Bendra nuotrauka prie naujam gyvenimui prikelto Pavirvytės dvaro pastato. Autoriaus nuotr.
Šeštadienį ir sekmadienį po pusšimtį mažeikiškių autobusais keliavo Mažeikių rajono vietomis. Tokios pažintinės ekskursijos jiems surengtos, minint Europos paveldo dienas.
Dalyvavo mokymuose
Šiemet Europos paveldo dienų tema – „Kultūros paveldas ir bendruomenės“, tad ekskursantai aplankė žymias rajono vietas, susipažino su jų istorija, o bendraudami su kaimų bendruomenių atstovais arčiau pažino savo kraštą.
Abi ekskursijų dienas pravažiuojant vieną ar kitą vietovę, kaimą, jų organizatorė – Savivaldybės administracijos kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė pateikė istorinės medžiagos apie jas.
Kai kur savo krašto paveldą pristatė vietos bendruomenių atstovai – jie yra dalyvavę Kultūros ir sporto skyriaus rugpjūčio mėnesį surengtuose mokymuose, kaip vesti ekskursijas.
Tirkšliai – pupų miestelis
Pirmo sustojimo metu ekskursantai nepatingėjo užkopti į vieną iš dviejų šalia Viešetės upės esančių respublikinės reikšmės archeologijos paminklų – Daubarių piliakalnį – ir pasigrožėti apylinkių panorama. Manoma, kad šie piliakalniai vietos gyventojų jau buvo naudojami dar I tūkstantmetyje prieš Kristų.
Daugeliui buvo naujiena, kad su Daubariais besiribojančiame Krucių kaime 1960 metais buvo pastatyta plytinė, kuri veikė iki 1963 metų, – tais pačiais metais ji rekonstruota į Mažeikių linų fabriką.
Tirkšliškiai juokauja, kad jų miestelio pavadinimas glaudžiai susijęs su pupomis: jų prisivalgiusiems žmonėms iš organizmo besišalindamos dujos sukelia žaismingą garsą „tirkšt“ – nuo to esą ir kildinamas šio miestelio pavadinimas.
Centrinėje Tirkšlių aikštėje apie miestelį, jo įžymius gyventojus, Penkių širdžių koplytstulpį ir apie daugelį kitų istorinių momentų ekskursantams pasakojo kurį laiką čia dirbusi ir gyvenusi Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Violenita Juškevičiūtė.
Vidmantas Alčauskis pasakojo apie bites ir medų. Autoriaus nuotr.
Surengtos vaišės
Savotišku muziejumi būtų galima pavadinti Bružuose gyvenančių Ilonos ir Vidmanto Alčauskių sodybą – čia daug senovinių žemės ūkio padargų, buities rakandų.
Šios sodybos šeimininkas V. Alčauskis – muzikantas, medžio drožėjas, bitininkas vaizdžiai pasakojo apie bites ir jų gaminamus produktus, juos demonstravo, kai ką siūlė ir degustuoti. Balėniškės Janinos Končienės suburta bendraminčių komanda ekskursantams surengė vietos moterų rankdarbių parodą, vaišino naminiu sūriu, duona, žolelių arbatomis ir medumi.
Į dešimtąją dešimtį kopianti balėniškė Ona Končienė taip pat demonstravo savo rankdarbius, o vaikams deklamavo eilėraščius.
Apie vasarą savo 590-metį šventusį Pievėnų kaimą pasakojo čia gimusi ir ilgą laiką gyvenusi Aleksandra Niuniavienė. Nustebino tai, kad šio kaimo apylinkėse būta net keturių dvarų, o pati kaimo kilmė susijusi su liepa, tebeaugančia bažnyčios šventoriuje – pasakojama, kad viena ponia, sustojusi prie medžio, stebėjosi, kad aplink – „pėivas vėinas“, tad šalia tekantis upelis buvo pavadintas Pieviu, o vėliau čia atsiradęs kaimas – Pievėnai.
