Laižuvos sinagogos interjeras – geriausiai matoma sakykla – bima. Nuotr. iš Mažeikių krašto enciklopedijos
Žydų sakralinio-architektūrinio paveldo mūsų rajone yra likę nedaug. Šios tautos kultūros pėdsakus naikino karai ir sovietinės okupacijos metai.
Apie žydų štetlus – šios tautos bendruomenės miestelius bei sakralinį paveldą mūsų rajone pasakojo architektas Aurimas Širvys, Mažeikiuose apsilankęs Europos žydų paveldo kultūros dienų renginių metu.
Tarpininkai tarp miesto ir kaimo
Štetlai – žydų bendruomenės gyvenvietės, įsikūrusios miesteliuose ar miestuose. Lietuvoje buvo nemažai miestelių, kuriuose pusė, o kartais ir didesnė dalis gyventojų buvo žydai. Ten ir būdavo įkuriami štetlai. Jie pradėjo formuotis nuo XVIII amžiaus. Bajorai, siekdami pagyvinti apylinkių gyvenimą, skatino jose gyventi žydus ir kurti jų gyvenvietes.
Žydų sakraliniu-architektūriniu paveldu besidomintis architektas Aurimas Širvys sakė, kad svarbiausia, kas viliojo žydus į miestelius, – turgūs.
„Žydai atliko tarpininkų tarp kaimiečių ir miesto vaidmenį. Kaimo žmonės čia galėjo parduoti ūkio gaminius ir pirkdavo tai, kas jiems reikalinga – žibalą, druską, vinis ir kitką. Bajorai išnuomodavo žydams žemės plotą, šie statėsi namus – taip miesteliai plėtėsi. Žemės sklypus statyti sinagogoms ar įrengti kapinėms – dovanodavo. Taip Lenkijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje atsirado tūkstančiai miestelių“, – teigė A. Širvys.
Štetluose – visavertis gyvenimas
Po Dviejų tautų respublikos padalijimo XVIII amžiaus pabaigoje, žydų koncentracija štetluose dar labiau padidėjo. Prie to prisidėjo 1804 metais priimti Žydų nuostatai (žydų teisinę padėtį Rusijos imperijoje reglamentavę teisės aktai – red. past.), pagal kuriuos žydai pradėti varyti iš kaimų – tada jie dar labiau ėmė telktis štetluose. Pagal 1897 metų gyventojų surašymą, žydai Baltarusijoje ir Lietuvoje sudarė daugiau nei pusę miestų ir miestelių gyventojų.
Mažeikių rajone štetlai buvo Sedoje, Tirkšliuose, Viekšniuose, Leckavoje ir Pikeliuose.
Taip atrodė vieni didžiausių žydų maldos namai rajone – Sedos žydų sinagoga. Nuotr. iš Mažeikių krašto enciklopedijos
Štetluose litvakai gyveno visavertį gyvenimą. Kiekvienas štetlas turėjo privalomus žydiško gyvenimo atributus: sinagogą, mikvą – ritualiniam apsiplovimui skirtą baseinėlį, namelį, skirtą ritualiniam skerdikui, chederį – pradinę religinę mokyklą.
Svarbiausia štetlo asmenybė buvo rabinas. Rabinas – hebrajų kalbos žodis, reiškiantis didį, poną, – judėjų dvasininkas, bendruomenės dvasinis vadovas. Jį renka bendruomenė. Rusijos imperijoje buvo ir valdiški rabinai, atsakingi už pilietinės būklės (gimimų, vedybų ir pan.) registravimą.
Sinagoga atliko keletą funkcijų
Sinagoga – ne tik žydų maldos namai, bet ir bendruomenės susirinkimo centras. Jų buvo visokių: vasarinės ir žieminės, teminės – amatininkų, mėsininkų ir pan. Tai priklausė nuo to, kuo užsiėmė bendruomenė.
Sinagogos maldų salėje buvo dvi pagrindinės dalys: Aron hakodešas – skrynia, kurioje laikomi Toros ritiniai, visada būdavusi rytinėje, šviesiausioje dalyje, atgręžtoje į Jeruzalę, ir sakykla – bima, iš kurios skaitoma Tora.
