Mažeikiškiai vyndariai negeria ir draugų nevaišina vynu iš parduotuvės

„Spėkite, koks tai vynas? Čia ne vyšnių. Ir ne braškių. Ne, ir ne serbentų. Tikrai ne aviečių. Vynuogės čia“, – šypsodamasi išdavė Žiogaičiuose gyvenanti keramikė Ilona Jonušienė, kol ragaudami spėliojome, iš ko pagamintas rausvas vynas.
Naminio vyno gaminimas menininkei – tas pats, kaip ir kompotų, uogienių virimas, grybų konservavimas.
O štai mažeikiškiui Gintarui Paradnikui tai yra mieliausias užsiėmimas. Jo sausas vyšnių vynas šalyje pripažintas vienas iš geriausių.
Su rajono vyndariais kalbamės apie vyno gamybos ypatumus, gerą skonį ir degustavimo meną.

PIRMAS BLYNAS –
PRISVILĘS
G. Paradnikas naminį vyną raugia jau penkiolika metų. Vyno darymo tradicijas perėmė iš šeimos.
„Iš mažų dienų prisimenu, kaip tėvukas darydavo vyną, alų. Auksūdyje buvo žymus aludaris. Po truputį vyno pasidaro ir brolis. O man tai yra mėgstamas užsiėmimas“, – pabrėžia vyriškis, be vyno gaminimo, dar mėgstantis ir aktyvų laisvalaikį.
Iš Šilutės kilusi ir į Mažeikius atitekėjusi keramikė I. Jonušienė pirmą kartą naminį vyną pabandė užraugti prieš penkerius metus – nebuvo kur dėti obuolių sulčių.
„Uošvis darydavo vyną, bet paskutiniu metu vynas jam nepavykdavo: būdavo arba labai saldus, arba labai rūgštus. Galvoju, reikia pabandyti, kaip man pavyks. Supratimo neturėjau, dariau taip, kaip man atrodė“, – pirmuosius bandymus prisiminė moteris.
Obuolių vynas nepatyrusiai vyndarei tada įgavo duonos kvapą, nes įdėjo mielių, skirtų kepiniams, įpylė aliejaus pagrindo vanilės, kurią po to reikėjo nugriebti.
„Juokingai išėjo, kai dabar pagalvoji. Daug padariau – keturiasdešimt litrų. Bet mes jį vis vien išgėrėme, jis buvo visai skanus“, – juokėsi pašnekovė.
Savo pirmąjį vyną, taip pat raugtą iš obuolių, su šypsena prisimena ir G. Paradanikas.
„Nėra net ko lyginti“, – vertino pašnekovas.
TINKA VISOS UOGOS
IR VAISIAI
Moteris sako vyną daranti iš tų vaisių ir uogų, kurie „yra po ranka“. Atliekamų uogų atveža giminės, pasiūlo kaimynai.
Šiuo metu Žiogaičiuose rūgsta septynių rūšių vynas: agrastų, juodųjų, raudonųjų serbentų, juodųjų ir raudonųjų serbentų kartu, vyšnių, braškių, baigia nuskaidrėti pienių vynas. Savo eilės tik laukia slyvos, obuoliai, vynuogės.
„Dar svajoju nors penkis litrus vėlyvųjų aviečių vyno pasidaryti. Neapsakomo skonio yra aronijų vynas. Pasisodinau aroniją, tačiau šiemet supykęs net lapų neišskleidė“, – šyptelėjo keramikė.
G. Paradnikas vyną daro iš to, ką užsiaugina savo šešių arų sode.
Kasmet vyriškis užraugia iki penkiolikos rūšių vyno. Daugiausia gėrimo pagamina iš vyšnių, puikaus skonio vynas būna iš juodųjų serbentų, mėlynių, agrastų.
Kelinti metai mažeikiškis raugia latviškos veislės vynuoges. Antrus metus pats augina ir vynines vynuoges, parvežtas iš Lenkijos. Tačiau šiemet vyno iš jų dar nebus – augalai užmezgė tik po kelias kekes .
„Uogas nokina trisdešimt vynuogių krūmų. Be to sodo nieko neišeitų. Pats auginu, prižiūriu. Kol kas tiek ir užtenka“, – rodydamas išpuoselėto sodo nuotraukas pasakojo pašnekovas.
VYNAS BŪNA IR „LIGOTAS“
Vietiniai vyndariai sako, kad ne visada pasiseka pagaminti skanų ir kokybišką naminį vyną. Daug kas priklauso nuo to, kokie pasitaikė metai. Šie metai – vidutiniai. Negali pasakyti, kad labai vykusi vasara.
Kad vynas neįgautų „ligos“ ar negeros rūgšties, svarbiausia naudoti šviežias ir geras uogas, švarų vandenį, geriausia – šulinio ar šaltinio.
„Jei paklius nors viena papuvusi uoga, vynas ims rūgti ne taip. Svarbu ir kaip vynas buvo raugintas: ar šilta buvo, ar buvo jam gerai. Ar jis visą save atidavė“, – rūpestingai pirmąjį vyno gaminimo etapą apibūdino I. Jonušienė.
