR KĄ JŪS MANOT? Sėdėjom toje aikštėje ant suolelio, matėm, kaip praėjo keli šventiškiau pasipuošę žmonės, bet niekaip nesumojom, kad čia jau ir yra ta žadėtoji eisena: nei tie žmonės ką sakė, nei jie ką kvietė. Ir jei kartu nebūtų ėjusi pažįstama, gal ir nebūtume supratę, kad čia jau ir buvo tas renginys. Nespėjome nė apsidairyti, „eisena“ jau sukinėjosi apie „Putino“ prekybos centrą, o galų gale ir visai išnyko iš akiračio.
Va čia tai eitynės – lyg pliusiukas kažkieno popieriuose ar planuose. Mano draugas liko it musę kandęs ir pyko, kad be reikalo tiek toli tempė savo fotoaparatą – šį kartą jis „neiššovė“ nė vieno karto. Tokios vaizdų „medžioklės“ dar nėra buvę.
Nors man pikta nebuvo: ramiai sėdėjome ant suolelio ir stebėjome į mamyčių koncertą einančias mamas ir tėčius. Kiek teko girdėti, šis koncertas visiems patiko: buvo daug dainų ir šokių, gražių kalbų, sveikinimų ir garbingų ponų.
Dabar, kai jau atšilo orai, galima vis dažniau išeiti pasivaikščioti. Vaikščiojant miesto gatvėmis neįmanoma nepastebėti greitai atnaujinamų daugiabučių namų. Apie jų renovacijos kokybę, darbininkų darbštumą ir kvalifikaciją jau esu kalbėjęs, tik dabar  vienas žmogus atkreipė dėmesį į jų spalvas. Iš tiesų – jos daugiausiai šviesios, pastelinės: baltos, geltonos ar įtartinai gelsvos, kažkokios keistai rudos, žodžiu, visos lyg jau nublukintos saulės ir nebegražios. Tokiu miesto spalvinimu  suabejojęs žmogus apeliavo į jas parinkusio žmogaus fantaziją – negi kitokių, gražesnių ir gyvybingesnių spalvų nebėra? Galiausiai tebūnie pastelinis fonas ir ryškesni akcentai – kad ir tie patys balkonai ar kitos detalės… Spalvines renovacijos problemas sprendžia Savivaldybės specialistai, gyventojai čia įtakos neturi. Gal ir gerai, nes būtų labai sudėtinga sutarti, kaip dažyti namus, kad jie derėtų prie aplinkos ir vienas prie kito. Bet mažeikiškių nuomone, kiek teko girdėti, smagesni ir gyvybingesni atrodo tie namai, kurių akcentai kontrastuoja su pastato fasado pastele. Nes štai Naftininkų gatvės aštuntasis namas – ilgas, didelis – o pagal spalvą – joks… Toks nuobodus ir monotoniškas, kad net pavasarinė žaluma jo nepagyvina. Gal specialistams vertėtų įsiklausyti? Nemanau, kad būtų kokie nurodymai iš aukščiau, kokių spalvų Mažeikiams reikia.
Šią savaitę sukako dešimtmetis, kai mes –  Europos Sąjungoje. Gal ir gerai, kad Lietuva yra ES narė, nes jei ne ji, tikriausiai ir tebegyventume niūriose, apšiurusiose gatvėse, vaikai lankytų baigiančias sukiužti mokyklas, darželius, nebūtų jokių reformų mokslo, medicinos ir kitose srityse. Visa tai matome ir jaučiame patys, tik vis dažniau juokaujame, kad reformas reikėjo pradėti ne nuo ekonomikos, mokslo ir kitų sričių, bet nuo mūsų atlyginimų: pirma sulyginti juos, paskui imti įgyvendinti kitas ES siūlomas naujoves. Ir iš tiesų, kas tos naujovės, patogumai ir kitokie „-umai“, jei gyvename vos ne ant skurdo ribos. Nors, manau, atsiras ir prieštaraujančių – gal net žemiau jos.
Rytoj, be Motinos dienos, dar ir gaisrų sergėtojo Florijono diena. Tad sveikinimus visų pirma reikia pradėti nuo jų  ir palinkėti, kad niekada nedegtų tai, kas neturi degti.
Mamoms – kaip visada – stiprios sveikatos, laimės, gražių ir prasmingų, ramių, be nerimo dienų. Ir kad kuo mažiau reikėtų galvoti, kaip ten, kažkur kitur, sekasi jų vaikams: geriau tebūnie jie čia.
sisbeitauskas@santarve.lt