Mažeikių istorijoje – žydų kultūros pėdsakai

Taip prieš karą atrodė Chaimės Lichtenšteino namas, į kurį per holokaustą buvo suvežti nužudytųjų asmeniniai daiktai ir drabužiai. Nuotrauka iš Mažeikių muziejaus archyvo

Mažeikių miesto pradžia glaudžiai susijusi su žydų tautos paveldu, jų likimais. Žydų pėdsakai Mažeikiuose aptinkami jau XVIII a. pabaigoje. Pirmieji šio miesto gyventojai buvo rusakalbiai ir žydai. Mūsų miestą, žydų kapines, muziejų dar ir šiandien aplanko kažkada čia gyvenusių žydų palikuonys iš Izraelio, Pietų Afrikos, Norvegijos, Prancūzijos. Jiems smalsu pamatyti pastatus, kuriuose gyveno jų tėvai ir proseneliai, pavaikščioti jų numintais takais.

Mažeikiams pradžią davė geležinkelis

Buvusio ilgamečio muziejininko Algimanto Muturo teigimu, Mažeikių miestas pradėjo kurtis nuo geležinkelio stoties, 1871 metais nutiesus geležinkelį Romnas–Liepoja. Po kelerių metų buvo nutiesta dar viena geležinkelio atšaka – Mintauja (Jelgava)–Mažeikiai. Abi šias geležinkelio linijas projektavo ir darbams vadovavo lenkų kilmės žydas inžinierius I. Bloh. Šis specialistas projektavo geležinkelius ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europos šalyse, Pietų Afrikoje, Lotynų Amerikoje.
Tiesiant geležinkelio liniją čia, kur dabar stovi Mažeikiai, reikėjo supilti pylimą, nes ši vieta buvo žema ir pelkėta. Norint atvežti reikiamą kiekį grunto, buvo įrengtas siaurukas Reivyčiai–Mažeikiai. Iš pradžių vagonėlius traukdavo arkliukai, o vėliau – nedideli garvežiukai.
Netrukus ties dabartiniu vandentiekio bokštu, nuo pagrindinio geležinkelio iki pavenčių buvo nutiesta siauruko linija. Ten stovėjo vandens perpumpavimo stotis, žmonių vadinama „vadakačka“, kurioje buvo garo mašina „dampis“. Ji suko dinamą ir gamino elektrą vandens siurbliams. Siauruku garo mašinai buvo vežamas kuras.
Trečias siaurukas vedė iš Daubarių plytinės į geležinkelio stotį. Iš plytinės šiuo siauruku atgabenta pagaminta produkcija buvo perkraunama į geležinkelio vagonus, kurie ją išvežiodavo po visą Lietuvą.

Pirmieji gyventojai buvo žydai

Remdamasis dokumentiniais šaltiniais, A. Muturas papasakojo, kad Mažeikiai kūrėsi vieškelių Viekšniai–Leckava ir Laižuva–Tirkšliai sankryžoje. Netoli jos žydas pasistatė savo karčiamą. Kol dar nebuvo nutiestas geležinkelis, šio žydo karčiama buvo pirmasis žydų pėdsakas, paliktas Mažeikiuose.
Tuo metu visuose aplinkiniuose miesteliuose jau gana gausiai gyveno žydai. Kai buvo pradėtas tiesti geležinkelis, kartu su statybininkų būriu iš aplinkinių miestelių ir Rusijos čia atsikėlė daug žydų verslininkų, prekybininkų, amatininkų, įvairių geležinkelio statybos specialistų, kurie kūrėsi į šiaurę nuo dabartinės geležinkelio stoties.
Iš pradžių Mažeikiai neturėjo savo pavadinimo, o buvo tik geležinkelio ruožas. Nuo 1900-ųjų caro įsakymu geležinkelio stočiai suteiktas Muravjovo vardas, o nuo 1917 metų miestas gavo Mažeikių pavadinimą.
Vasario 16-osios gatvės pradžioje esanti aikštė nuo 1930-ųjų metų buvo pavadinta Vytauto Didžiojo aikšte. Žiūrint nuo stoties pastato, dešinėje pusėje buvo įrengta žydų prekyvietė su savo „bagamazais“ (kioskais). Bėgant metams turgavietė nyko, jos vietoje žmonės, daugiausia žydai, statėsi gyvenamuosius namus. Savo viešbutį čia pasistatė ir I. Lampė (dabar šioje vietoje yra „Sodra“), kuris buvo Mažeikių pirklių klubo, įsikūrusio Šiaulių gatvėje, pirmininkas. I. Lampės viešbučio kieme buvo pastatyta kepyklėlė, kurioje buvo kepami duonos ir pyrago gaminiai, chalomis vadinamos bandelės. Gaminiai lietuvės tarnaitės būdavo išvežiojami turtingiesiems miesto žydams. I. Lampės kepyklėlės pastatas išlikęs iki šių dienų.

