Mažeikiškiai Sibire inventorizavo lietuvių kapines

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Mažeikiškis Deividas Makavičius ekspedicijose po Sibiro platybėse išsimėčiusias lietuvių tremties vietas dalyvauja jau ne pirmą kartą.
Šią vasarą drauge su Gintautu Alekna, jau daug metų ekspedicijas mūsų tautiečių tremties vietomis rengiančiu mažeikiškiu, jis tyrinėjo, inventorizavo, įvertino lietuvių tremtinių kapaviečių Krasnojarsko krašte ir Irkutsko srityje būklę ir ieškojo naujų.
Į šį regioną, pasak ekspedicijos dalyvių, buvo ištremta daugiausiai lietuvių.
Mažeikiškiai aplankė ir savo kraštiečių bei Skuodo rajono tremtinių kapavietes.

Kapinės virsta miškais

Tiek žinomos, tiek dar ieškomos kapinės išsimėčiusios po taigą labai dideliais atstumais, tad teko keliauti ir traukiniais, ir vietiniu transportu.
„Kai kur Gintautas jau buvo apsilankęs prieš dešimtį ar daugiau metų, bet tais laikais nei tinkamos techninės įrangos, nei šiuolaikiškų navigacijos prietaisų nebuvo, tad tiksliai nustatyti kapaviečių koordinačių negalėjo. O kapavietės kaip ir kaimai nyksta. Jeigu jose nebelaidojama, kapinių kaip ir nebelieka, jos virsta mišku. Tad svarbu apie jas surinkti bent kokius archyvinius duomenis ir juos pateikti projektą finansavusiai Lietuvos kultūros tarybai“, – apie ekspedicijos tikslus pasakojo Deividas.
Istoriniai duomenys rodo, kad vienoje ar kitoje vietoje yra buvę kaimai, lietuvių kolonijos, bet jomis eidamas to nė neįtarsi – likusi viena kita statybinė detalė, o aplink – pievos, krūmai ir šabakštynai.

Atliko inventorizaciją

Tokiose vietose, kur buvo kaimai, reikėjo ieškoti ir kapinių – teko nemažai pavargti, nes kai kur net vietos žmonės abejojo, ar galės mažeikiškius savo „nivomis“ nuvežti į taigą pusę šimto kilometrų. „Įsimesdavo motorinį pjūklą, šautuvą ir mus veždavo. Kur rasdavome kapines su lietuvių antkapiais, jas reikėjo dokumentuoti – nubraižyti schemas, nufotografuoti ir identifikuoti palaidotus žmones –  ant antkapių išlikusias jų pavardes. Tie duomenys paskui išsaugojami, tad jei kas ieškotų Sibire mirusių savo giminaičių, gal surastų pagal tas išsaugotas koordinates. Dar po dešimties metų čia jau nebeliks jokių žymių“, – įsitikinęs D. Makavičius.

Plačiau skaitykite ketvirtadienio laikraštyje.