Mažeikiškių kadaise pamėgta „dramblio būda“ liko tik jų prisiminimuose

Dar prieš gerus tris dešimtmečius mažeikiškiai, paklausti, kaip rasti „dramblio būdą“ ar „dramblinę“, neklausdavo, kas tai. Jie išsyk nurodydavo Vasaros teatro vietą senamiesčio parke. Dabar medinės kultūros pramogų buveinės vietoje – žolynai, treniruokliai, takeliai.
Daugelio mažeikiškių prisiminimuose įsirėžusį Vasaros teatrą prieš 14 metų sunaikino ugnis.

Atvykdavo estrados žvaigždės

Didžiulis medinis statinys, kuris buvo vadinamas Vasaros teatru, senamiesčio parke iškilo 1950 metais ir tapo vienu pagrindinių to laiko mažeikiškių laisvalaikio traukos objektų.
„Iki kol 1975 metais tapau tuometinių kultūros namų direktore, šiame pastate ne tik vyko koncertai, buvo rengiami šokiai, bet veikė ir vasaros kavinukė, mažeikiškių praminta „Taverna“, jos terasoje jaunimas būriuodavosi ir šiltuoju metų laiku, ir tuomet, kai kavinė užsidarydavo.
1975-aisiais jos jau nebeliko, tačiau išaugo mūrinis priestatas – jame buvo didelė mūrinė scena ir du maži kambariukai dalyviams bei inventoriui pirmame ir antrame aukštuose. Medinėje pastato dalyje buvo įrengta maža kasa ir rūbinė bei žiūrovų salė“, – tokią „dramblio būdą“ prisiminė Mažeikių kultūros namams, o po to – Mažeikių kultūros centrui keturis dešimtmečius vadovavusi Krista Kinčienė.
Pasak jos, tai buvo pati didžiausia ir vienintelė Mažeikiuose salė, kurioje gyvenimas virte virė nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens. Čia koncertavo beveik visos tuometės Lietuvos estrados žvaigždės – nuo Stasio Povilaičio, „Oktavos“, Miko Suraučiaus ansamblio iki brolių Tautkų Raseinių KMK ansamblio, vėliau gyvavusio kaip „Rondo“. O salė lūždavo nuo žiūrovų.
Neaplenkdavo Vasaros teatro ir įvairūs renginiai – čia buvo rodomi ir spektakliai, vyko parodos. Dažniausiai tos, kurioms reikėjo didesnių erdvių, – derliaus parodos, vyko respublikinė floristikos paroda.

Jaunimą traukė diskotekos

Ne vienam mažeikiškiui įsiminė ir „dramblinėje“ vykusios diskotekos – tvarką prie įėjimo palaikydavo vienintelė, visam miesto jaunimui žinoma budėtoja, kuri nepaisė jokių chuliganų autoritetų, o, jei prireikdavo, „pašventindavo“ juos lazda.
„Buvo visko, bet kažkaip susitvarkydavome. Mes, kultūros darbuotojai, pagal grafiką budėdavome diskotekų metu. Ankstesniais laikais į Vasaros teatrą ateidavo ir laisvose statybose, būsimoje naftos gamykloje, dirbę teisti asmenys, bet kažkaip konfliktus pavykdavo užgesinti.
Savaitgaliai buvo sunkūs – juk po diskotekos aparatūros nakčiai ten palikti negalėjai, tekdavo viską suvežti į namus“, – senus laikus prisiminė K. Kinčienė.
Praėjusio amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje senamiesčio parke mažeikiškiai rinkosi aktyviam laisvalaikiui – ir jaunimas, ir suaugusieji čia žaidė futbolą, krepšinį (krepšinio aikštelė ir stadionas buvo įrengtas aštuonmetės mokyklos mokiniams), o žiemos metu aikštės vietoje atidarydavo čiuožyklą, kurią Mažeikių senbuviai prisimena su ilgesiu. Čiuožykloje ir muzika skambėjo, ir ledas buvo tvirtas.

Pastatą pasiglemžė ugnis

K. Kinčienė pasakojo: norint surinkti kuo daugiau specialiųjų lėšų, vėliau Vasaros teatre buvo prasimanyta įvairių paslaugų – žiemą buvo galima nuomotis riedučius (tam tikslui pripirkta įvairių dydžių riedučių), žaisti įvairius žaidimus, prekiauti.
„Tačiau tokio pastato išlaikymas, aptarnavimas būdavo brangus, niekas nepasiteisino. Patalpų neįmanoma buvo prišildyti. Be to, pastatą dažnai apgadindavo paaugliai, jam nuolat reikėjo priežiūros ir nors minimalaus kasmetinio remonto, o lėšų kultūrai visada trūko…
1996 metais miesto kultūros namus perkėlus į bankrutavusios „Oruvos“ gamyklos patalpas, kur salė buvo panašaus dydžio, kultūros darbuotojai Vasaros teatro atsisakė ir perdavė pastatą Mažeikių rajono savivaldybei“, – pasakojo K. Kinčienė.
Dar apie dvejus metus pastatas buvo išnuomotas jaunimui, kurie mėgino čia organizuoti diskotekas, turėjo gražių idėjų, planų. Deja, jų įgyvendinti nepavyko, tad pastatas buvo paauglių gadinamas, dar labiau niokojamas, žodžiu, „merdėjo“.
Buvo tylių bandymų pastatą ir aplink jį esančią žemę (parke!) privatizuoti, o 2005 m. jis buvo nurašytas ir priimtas sprendimas buvusį Vasaros teatrą nugriauti iki 2006 m.
Daugiau kaip pusę amžiaus trukusi „Dramblio būdos“ gyvavimo istorija baigėsi 2006 m. spalio 9 d., kai vidurdienį jame kilo gaisras. Kol į parką atvyko ugniagesių gelbėtojų ekipažai, visas pastatas jau skendėjo liepsnose ir buvo visiškai sunaikintas.