Laisvės ir J. Jablonskio gatvių kampe stovinčiame prekybininkės Bliumos Aronavičienės name buvo prekiaujama cigaretėmis ir tabaku. Nuotrauka iš Mažeikių muziejaus archyvo

Garsėjo kaip sumaniausi prekybininkai

Einant laikui, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, daug žydų namų buvo pastatyta ne tik Vasario 16-osios, bet ir Respublikos, Laisvės gatvėse. Prasidėjus karui, žydai caro įsakymu buvo iškeldinti į Rusijos gilumą. Po karo dauguma žydų sugrįžo į Mažeikius, toliau statėsi namus, kūrė šeimas, plėtė savo verslą ir prekybą.
Šiandien dauguma žydų statytų namų sunku atskirti, nes jie yra perstatyti, apkalti lentomis. Anot A. Muturo, charakteringa žydų namų statybos detalė: centrinis namo įėjimas visada būdavo į gatvės pusę, o durys – iš namo kampo.
Respublikos gatvėje, kur dabar įsikūrusi laidojimo paslaugų įmonė „Rimtis“, tarpukariu gyveno rabinas Josifas Mamijoffė ir jo dukra su savo vyru, taip pat rabinu. Per Antrąjį pasaulinį karą namas smarkiai nukentėjo nuo bombos. Visai šalia, kur į Respublikos gatvę atsiremia Vydūno, pastarojoje (Vydūno g. 7) stovėjo latvio Jono Lievarto namas. 1924 metais žydai jį išsinuomojo ir čia įkūrė žydų pradinę ir vidurinę mokyklą, kuri veikė iki pat karo. Dabar šis pastatas, perstatytas ir visiškai pasikeitęs, taip pat priklauso įmonei „Rimtis“.
Laisvės ir J. Jablonskio gatvių kampe stovi dviejų aukštų medinis prekybininkės Bliumės Aronavičienės namas. Pirmajame aukšte buvo prekybinės patalpos. Jose tabako gaminiais taip pat prekiavo ir jos žentas Kalmanas Rachmelis. Antrojo aukšto patalpas B. Aronavičienė išnuomojo Lietuvos kariuomenės daliniui. Ji pati gyveno kiemo gilumoje stovinčiuose sandėliuose.
Ši moteris buvusi viena sumaniausių tų laikų prekybininkų. Jos metinė prekių apyvarta siekė milijoną litų. Moteris prekiavo daugeliu dalyku: pradedant adatomis ir baigiant silkėmis, akmens anglimi, žibalu.
Laisvės gatvėje išlikęs, nors ir labai pasikeitęs, Hiršos Groso kinas (sovietmečiu čia buvo rajoniniai kultūros namai). Priešais, ant kampo su Laisvės gatve, stovėjo A. Švarco vaistinė (šioje vietoje dabar stovi Savivaldybės viešoji biblioteka). Vasario 16-osios gatvėje buvo arbatinė, galanterijos, parfumerijos, mėsos, avalynės, audinių ir kitos žydų parduotuvės.
Tai tik dalis žydų paliktų pėdsakų Mažeikių žemėje. Seni mažeikiškiai dar prisimena gydytojo Krongoldo žydų polikliniką, tą vietą, kur kažkada stovėjo Abraomo Šapiros baldų dirbtuvės, Kagano ledų ir Kalvarijos odų dirbtuves Viekšnių gatvėje, taip pat Avracho plytų ir koklių dirbtuves ten, kur dabar stovi Ledo arena.

Turėjo savo papročius ir tradicijas

Laisvės gatvėje, pastato, kuriame dabar įsikūrusi „Lietuvos ryto“ agentūra, kiemo pusėje 1924 metais buvo pastatyta baltų plytų sinagoga – Laisvės gatvės puošmena. Po karo joje buvo statybinių medžiagų, trąšų, dažų sandėliai. Pastatas buvo visiškai neprižiūrimas ir laikui bėgant sunyko.
Šalia sinagogos buvo ritualinė pirtis ir skerdykla. Pirtyje apsiplauti su tam tikra apeiga ir malda naudodavo idealiai švarų vandenį. Į pirtį moterys privalėdavo ateiti kartą per mėnesį, vyrai – kai padarydavo kokią nors nuodėmę.
Skerdykloje dirbo skerdikas, žydiškai – „soichotas“. Paukštis, papjautas specialiu įrankiu, buvo pakabinamas ant karties, kad iš jo išlašėtų kraujas. Pagal žydų tikėjimą, į maistą negalėjo patekti nė vieno lašo kraujo. Skerdykla buvo reikalinga tam, kad rabinas galėtų kontroliuoti, ar „košerinį“ (neriebų ir ne kiaulieną) maistą valgo žydai. Jei savaitę laiko į skerdyklą nebūdavo atnešamas pjauti paukštis, vadinasi, nusižengta žydų įstatymui – valgomas „nekošerinis“ maistas. O tai – baisi nuodėmė.
Šalia sinagogos stovėjo prekybininko Chaimės Lichtenšteino namas, dabar perstatytas ir gerokai pasikeitęs. Jame įsikūrę Ūkio bankas, UAB „Piropas“, „Optika“. Prieš karą per holokaustą į šį namą buvo suvežti pavenčiuose nužudytų žydų asmeniniai daiktai, drabužiai, kurie vėliau buvo išparduoti Mažeikių gyventojams.

One Reply to “Mažeikių istorijoje – žydų kultūros pėdsakai”

  1. Kakutė parašė:

    neįdomu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto