Jeigu rinktume Mažeikių istorinių asmenybių penketuką, reikšmingą vietą jame neabejotinai užimtų Jonas Motuzas (1864–1929), pirmasis Mažeikių fotografas, knygnešys, socialdemokratas, dailininkas, seniausių Mažeikių paminklų autorius, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, homeopatas, burmistras.
Visas šias J. Motuzo veiklas vietos žemaičiai įvardijo dviem žodžiais: Mažeikių patriarchas.
ŠEIMA
Jonas Motuzas gimė 1864 m. lapkričio 9 d. pasiturinčių Milių kaimo ūkininkų Teodoro ir Pranciškos Motuzų šeimoje. Iš viso gimė penki vaikai, išaugo keturi, Jonas buvo antras. Kai jam sukako 15 metų, mirė tėvas,tad visi ūkio reikalai užgriuvo motiną ir didesnių mokslų Jonui neteko ragauti. Jis lietuviško rašto mokėsi pas kaimo daraktorių Lengvenį, dar mokėsi Viekšniuose, liaudies mokykloje, bet čia viskas vyko rusiškai.
18-metis J. Motuzas išvyko dirbti į Liepoją. 1884 m. jis buvo pašauktas į caro kariuomenę, joje tarnavo penkerius metus. Odesos karo ligoninėje įgijo karinio medicinos felčerio kvalifikaciją, taip pat išmoko homeopatijos.
Turbūt dar ne vienas vyresnis mažeikiškis prisimena iš tėvo homeopatijos paslapčių išmokusią Izabelę Motuzaitę, į kurią kreipdavosi, kuomet nebepadėdavo tradicinė medicina.
Svarbiausia, ką J. Motuzas išmoko kariuomenėje, buvo fotografija, ilgam tapusi pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu. 1889 m. grįžęs iš kariuomenės J. Motuzas apsigyveno Viekšniuose. Gavęs iš tėvų ūkio jam priklausančią dalį, jis nusipirko fotoaparatą ir užsiėmė fotografija. 1892 m. vedė Oną Kryževičaitę iš Buknaičių, po metų šeima išvyko gyventi į Sedą, kur J. Motuzas tęsė fotografo veiklą, o žmona užsiėmė siuvėjos amatu. Dirbo, kiek spėjo, nes gimė duktė Teofilė, sūnūs Boniventūras ir Pankracijus (pastarasis mirė mažas).
Pagal vaikų gimimą Motuzų šeima prisiminė ir jų persikėlimą gyventi į Mažeikius, nes duktė Kleopa gimė jau Mažeikiuose – 1899 m. Krikštyta ji Tirkšliuose, nes Mažeikiuose bažnyčios tuomet dar nebuvo.
Netrukus dar gimė Anastazijus, išgyvenęs septynerius metus, Izabelė, Jonas, Simonas (mirė mažas). 1909 m. gimė paskutinis Motuzų vaikas – būsimoji Mažeikių provizorė Eugenija.
DĖL LIETUVOS
Taigi, šeimoje iš devynių užaugo šeši vaikai. Kad išmaitintų tiek burnų mieste, J. Motuzui reikėjo pasistengti. Jis stengėsi, bet vis tik didesnis krūvis teko O. Motuzienei. Jonas dar Sedoje užmezgė ryšį su garsiu to meto knygnešiu Vincu Juška, užsiėmė spaudos platinimu.
Šiai veiklai galimybės atsivėrė persikėlus į Mažeikius, kur iš Prūsijos atkeliavusi lietuviška spauda toliau kaip siuntos buvo gabenama geležinkeliais. Sistema veikė gerai, neskaitant prarastų siuntų, siuntėjai žandarams nepapuolė, todėl nėra ir jokių dokumentų apie šią knygnešių veiklą, tik senų mažeikiškių pasakojimai bei archyviniai dokumentai, liudijantys apie žandarų perimtus siuntinius su lietuviška spauda.
Tuo metu, 1900 m., nelegaliame Prūsijoje leistame mėnraštyje „Tėvynės sargas“ pasirodo straipsnis iš Mažeikių, kurį pasirašo Šviesteplis. Nesunku nustatyti, kad tai būta J. Motuzo, nes taip jis yra užrašęs ir ant vienos savo nuotraukų. Šviesteplis – šviesos tepliorius yra bandymas sulietuvinti tarptautinį fotografo terminą.
