Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika – tryliktoji vieta, kurioje mažeikiškiai vaidino „Jobą“. Autoriaus nuotrauka
Pirmą kartą Savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamajam“ teatrui teko atsakinga misija vaidinti užsienyje: jų spektaklio „Jobas“ pastatymą žiūrėjo Lenkijoje – Punsko krašte bei Seinuose gyvenantys lietuviai. Susižavėjimas buvo abipusis: tautiečiai Lenkijoje džiaugėsi mažeikiškių vaidyba, o mūsų teatro trupė – Palenkės krašto apylinkėmis bei ten gyvenančių lietuvių mokėjimu branginti tautines vertybes.
Išvykti panoro aktoriai
Savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro vadovas Martynas Januška pasakojo, kad idėja suvaidinti „Jobą“ Lenkijos lietuviams kilo nuo trupės senbuvių Juozapo Kukšto bei Irenos Pocienės. Po gero pusmečio atgaivinus ir suvaidinus „Jobą“ Nevarėnų (Telšių r.) gyventojams, jie prasitarė, kad būtų galima su šiuo spektakliu dar kur nors išvažiuoti.
„Gal per didelė svajonė, bet pamąstėm apie lietuvių gyvenamąsias vietas Lenkijoje – Punske, Seinuose. Kūrinio autorius Karolis Voityla – Popiežius Jonas Paulius II – taip pat kilęs iš Lenkijos, be to, tai būtų Lietuvos 100-mečiui skirtas renginys“, – jų žodžius persakė M. Januška.
Jam pasikalbėjus su Seimo švietimo ir mokslo komiteto biuro vedėju Kęstučiu Kaminsku, buvo susisiekta su Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose sekretoriumi Petru Maksimavičiumi, kuris, pasitaręs su konsulu, atsiuntė kvietimą atvykti į Lenkiją.
Susitiko bendraminčiai
Dėl galimybės suvaidinti mažeikiškių spektaklį Lenkijos bažnyčiose buvo derinamasi su Punsko bažnyčios vikaru kunigu Mariumi Talučiu, kuris pasiūlė mažeikiškiams suvaidinti „Jobą“ Vidugirių kaimo bažnyčioje, o dėl pasirodymo Seinų bazilikoje kalbėta su kunigu Petru Gucevičiumi.
„Datą pasirinkome nežinodami, kad Lenkijoje gegužės 26-ąją minima Motinos diena, tad ten pilna įvairiausių renginių. Nepaisant to, mažeikiškių pasirodymams buvo rasta laiko. Tai buvo lyg bendraminčių susitarimas: jeigu tuo, kuo gyvename mes, negyventų to krašto lietuviai ir mūsų spektaklis nebūtų atitikęs jų lūkesčių, mes tikriausiai nebūtume išvažiavę. Nuvažiuoti su kitais spektakliais – tradiciškai vaidinamais mūsų kultūros centruose nebūtų buvęs toks įvykis. O kaip paskui sakė Vidugiriuose, mes buvome pirmasis jų bažnyčioje pasirodęs teatro kolektyvas. Vėliau pasirodė, kad ir Seinų bazilikoje yra buvę skaitovų, kompozicijų, bet spektaklių – ne“, – kalbėjo M. Januška.
Ruošėsi atsakingai
Mažeikiškiai į Lenkiją vyko su atsakinga misija, nes tai buvo pirmos tokio pobūdžio gastrolės. Vadovas jiems sakė, kad kažko nepadaryti galima savoje aplinkoje, bet išvažiavus į svetimą šalį, kad ir pas savo tautiečius, „viskas turi būti kaip reikiant“.
Abu „Jobo“ spektakliai buvo vaidinami antrąją viešnagės Lenkijoje dieną – sekmadienį, tad iš pat ryto tinkamai juos nuteikė apsilankymas Punsko bažnyčioje bei trumpas susitikimas su jos kunigu M. Talučiu.
„Aš ypač stebėjau tuos, nuo kurių priklauso visas mūsų pasirodymas – jie ruošėsi ypatingai. Atsakomybė didelė. Tai režisierės Airidos Lementauskienės pastatytas spektaklis, tad aš nenorėjau nieko koreguoti – kolegos darbą reikia gerbti. Spektaklis vaidintas „n“ kartų, tad kai kurie savo vaidmenį jau tiek perpratę, kad ir tas vadinamasis individualus interpretavimas tik gerino pasirodymo kokybę. Vidugirio bažnyčioje pasirodymas buvo pats brandžiausias, o Seinų bazilikoje jis buvo šiek tiek baugesnis ir labiau akademiškas – viską labiausiai nulėmė skirtingos aplinkos, kitokios erdvės“, – pastebėjimais dalijosi M. Januška.
Geri vertinimai
Spektakliams pasibaigus, mažeikiškiams žiūrovai plojo atsistoję. Vidugiriuose jų reakcija po spektaklio buvo neįtikėtina – seniūnė Elena Vailionienė sakė labai norėjusi daug kalbėti, bet kažkas taip užspaudė gerklę, kad nieko daug nebegalėjo pasakyti.
Pasibaigus vaidinimui tiek Vidugiriuose, tiek Seinuose suskambo bendras lietuvių choras ir Lietuvos himnas. Autoriaus nuotrauka
Didelę dalį mažeikiškių spektaklio Vidugiriuose matęs kunigas P. Gucevičius taip pat pastebėjo, kad čia, skirtingai nei Seinuose, tarp aktorių ir žiūrovų netekėjo joks pašalinis upelis – viskas buvo labai susilieję ir jautėsi iš pustonių.
„Didelės Seinų bazilikos erdvės mažeikiškiams nebuvo itin dėkingos, nes garsas sklido ir į šonines navas, o ne tiesiai į žiūrovus. Tokiomis ekstremaliomis aplinkomis kolektyvas turi puikią galimybę išbandyti save“, – teigė M. Januška.
Po vaidinimų – himnas
Po abiejų spektaklių mažeikiškiai savo tautiečiams pasiūlė sugiedoti Lietuvos himną – tai, pasak režisieriaus, vyko impulsyviai, matant, ko žmonėms reikia ir kas yra svarbu. Lietuvoje, jei nėra jokios šventės ar progos, ko gero, to nereikėtų. O šiuose kraštuose svarbiausia yra tai, kad lietuviai susitiko su lietuviais – tai visiems suteikė stiprybės ir supratimo, kokie mes turime būti.
„Kaip sakoma, labiau mylime tai, kas prarasta ir ko tau trūksta – jiems ir trūksta tos bendrystės. Mes dažnai tik iškilmingų progų metu paminim Baltarusijos, Lenkijos žemėse, Kaliningrado srityje gyvenančius lietuvius. O čia mes nedarėme jokios pompastikos: nei mes važiavome su lydinčiais asmenimis, nei mums reikėjo didžiųjų vadų iš ten – čia buvo ta terpė, ir himnas puikiai tiko – buvome lygūs su lygiais. „Skrajojamasis“ teatras turi būti arti žmonių, ir ta misija mums pavyko“, – įsitikinęs M. Januška.
Aplankytos įžymios vietos
Pirmoji kelionės diena Lenkijoje buvo pažintinė – įsikūrę lietuviškame Punsko Kovo 11-osios licėjuje, mažeikiškiai keliavo po Palenkės kraštą – Seinų bei Suvalkų apskritis: be Punsko, aplankyti Vidugiriai, Seinai: surengta ekskursija į buvusį dominikonų vienuolyną bei kunigų seminariją. Bazilikoje, Dievo Motinos koplyčioje, kurioje palaidotas Seinuose vyskupavęs Antanas Baranauskas, nuskambėjo grupės mažeikiškių choro „Draugystė“ dainininkų atliekama giesmė. Popiežiaus Jono Pauliaus II pamėgtuose ežero pusiasalyje įsikūrusiuose Vygriuose, kuriuose Šventasis Tėvas lankėsi 1999 metais, be didžiulės bažnyčios, galima buvo apžiūrėti buvusį kamaldulių vienuolyną. Toliau maršrutas tęsėsi per Suvalkų miestą. Užgniaužę kvapą mažeikiškiai į apylinkės ežerus dairėsi nuo buvusios jotvingių rezidencijos – Šiurpilio piliakalnio, kurio aukštis siekia 228 metrus virš jūros lygio.
Nustebino lietuviškumas
Lenkijos lietuvių žemėse mažeikiškiai buvo sužavėti lietuviškumo ženklų – nereikia jokių kalbų ar deklaracijų: eini ir matai kryžių su įamžintomis svarbiausiomis Lietuvai datomis. Maloniai nustebino ir Punske pastatytas varpas, skirtas 100-mečiui pažymėti, bei lietuviškose kaimų sodybose stovintys koplyčios ar kryžiai.
Kampuočių kaime sutiktas ūkininkas Juozapas Pečiulis savo jėgomis iš laukų parsitempė didžiulį riedulį ir šalia kelio prie savo namų jį pastatė kaip paminklą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui atminti. Prie jo namų stovi medinė knygnešio skulptūra, ir tai dar ne viskas – ūkininkas planuoja pastatyti karaliaus Mindaugo skulptūrą.
Mažeikiškius lydėjo ir apie viską pasakojo gidė, istorijos mokytoja Anastazija Sidorienė.
„Susitikus su ja, iškart atsirado tarpusavio ryšys – ekskursijos maršrutas nebuvo iš anksto suplanuotas – moteris iškart suprato, ko mažeikiškiams reikia. O visos kelionės nebūtų buvę, jei ne geranoriškai nusiteikusi transportą skyrusi Savivaldybės administracija ir kolektyvą palaikę Kultūros centro vadovai“, – kalbėjo M. Januška.
Vaidas RUNKAUSKAS
