Lapkritį sukako 30 metų, kai po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo pradėta organizuoti Lietuvos valstybės sienos apsauga. 1990 m. lapkričio 19 d. pasieniečiai pradėjo tarnybą 64 pasienio kontrolės postuose.
Apie mažeikiškių pasieniečių veiklos pradžią prisiminimais pasidalijo pirmasis užkardos vadas Vytautas Dabulskis.
Uniforma – raiščiai ant rankovių
Pirmieji uždaviniai, įgyvendinant valstybės sienos apsaugą Mažeikių rajone, buvo suformuluoti taip: įkurti Buknaičių ir Mažeikių geležinkelio stoties pasienio postus, parinkti žmones patrulinei tarnybai.
Siekiant to, 1990 m. spalio 31 d. į mūsų miestą atvyko Krašto apsaugos departamento komisija, jai dar padėjo neoficiali komisija, vadovaujama tuometinio vietos saugumo tarnybos atstovo Algimanto Žiurlio. Iš anksto buvo parinktas didelis būrys žmonių, kurie galėtų dirbti pasienio tarnyboje, o kad nebūtų atsitiktinių asmenų, ir buvo sudaryta ši komisija.
„Taip bendromis jėgomis buvome surinkti ir priimti į pasienio tarnybą bei įkurta Mažeikių užkarda.
Būstinė įsikūrė Mažeikių senamiestyje, Respublikos gatvės 18-ame name.
Pirmoji mūsų uniforma buvo ant civilių drabužių užrišti raiščiai. Dabar neatsimenu, kokios jie buvo spalvos, tačiau buvo užrašas „Ekonominė sienos apsauga“. Tiesa, ši tvarka truko neilgai – po savaitės ar dviejų jau gavome juodos spalvos uniformą“, – pasakojo V. Dabulskis.
1990 metų lapkričio 7 d. jis buvo paskirtas užkardos vadu, o šiuo metu dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Šiaulių pasienio užkardos vadybos konsultantu.
Veikla įgijo pagreitį
Mažeikių pasienio užkardos saugomas valstybės sienos ruožas, kurį prižiūrėjo 32 pasieniečiai, tęsėsi 46 kilometrus. Pasienio postas prie pagrindinio kelio, einančio iš Mažeikių į Latvijos Respublikos Ežerės miestą, darbą pradėjo 1990 metų lapkričio 13-ąją, pirmoje pamainoje dirbo pasieniečiai Algirdas Montvydas, Antanas Sukuris, Vytautas Bilotas.
Mažeikių rajono tarybos pastangomis buvo mobilizuotos kelios organizacijos, kurios padėjo įrengti postą. Mažeikių melioracijos valdybos viršininkas Juozas Velžys perdavė statybininkų vagonėlį, kuriame ir įsikūrė pasieniečiai.
Buvo įrengti užkardai, įvesta elektra ir telefonas. Tik po metų užkardoje įkurta dešimties žmonių operatyvinė grupė, dar po dvejų metų buvo įrengti pirmieji sienos su Latvijos Respublika ženklai.
Sąlygos buvo nelengvos
Patrulinės tarnybos pasieniečiams ypač sunki buvo pirmoji žiema: miškuose, toliau nuo pašalinių akių, buvo pastatytos palapinės iš eglišakių. Prie palapinės angos buvo sukraunami akmenys, ant jų kūrė laužą. Laužui užgesus, įkaitę akmenys kurį laiką skleisdavo šilumą, tuo pasieniečiai ir šildydavosi.
„Iš pradžių vienintelis mūsų ginklas buvo guminės lazdos. Tik vėliau, po Sausio 13-osios įvykių, parsivežėme ginkluotę – pistoletą „Parabellum“ ir Pirmojo pasaulinio karo laikų šautuvą „Remington“. Tai buvo vieninteliai ginklai, skirti visai užkardai“, – prisiminė tuos laikus pirmasis jos vadas.
Pirmą ir kurį laiką vienintelį automobilį „Moskvič 2141“ Mažeikių pasienio užkarda gavo tik gruodžio viduryje, iki tol į lauko tarnybą žmonės vykdavo nuosavu transportu.
Pasienio postai nepatiko
Du mažiau judrūs keliai, einantys pro Pikelių ir Laižuvos kaimus, buvo kontroliuojami patrulių grupių, tik 1991 metais nuspręsta šių kelių kontrolei įkurti pasienio postus.
„Pavasarį pastačius namelį prie Laižuvos, jau pačią pirmą naktį, kol pasieniečiai dar nebuvo spėję jame įsikurti, jis buvo sudegintas. Atvykusi patrulinė grupė rado tebedegančias namelio konstrukcijas. Nors įrodymų neturėjome, tačiau įtarėme, kad tai buvo vietinio gyventojo, kuris priklausė vadinamajai „naktinei“ LKP, darbas. Panaši istorija pasikartojo ir prie Pikelių: nepatenkinti pasieniečiais, pradėjusiais saugoti Lietuvos sieną, kai kurie vietiniai gyventojai bandė pasiskolintą iš Pikelių ūkio medinį namelį nustumti į Lūšės upelį, tačiau iki galo nespėjo atlikti savo juodo darbo“, – pasakojo V. Dabulskis.
Visi pasieniečių konfliktai kildavo su „omonininkais“ ir „naktinukais“, o štai su sovietų armijos kariškiais jų nebuvo – bendrauta tvarkingai, jie suderindavo datas, kada atvyks į Mažeikių karinį komisariatą ar kitas įstaigas, todėl buvo praleidžiami.
„Omonininkai“ tik vieną kartą buvo užpuolę – pasirodė iš Latvijos pusės ir Buknaičių poste sumušė latvių pasieniečius. Lietuviai, laiku gavę informacijos apie šį siautėjimą, spėjo pasitraukti. Pasak tuometinio užkardos vado, atvykę į Lietuvos pusę jie pavogė tik telefono aparatą.
Mažeikių geležinkelio stoties pasienio postas buvo įsikūręs tose pačiose patalpose, kaip ir užkarda, jame dirbę pasieniečiai kartu ėjo ir užkardos budėtojų pareigas – nesant traukinių važiuodavo patruliuoti prie valstybės sienos.
Atliekami nesisteminiai patikrinimai
Mažeikių užkardai vėliau vadovavo Stasys Miniotas, Povilas Jokubauskas, Sigitas Ringys, o paskutiniu užkardos vadu buvo Gintaras Barvydis.
2007 m. gruodžio 21 dieną Lietuvai tapo visateise Šengeno zonos nare, buvo panaikinta dokumentų kontrolė pasienyje su Lenkija ir Latvija, o šalies sienos ruožų su Baltarusija bei Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi apsauga sustiprinta.
Nuo 2011 m. sausio 1 d. buvo panaikinta Šiaulių pasienio rinktinė, neliko ir Mažeikių pasienio užkardos.
„Mažeikių rajone valstybės sienos kontrolę šiuo metu atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Palangos užkardos pareigūnai. Pasienio postų nebėra, o nelegalios migracijos kontrolę bei akcizinių prekių gabenimo kontrolę atlieka į rajoną atvykstančių patrulinių grupių pasieniečiai, kurie čia rengia nesisteminius patikrinimus“, – sakė V. Dabulskis.