Kada J. Motuzas įsitraukė į socialdemakratų partijos veiklą, duomenų nėra, bet, kilus 1905 metų revoliucijai, vengdamas represijų, jis iš Lietuvos su šeima buvo išvykęs. Tai paaiškina ir kodėl pirmajame lietuviškame vakare Mažeikiuose nebuvo padaryta jokios nuotraukos.
To meto socialdemokratija neturėjo nieko bendro su bolševizmu, priklausymas socialdemokratams J. Motuzui netrukdė būti vienu iš bažnyčios statybos iniciatorių. Rūpestis dėl bažnyčios statybos atsispindėjo ir jo straipsnyje „Tėvynės sarge“.
Juozui Vaičkui Mažeikiuose vykdant teatrinę veiklą, įkūrus „Skrajojamojo“ teatro trupę, aktyvus jo pagalbininkas buvo J. Motuzas.
Pieštos dekoracijos, vaidinta vietoje, keliauta vežimais į gastroles. Visi kiti artistai buvo daug jaunesni, J. Motuzas daugeliui jų tiko į tėvus, bet aktoriais pasiėmęs vyresniuosius savo vaikus keliavo vaidindamas, skleisdamas lietuvišką kultūrą po Žemaitiją. Tuo metu žmona su mažaisiais vaikais vargo namuose.
Kad padėtų šeimai išsilaikyti, vyriausioji duktė Teofilė, būdama vienuolikos metų, pradėjo dirbti pas Mecą – jo kavos fabrikėlyje fasavo kavą.
Man dar teko bendrauti su J. Motuzo dukterimis, bet neteko girdėti blogo atsiliepimo apie tėvą. Anot jų, taip jau buvo, kad jis dirbo ne dėl šeimos, o dėl Lietuvos.
SAVIVALDA
Kuriantis Lietuvos valstybei, formuojantis valdžios institucijoms, nuošalyje neliko ir J. Motuzas. 1919 m. rugpjūčio 27 d. pirmą kartą susirinko perkeltas iš Sedos Mažeikių apskrities seimelis, tarp jo atstovų buvo ir J. Motuzas.
Nors Mažeikiai, neturintys dešimties tūkstančių gyventojų, negalėjo pretenduoti į miesto statusą, tačiau buvimas apskrities centru suteikė išimtį.
Po 1920 m. kovo 1-osios rinkimų J. Motuzas tarp 13 narių buvo išrinktas į miesto tarybą. Kovo 3 d. Mažeikių miesto taryba išrinko valdybą. Feliksą Pračkauskį išrinkus Mažeikių burmistru Jonas Motuzas tapo jo padėjėju.
Vienas pirmųjų darbų burmistro pavaduotojui buvo iš seno kaliošo kulnies padaryti anspaudą „Mažeikių miesto valdyba“. F. Pračkausko buvimas valdžioje užtruko tik pusę metų. Po to sekęs Petro Kugrio valdymas didesnių pokyčių taip pat neatnešė. Tam dar nebuvo atėjęs laikas.
Pokyčiai prasidėjo po 1921 m. rinkimų, kai užsibaigė nepriklausomybės kovos ir prasidėjo kuriamasis darbas. Tuo laiku, 1921–1924 m., J. Motuzui ir teko būti Mažeikių burmistru.
Kas tuo metu Mažeikiuose vyko? 1921–1922 m. buvo parengtas miesto plėtros planas, prasidėjo jo įgyvendinimas. Šiaurinėje miesto dalyje buvo skirta 240 hektarų valdiško miško. Suformuotos Didžioji Laižuvos (Laižuvos), Mažoji Laižuvos (Matulionio), Mintaujos (Pramonės), Birutės, Kankinių (Mindaugo), Klaipėdos gatvės. Didžiosios Laižuvos ir Birutės gatvių sankirtoje atsirado miesto turgaus aikštė. Naujos gatvės suformuotos ir tarp abiejų geležinkelių. Lygiagrečiai Rušinyno (Vytauto) gatvės buvo suformuotos Mažoji Pušyno ir Didžioji Pušyno gatvės. Vėliau Didžiajai Pušyno gatvei suteiktas Jono Motuzo vardas, sovietmečiu ši gatvė pervadinta Smėlio gatve, deja, istorinis pavadinimas jai nebuvo sugrąžintas. J. Motuzo anūkės Birutės Petrošienės dėka dabar šis pavadinimas suteiktas bent jau skersgatviui, kuriame J. Motuzas gyveno.
Grįžtant į tuos laikus, už miesto plėtrą, planų rengimą buvo atsakingas Mažeikių apskrities inžinierius Borisas Helcermanas, burmistras J. Motuzas buvo atsakingas už jų įgyvendinimą.