Ekskursijos dalyviai apžiūrėjo teatralizuotomis velykžydžių apeigomis garsėjančią Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią, jos varpinę. Vietos gyventojai jiems į kelionę įdėjo sūrį, o vaikai vaišino obuoliais.
Tiltas pasirodė nepatikimas
Gerąja Dauginių kaimo dvasia būtų galima pavadinti šio kaimo Švento vyskupo Stanislovo bažnyčios prižiūrėtoją Emiliją Akavickienę – ji papasakojo apie tai, kaip parapijos tikintieji, drauge su kunigu, prižiūri savo maldos namus, jų aplinką.
Keliauninkai apžiūrėjo šalia bažnyčios esančias kapinaites, šią vasarą restauruotus Dauginių kapinaičių vartus, vietos gyventojų vadinamus Bromu.
Už jų atnaujinimą E. Akavickienė ypač dėkojo R. Končiutei-Mačiulienei – jos, kaip rajono paminklotvarkininkės, dėka šie vartai ir buvo pradėti restauruoti.
„Jei ne Rūta, kažin, ar tie vartai būtų sutvarkyti – jie buvo apgailėtinos būklės, avariniai ir kas ten žino, ar ilgai bebūtų stovėję“, – kalbėjo moteris ir atsidėkodama atvykusiuosius pavaišino šviežiu ožkos pienu, sūriu su medumi ir avietėmis.
Kapėnų kaimą pristatė girininkas Rimvydas Jeraminas. Jis papasakojo apie čia buvusį dvarą, Virvytės užtvanką ir greta buvusį kartono fabriką, dabar virtusį hidroelektrine.
Surengęs nedidelę ekskursiją, girininkas aprodė dvaro likučius, supažindino su Kapėnų praeitimi bei dabartimi. Nors R. Jeraminas garantavo ekskursantams saugumą, dvaro laikus menantis tiltas per Virvytę kai kuriems jų pasirodė nepatikimas.
Sudomino galvijai
Atvykusių į atnaujintą Pavirvytės dvarą mažeikiškių akis pirmiausia patraukė čia besiganantys egzotiški galvijai – škotų hailendai. Tad pirmiausia visi sustojo jais pasidžiaugti.
„Matau, kad jums mano gyvūnai įdomesni už dvarą, tad gal apie jį nebereikės ir pasakoti?“ – juokavo dvaro šeimininkas Antanas Naujokas.
Anot R. Končiutės-Mačiulienės, įsimintina ekskursija, vedama dvaro savininko, vaizdingi pasakojimai ir nuostabi aplinka ne vienam keliautojui sužadino norą sugrįžti čia dar kartą.
Pažintį su Viekšniais mokytoja Sigutė Vaišnienė pirmiausiai pradėjo perskaičiusi viekšniškės Liudos Bažadragienės eilėraštį, skirtą šiam miesteliui.
Ekskursantus nustebino istorinis faktas, kad 1937 metais Viekšnių miestelyje buvo 167 krautuvės, penki restoranai ir penkios arbatinės.
„Dabar Viekšniuose nerasite nei tiek parduotuvių, nei restoranų ar arbatinių, bet atvažiuokite pas mus ne valandai ir ne dviem, o visai dienai – čia tikrai yra ką pamatyti“, – kvietė mokytoja.
Pirmoji ekskursijos diena užsibaigė Juodojo arba Meilės akmens lankymu Žibikų kaime ir Užlieknės pagrindinės mokyklos istorijos mokytojos Birutės Ovčinikovos pasakojimu.
Ekskursantai Pikeliuose prie paminklo Vytautui Didžiajam. A. Vilko nuotr.
Pikeliai – gražiausias kampelis
Antrąją ekskursijos dieną jos dalyviai pirmiausiai apsilankė Leckavoje. Keliauninkai žavėjosi šio kaimo švara ir grožiu, jo puošimu – visa tai padaryta kaimo bendruomenės žmonių rankomis. Ekskursantus pasitiko bendruomenės pirmininkė Onutė Savickienė, ji papasakojo apie vietos gyventojų darbus saugant ir puoselėjant savo krašto kultūros paveldą.
