Mažeikiškis Chakasijoje laukia „Misijos Sibiras“ dalyvių

„Kas nori, gali ir savarankiškai organizuoti grupes ir aplankyti tremties vietas“, – įsitikinęs Gintautas Alekna. Eltos nuotrauka

Penktadienį į Chakasiją išvyko šių metų ekspedicijos „Misija Sibiras“ grupė.
Septintus metus rengiamos ekspedicijos metu šešiolika jos narių, įskaitant ir vadovą mažeikiškį Gintautą Alekną, tvarkys tremtinių kapus Rusijoje, Rytų Sibiro pietuose esančioje Chakasijoje. Misijos komanda susitiks su tose vietose gyvenančiais lietuvių tremtiniais ir jų atžalomis.

Mažeikiškių jaunuolių nėra

Savaite anksčiau į misijos vietą nuvyko G. Alekna. Per visą tą laiką jis ruošė vietovę, kur apsistos   delegacija iš Lietuvos. Delegacijoje jaunuolių iš Mažeikių nėra.
G. Alekna „Santarvei“ sakė nežinąs, kodėl mūsų rajono jaunimas nepakliūva į rengiamas ekspedicijas.
„Nedalyvauju kandidatų atrankoje, todėl sunku ką nors pasakyti, kodėl tarp jų nėra mažeikiškių. Žinau tik tiek, kad norinčių keliauti į misiją yra labai daug, todėl patekti į ekspediciją yra panašiai tas pats, kaip laimėti loterijoje“, – kalbėjo G. Alekna.
Tačiau mažeikiškio teigimu, nepatekusieji neturėtų nusiminti, nes jie gali prisijungti prie kitų organizacijų, kurios rengia panašias misijas.
„Po lietuvių misijos komandos iš karto atvyks grupė žmonių iš Lenkijos. Kas nori, juk gali ir savarankiškai organizuoti grupes ir aplankyti tremties vietas“, – įsitikinęs G. Alekna.

Aplankė tremties vietas

Projektą „Misija Sibiras“ nuo 2006 metų rengia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Nuo jo pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau įvyko dešimt ekspedicijų, kurių metu sutvarkyta apie 80 lietuviškų kapinių iš 800 palaidojimo vietų:  Irkutsko, Krasnojarsko, Komijos, Tomsko, Buriatijos, Sverdlovsko srityse, Kazachstane, pernai – Tadžikistane.
Jaunuoliai ne tik tvarko kapus, bet ir renka įvairius duomenis Lietuvos archyvams, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centrui, o grįžę į Lietuvą lankosi mokyklose ir pasakoja moksleiviams apie tremtį.

Duomenys byloja

Iki šiol surinkti duomenys byloja, kad iki 1953-ųjų, sovietinės okupacijos metais į lagerius ir tremtį atšiauriausiose tuometinės Sovietų Sąjungos vietose išvežta apie 270 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Beveik šešiasdešimt procentų buvo ištremta į Altajų, netoli trisdešimties – į Novosibirsko sritį.
Kita dalis išblaškyta po įvairias tolimas Sovietų Sąjungos vietoves, Vidurinę Aziją, nuo Laptevų jūros ir Lenos žiogių. Grįžo mažiau negu pusė ten ištremtų lietuvių, nes čia buvo ypač sunkios išgyvenimo sąlygos.