Menininkė prasitaria vyną mėgstanti raugti viena, kad niekas neardytų jos energetinio lauko ir netrukdytų susikaupti.
„Kaip ir kiekvienos bobutės kepama kiaušinienė – vis kitokia. Vadinasi, žmogus perduoda savo energiją gaminamam maisto produktui“, – įsitikinusi daugiau kaip dvidešimt metų keramika užsiimanti mažeikiškė.
G. Paradnikas taip pat nevengia laikytis tradicijų. Anot jo, vyną geriausia raugti esant priešpilniui.
EKSPERIMENTUOJA
Pašnekovai sako, jog gaminant vyną vien patirties ir žinių neužtenka. Tai yra ir kūrybinis procesas. Būtina pasitelkti fantaziją, išmonę…
„Tai yra kūryba. Netgi specialiai labai nesigilinu. Stengiuosi intuityviai daryti. Kaip ir sriubą verdant žinai, kad gali įdėti tą, bet tau skonis diktuoja visai ką kita“, – kūrybinį vyno gamybos procesą apibūdino keramikė.
Vyno gamyba kartais net trukdo pagrindiniam menininkės užsiėmimui – keramikai. Kitąkart labiau norėtųsi daryti vyną nei lipdyti molio dirbinius.
Anot I. Jonušienės, vyndariai vynus raugia pagal panašų receptą, tačiau gėrimo skonis visų skirtingas. Net ir jai pačiai niekada nepavyksta pagaminto to paties skonio vyno.
„Visą laiką eksperimentuoji, bandai kažką patobulinti, pakeisti“, – pridūrė G. Paradnikas, šiemet pabandęs užraugti midaus (medaus vyno).
Mažeikiškis sako, kad nereikia bijoti eksperimentuoti – vyną galima daryti net iš žirnių ankščių, raudonųjų burokėlių ar kviečių – iš ko tik nori. Tačiau prisipažįsta daržovių vyno niekada neraugęs. Keisčiausias ir pavykęs jo eksperimentas buvo pienių vynas, panašus į putojantį šampaną.
NAMINIS
IR „FABRIKINIS“ –
NEPALYGINAMI
Vyną gaminantys mažeikiškiai tvirtina, kad naminis vynas nuo pramoninio skiriasi kaip „vanduo nuo kisieliaus“.
„Kai pradedi ragauti naminį, prie fabrikinio jau nebegrįši. Tai kaip ir naminė grietinė ar duona. Nenorime, kad būtų panašu į pirktinę“, – palygino keramikė.
Vyndariams iš parduotuvių lentynų rinktis vyno netenka. Tačiau jie primena, kad perkant vyną reikia turėti bent šiek tiek žinių apie šį gėrimą.
Kiekvienas brūkšniukas ant etiketės reiškia, kiek dėta konservantų, maisto priedų.
„Visi vynai yra su konservantais“, – konstatavo mažeikiškiai vyndariai. Lietuvoje esti tik trys rūšys vynų, kuriuose nėra konservantų – po vieną iš Afrikos, Amerikos ir Prancūzijos. Dalis fabrikinių vynų padaryta iš miltelių, koncentratų.
Vynas yra gyvas, todėl, kad būtų stabdomas rūgimas, slopinamos mielės, dedamas stabilizatorius.
Į naminį vyną taip pat dedama priedų, antraip jis ilgai neišsilaikytų. Tačiau greitam vartojimui naminis vynas gaminamas be priedų.
GERAS VYNAS – SKANUS
Tai koks gi yra geras ir skanus naminis vynas? I. Jonušienė sako, jog tai yra skonio reikalas.
„Man yra skanu tai, kas yra skanu man. Tačiau geriau jokio, negu prastas“, – pabrėžė keramikė. Vynas, anot jos, neturi būti drumstas, aštrus, be acto ar pieno rūgšties prieskonio, turi skleisti malonų kvapą.
G. Paradnikas nurodė, jog jam vynas turi būti tiesiog skanus. Gardžiausias vyndariui – vyšnių vynas.
„Esu sausų vynų mėgėjas, tad praktiškai tik tokius ir gaminu. Tik vieną kitą saldų – dėl įvairovės“, – minėjo pašnekovas.
Vyndariai pastebėjo, kad daugeliui eilinių vartotojų patinka saldūs vynai, o labiau išlavinusiems skonį – sausi. Esą sausas vynas geriau atskleidžia skonį, poskonį.
I. Jonušienė mano, jog tai tiesiog stereoptipas. Kaip ir nuostata: kuo ilgiau vynas išlaikytas, tuo jis skanesnis. Tai priklauso nuo vyno rūšies.
„Štai turiu obuolių vyno, kuris pirmais metais buvo skanesnis, antrais – prastesnis, o trečiais – dar prastesnis“, – paaiškino pašnekovė.