Leckavoje ekskursantai aplankė 1958 metais pastatytą medinę Šv. Lauryno bažnyčią, o kaimo moterys svečius pavaišino arbata ir jų pagamintais kelių rūšių sūriais.
Pikeliai – kaimas pačiame rajono pakraštyje, besiribojantis su Latvija. Daug įdomių dalykų apie juos ekskursantams papasakojo vietos gyventoja Jadvyga Gedutienė. Lankydamiesi Pikelių Švč. Trejybės bažnyčioje, mažeikiškiai grožėjosi septyniais jos altoriais.
„Savo pasakojimais poniai Jadvygai sėkmingai pavyko daugelį svečių įtikinti, kad Pikeliai yra pats gražiausias Lietuvos kampelis“, – sakė R. Končiutė-Mačiulienė.
Sužavėti gražia tarme
Iš Pikelių kelionės maršrutas žvyruotu vieškeliu tęsėsi Židikų link. Pusiaukelėje – Ritinės ir Lūšės kaimai – apie juos keliauninkams papasakojo Lūšės bendruomenės pirmininkė Jadvyga Jogminienė. Šiuo metu ji gyvena Račaliuose, bet ryšių su savo gimtosiomis vietomis nenutraukė, o apie jų garsią praeitį kalbėjo su užsidegimu ir meile.
Šalia Lūšės – prie buvusio geležinkelio į Latviją – įsikūręs Dautarų dvaras. Dėl laiko stokos ekskursantai negalėjo apžiūrėti jo puošnių kambarių, bet dvaro savininkas Antanas Juknevičius turėjo ką papasakoti ir apie dvaro sodybą, jos akmenyną, kitus dvaro pastatus.
Židikai – muziejininkės, Šatrijos Raganos premijos laureatės Jūratės Miliauskytės gimtinė. Apie jai brangų miestelį Jūratė pasakojo gražia žemaičių tarme, tad kelionės dalyviai buvo sužavėti ne tik pasakojimo turiniu, bet ir vaizdinga kalba, jau primirštais žemaitiškais išsireiškimais ar net žodžiais…
Džiaugiasi bendruomenėmis
Židikų seniūnijoje esantis Ukrinų kaimas 2017 metais bus Telšių apskrities mažoji kultūros sostinė. Ukrinus garsina buvęs jų gyventojas, akmeninių paminklų meistras akmentašys Steponas Gailevičius. Apie jį, jo gyvenimą ir darbus, Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, lankytinas kaimo vietas pasakojo Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė bei bibliotekininkė Valda Muravjovienė. Ukriniškės atvykėlius vaišino garsiuoju bendruomenės moterų gaminamu „vobulū sūriu“.
Antrąją ekskursijos dieną keliauninkai užbaigė viešnage Žemalėje bei poeto Dionizo Poškos gimtinėje – Lėlaičiuose.
Pikelių ir Ukrinų bendruomenėms už ypač aktyvią veiklą saugant ir puoselėjant savo krašto kultūros paveldą ekskursijų metu R. Končiutė-Mačiulienė įteikė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos dovanas – Europos paveldo dienų vėliavas.
„Labai džiaugiuosi bendruomenėmis – kokių „perliukų“ žmonės turi, su kokia meile pasakoja apie savo kaimus, kaip jais didžiuojasi… Ruošdamiesi ekskursijoms jie apėjo visas kaimų apylinkes, viską apžiūrėjo, domėjosi kaimų istorijomis, rinko papildomą medžiagą“, – kalbėjo R. Končiutė-Mačiulienė.
Šias pažintines mažeikiškių ekskursijas finansavo Kultūros paveldo departamentas ir Mažeikių rajono savivaldybė.