Maldų salėje išimtinai galėjo melstis tik vyrai, moterims buvo skirta atskira galerija.
„Sinagoga, skirtingai nei katalikų bažnyčia, ne visada yra sakralinis objektas. Bažnyčią pastatė, o jei, pavyzdžiui, per karą sunaikino, ta vieta vis tiek liko sakralinė. Su sinagogomis taip nėra – jei Aron hakodeše nebuvo Toros ritinių, tas objektas nėra sakralus“, – teigė A. Širvys, pristatydamas mūsų rajone buvusias sinagogas.
Sinagogų išvaizda, jų statybai naudojamos medžiagos priklausė nuo to, kiek lėšų turėjo bendruomenė.
Mažeikių žydų bendruomenė buvo viena jauniausių Lietuvoje – ji pradėjo kurtis XX amžiaus pradžioje ir yra susijusi su geležinkelio nutiesimu. Manoma, kad iki 1940 metų Mažeikiuose gyveno apie 800–900 žydų, jie sudarė apie 20 proc. gyventojų.
Išliko statymo projektas
Iki 1922 m., kai buvo gautas leidimas Mažeikiuose pasistatyti mūrinę sinagogą, žydai melsdavosi privačiame mediniame name. Sinagoga buvo pastatyta miesto centre (dabartinėje Laisvės gatvėje, maždaug ten, kur dabar yra „Durbės“ prekybos namai) pagal Boriso Helcermano projektą.
Mažeikiuose sinagoga buvo Laisvės gatvėje – tolumoje matomas baltas pastatas. Nuotr. iš Mažeikių krašto enciklopedijos
„Vyrų salė atitiko halachos reikalavimus (halacha – žydų įstatymai – 613 prievolių, surašytų Toroje ir vėlesniuose Talmudo komentaruose – red. past.), nes buvo dvylika langų. Kaip ji atrodė, turiu vieną nuotrauką, bet sinagoga joje matosi labai prastai. Išliko jos statymo projektas, tad realiai ji galėjo būti ir šiek tiek kitokia“, – kalbėjo architektas.
Laižuvos medinė sinagoga pastatyta XIX a., ji taip pat atitiko halachos reikalavimus: rytinėje pusėje stovėjo Aron hakodešas, buvo maldų salė, du įėjimai – vyrams ir moterims. Vyrai patekdavo tiesiai į maldų salę, moterys lipdavo į antrą aukštą ir maldų salę stebėdavo iš galerijos. Buvo papildomos patalpos mokyklėlei, rabino kabinetui.
XIX a. pabaigoje Laižuvoje buvo 434 žydai, jie sudarė 46 proc. gyventojų. Tarpukariu miestelyje buvo 300 žydų, iki II pasaulinio karo jų liko pusšimtis.
Tęsė architektūrines tendencijas
Sedos sinagoga – seniausia ir didžiausia rajone. Tai – antra pagal maldų salės dydį medinė sinagoga Lietuvoje – pirma yra Žiežmarių. Žydai mėgo tęsti architektūros stiliaus tendencijas – Sedos sinagoga pastatyta 1819 metais: ji du kartus sudegė ir abu kartus buvo atstatyta lygiai tokia pat. Tai vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatas.
Prie pagrindinio pastato su įėjimu į maldų salę vyrams iš galo buvo įrengtas priestatas su įėjimu moterims.
Po II pasaulinio karo sinagoga pradėjo nykti. „Buvo visiškai sunaikintas jos vidus, čia buvo įrengti komunaliniai butai, sporto salė, sandėliai, čia lyg buvo lentpjūvė su priestatais, kol galų gale visiškai sunyko ir sugriuvo“, – teigė A. Širvys.