G. Paradnikui yra atsitikę priešingai. Kažkas nepasisekė ir kriaušių vynas nebuvo skanus. „Pamaniau, kad reikės pilti lauk, tačiau palaikius trejus ketverius metus jo skonis pagerėjo. Vynas pasidarė net labai skanus. Bet galų gale jis vis tiek sugedo: palaikius dar ilgiau – apkarto“, – prisiminė vyriškis.
SVARBU NEPADAUGINTI
Kasdien išlenkti po taurelę pačių gaminto vyno pagunda nekyla. Pašnekovai labiau vertina ragavimo ir mėgavimosi tradicijas.
„Kartais vakarais taurelę įsipilame. Tačiau įdomesnė pati gamyba. Smalsu, kokį rezultatą turėsi. Ragauji, ko trūksta, kad kitą kartą padarytum geriau“, – tvirtino G. Paradnikas.
I. Jonušienė įsitikinusi, kad taurė vyno nepakenks. Net medikai skelbia, kad retkarčiais išgėrus taurę sauso raudono vyno sumažėja infarkto, širdies ligų tikimybė. Iš uogų į vyną pereina nemažai naudingų medžiagų, tačiau svarbiausia – nepadauginti.
Mažeikiškių vyno žinovų teigimu, vynas – ne alus, kurį gali plempti litrais. Vyno taure mėgaujamasi pietaujant ar vakarieniaujant. Sausas raudonas vynas geriamas prie mėsos, kepsnių, baltas – prie desertų.
Kad pajustume tikrąjį naminio vyno skonį, pirmiausia gėrimą pasukiojame taurėje, įvertiname spalvą, pauostome, pajuntame sklindantį aromatą.
„Ne ryjame kaip vandenį, o palaikome burnoje, kad atsiskleistų skonis, paragaujame“, – kaip teisingai degustuoti vyną aiškino keramikė ir pabrėžė, kad mums, lietuviams, dar labai trūksta gėrimo kultūros.
GAMYBOS
PASLAPČIŲ NESLEPIA
Naminio vyno gamybos paslapčių vyndariai negaili. Vyną raugti pamoko visus besidominčius – vis vien nepadarys taip pat.
„Reikia tik uogų ir mielių (vyno gamybai naudojamos specialios vyno mielės). Tik kad mažai kas domisi. Kurie ištikimi tokiam pomėgiui, tie ir gamina. Sutinku ir bendradarbių – vienas kitas kartais pasidaro naminio vyno“, – pasakojo G. Paradnikas.
Anot vyriškio, sunkiausia yra pasiruošti žaliavą – nuskinti uogas, išrūšiuoti, perrinkti, sumalti. Po to užraugiama, dedama vyno mielių, vėliau nupylinėjama. Po kelių mėnesių vynas jau brandinamas. Pašnekovas naminį gėrimą brandina specialiai tam skirtose ąžuolinėse statinėse. Jose vynas įgauna gerų savybių.
Po Kalėdų, Naujųjų metų vynas išpilstomas į butelius. Kol gėrimas nenusistovėjęs, nenuskaidrėjęs, apie pusę metų geriausia jį palaikyti dideliuose dvidešimties litrų buteliuose, tik po to išpilstyti. Be to, reikia nuolat žymėtis, ką ir kada darei, ko dėjai, koks rezultatas išėjo.
„Visur reikia rankų darbo. Jei gamini didelį kiekį, fiziškai tai gana sunkus darbas“, – neslepia vyndariai.
VYNO NEPARDUODA
I. Jonušienė ir G. Paradnikas tvirtina vyno daug negaminą – nesiruošia juo prekiauti. Alkoholio kontrolės įstatymas numato, kad savo reikmėms vyną, priskiriamą prie nestiprių – iki 18 laipsnių – alkoholinių gėrimų, galima gaminti, o parduoti – ne.
„Aišku, gal ir norėtų kas. Bet tokie įstatymai. Sakau: viskas, negaliu parduoti. Savame rate suvartojame. Eini pas draugus, nusineši. Jie jau žino, kad atsinešiu savo vyno“, – šypsosi vyriškis.
Keramikė turi kitą amatą – vyno gamybos ji neketina plėtoti.
„Nelabai reklamuojuosi, kad gaminu. Draugai gauna veltui, o kiti nelabai ir žino. Naminis vynas tik dabar išlindo iš pogrindžio. Tik pora metų, kai apie jį buvo pradėta kalbėti“, – tikino moteris.
Abu mažeikiškiai yra Nacionalinės vyndarių asociacijos nariai. Aštuoniolika asociacijos narių kasmet renkasi, atsiveža savo vynų, degustuoja, dalijasi patirtimi, domisi gamybos naujienomis. Asociacija siekia, kad ateityje būtų įteisinta galimybė naminį vyną parduoti kaip kulinarinio paveldo gaminį.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio archyvo.: I. Jonušienė vyną mėgstanti raugti viena, kad neardytų jos energetinio lauko ir netrukdytų susikaupti. Ji įsitikinusi, kad gaminami maisto produktai perima žmogaus energiją.
G. Paradnikas tokiose ąžuolinėse statinaitėse brandina vyną.