Buvęs knygnešys nelabai mėgo kabinetinį darbą, maloniau jam buvo braidyti po prie miesto stūksantį pelkėtą mišką ir kurti Mažeikių ateities viziją. Tokį jį, kaip burmistrą, ir prisimindavo senieji mažeikiškiai: braidantį po pelkėtus būsimuosius Mažeikius, sprendžiantį sausinimo, kelių tiesimo darbus.
ASMENYBĖ
J. Motuzo raštininku kurį laiką dirbo būsimasis Lietuvos dailės klasikas Antanas Gudaitis (1904–1989). Kalbėdamas su eseistu Tomu Sakalausku jis prisiminė: „Mažeikių burmistru buvo toks Motuza, žmogus nelabai raštingas ir nelabai tvarkingas. Gauti raštai gulėjo vienoje kišenėje, o siunčiami – kitoje“. Dėl raštų – tikra tiesa, nes archyve yra dokumentų, kuriuose burmistrui teko aiškintis dėl prapuolusių raštų. O dėl raštingumo – tokia buvo to meto realybė, provincijoje raštingi buvo tik kunigai, daktarai ir vaistininkai. Dar turėjo praeiti laiko, kol Lietuva išsiugdė apsišvietusių žmonių kartą.
Tenka apgailestauti, kad Lietuvos centriniam archyve taip mažai išlikę Mažeikių savivaldos dokumentų, dažnu atveju galima pasiremti tik amžininkų, kurių seniai nebėra, atsiminimais. Kalbant apie J. Motuzą, dažnas jį pažinęs pasišaipydavo iš tvarkos, bet visi pabrėždavo jo sąžiningumą. Amerikos lietuvių aukos, valstybės dotacijos, priimtas kažkam naudingas sprendimas… Buvo galimybių palengvinti savo šeimos gyvenimą, bet to neįvyko.
Yra raštas, kuriame nurodoma, kad revizijos komisija miesto valdyboje rado trūkumą. Cituojamas J. Motuzo pasirašytas atsakymas (kalba netaisyta): „Kaslink sąskaitos 4140 auks. Prie paliepimo Nr.49 miesto Valdyba jokio paaiškinimo duoti negali, nes buvęs tuo laiku miesto Valdybos sekretorius Jonas Savickas už ne sažiningą vedimą raštinės darbo buvo areštuotas ir dabar iš kalėjimo yra pabėgęs.“ Kokia tuo laiku buvo prapuolusių auksinų vertė, sunku pasakyti, nes vyko sparti infliacija, bet burmistro atlyginimas buvo 700 auksinų.
KRYŽIUS
1924 m. pasibaigus kadencijai, J. Motuzas iš visuomeninės veiklos lyg ir pasitraukė, tačiau dar vienas reikšmingas darbas nuveiktas – įamžintas Didžiojo karo (taip tuomet vadintas Pirmasis pasaulinis karas) aukų atminimas.
1926 m. buvęs burmistras ėmėsi iniciatyvos pastatyti kryžių toje vietoje, kur vokiečiai, o po jų bolševikai šaudė žmones. Pinigų nebuvo, kreiptasi į kleboną, šis sutiko paremti kryžiaus statybą, bet tik su viena sąlyga: kad jis bus dedikuotas šv. Pranciškaus Asyžiečio jubiliejiniams metams. J. Motuzui teko sutikti, jis pats su pagalbininkais kryžių ir pastatė. Dar ilgą laiką šį paminklą mažeikiškiai vadino „Kankinių kryžiumi“ ir žinojo, kas jo autorius.
Beje, tai vienintelis tarpukario metais Mažeikiuose pastatytas paminklas. Šių dienų yra sulaukęs ir J. Motuzo 1915 m. statytas betoninis koplytstulpis, skirtas šv. Florijonui. Kam įdomu, jį išvysti gali J. Motuzo skersgatvyje, kur kažkada stovėjo jo namas, fotoateljė, kur rinkosi Mažeikių šviesuomenė, iš kur jis 1929 m. gruodį išvyko į paskutinę kelionę.
Vytautas RAMANAUSKAS
Mažeikių muziejaus muziejininkas
Rašant straipsnį pasinaudota J. Motuzo anūkės Onos Kerpauskienės (1932–2018) kraštotyriniu darbu „Mes iš Motuzų giminės“. Kaunas, 2015 m.
Ačiū.labai patiko.Lauksime daugiau panašių ekskursų į praeitį.