Vienintelė išlikusi nesugriauta – Tirkšlių sinagoga: jos rekonstrukcijos vaizdą sukūrė arhitektas Aurimas Širvys. Nuotr. iš Mažeikių krašto enciklopedijos
Tirkšlių sinagoga – vieninteliai Mažeikių rajone išlikę žydų maldos namai ir vienas iš šešiolikos tokio pobūdžio medinės architektūros pastatų Lietuvoje. 1897 m. surašymu, Tirkšliuose gyveno 914 žydų, o tai buvo daugiau nei 73 proc. visų miestelio gyventojų.
„Tirkšlių sinagoga – taip pat vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatas, visiškai tipinės struktūros: turėjo dvylika langų – tokių sinagogų Lietuvoje buvo labai daug, tik viena bėda – jų mažai išlikę. Sinagogos iš kitų pastatų išsiskiria langų apvadų puošyba – tai matyti ir iš Tirkšlių sinagogos“, – kalbėjo architektas.
Atstatė savavališkai
Viekšniuose galėjo būti dvi, trys ir gal net daugiau sinagogų. Ar jos buvo mūrinės, ar medinės, pasak A. Širvio, tiksliai nežinoma. Viena – tikrai mūrinė – minima 1838 metais. Po 1915 Viekšniuose kilusio gaisro daug miestelio pastatų sudegė, nukentėjo katalikų bažnyčia, sudegė ir sinagoga. Keletą metų ją priminė tik griuvėsiai. 1921 metais prasidėjo sinagogos atstatymo procesas. Jai atstatyti reikėjo parengti projektą – tais metais jis buvo atmestas. Žydų Viekšniuose dar padaugėjo, kadangi jie nebuvo pageidaujami Mažeikiuose.
Viekšnių žydai sinagogai atstatė savavališkai – be leidimo. Nuotr. iš Mažeikių krašto enciklopedijos
Sprendžiant iš A. Širvio pateikto, 1922 metų birželio mėnesio 10 dieną sudaryto dokumento, žydai sinagogą Viekšniuose atstatė savavališkai – be leidimo. Atstatymo komisaru pasirašęs valdininkas Mažeikių apskrities Atstatymo komisijai pateikė tokį prašymą (tekstas netaisytas): „Prašome tuojaus patraukti teisman Žydų bendruomenę dėl pastatytos Viekšniuose sinagogos be tam tikro leidimo ir uždrausti joje naudotis.
Be to prašome Atstatymo Komisijos paaiškinimo, kodėl nebuvo per milicija stabdyti statymo darbai pradžioje ir tas klausimas iškeltas jai pasistačius“.
Vėliau sinagoga buvo naudojama kitiems tikslams ir galiausiai nugriauta.
Išlikusios kapinės
Židikų sinagoga šiek tiek kitokia – šventyklos tipo: matoma atskira dviaukštė dalis, išlaikyta barokinė architektūra. Jai statyti leidimas gautas 1789 metais, netrukus ji ir atsirado: nedidelė, nutolusi nuo miestelio centro, šiaurinėje jo dalyje. Nei gaisrai, nei kitokios anomalijos jos nepalietė.
Laižuvos sinagoga pastatyta XIX amžiuje. Nuotr. iš Mažeikių krašto enciklopedijos
Netoli sinagogos buvo žydų pirtis – mikva. Per II pasaulinį karą sinagoga pradėta ardyti, o po karo visiškai sugriauta. Panašus buvo ir mikvos likimas.
Daugiau duomenų apie Mažeikių rajone buvusias sinagogas, pasak architekto, nėra. Sinagoga yra buvusi Leckavoje: 1897 m. surašymo duomenimis, čia buvo 830 žydų (70 proc. visų gyventojų). Jie vertėsi prekyba, jaunesnioji karta emigravo į užsienį ir finansiškai rėmė čia likusius tautiečius. Emigrantai parėmė ir sinagogos statybą.
Pikeliuose taip pat buvo kelios sinagogos: 1897 m. surašymo duomenimis, čia gyveno 1206 žydai – 68 proc. visų gyventojų.
Tiek Leckavoje, tiek Pikeliuose išlikusios didžiulės žydų kapinės.
Dar žinoma, kad žydai gyveno Pievėnuose ir Ukrinuose, bet jų ten buvo tik kelios šeimos.
