Mažeikiuose atidarytas gramofonų muziejus – vienintelis toks Lietuvoje

Pirmosios salės eksponatai – dideli, kabinetiniai gramofonai,
kuriuos puošia įmantrių formų „triūbos“.

Mažeikių mieste ir rajone gyvena daug žmonių, kolekcionuojančių įvairius dalykus: vieni renka visokius bent kiek senesnius daiktus, kiti specializuojasi – domisi ir renka tik tam tikrus eksponatus.
Mažeikiškis Gedminas Stasiūnas daugiau nei trisdešimt metų domisi senais gramofonais, patefonais. Neseniai Mažeikiuose duris lankytojams atvėręs jo gramofonų muziejus – lyg ataskaita bičiuliams, visuomenei už tuos praėjusius tris dešimtmečius. O tokio muziejaus lankytojams mažeikiškio pilietinė iniciatyva – galimybė susipažinti su unikalia, įdomia ir turtinga kolekcija.

Kolekcionuoti ir kaupti – ne tas pats

Kolekcionavimu vadinamas kurių nors, dažniausiai vienarūšių daiktų, nenaudojamų pagal pirminę paskirtį, turinčių istorinę, mokslinę, meninę, komercinę arba kitokią vertę, arba pagal vieną požymį susistemintų daiktų tikslingas rinkimas.
Tikrieji kolekcininkai ne tik renka daiktus, bet ir juos aprašo, tiria, o jei reikia, ir truputį paremontuoja, domisi jų kilme, gilinasi į bendrą pasirinkto kolekcionuoti objekto istoriją.

Kitaip tariant, kaupia ir įvairią mokslinę informaciją. Tokios kolekcijos neretai tampa vertingomis šeimos relikvijomis arba pelninga investicija.
Visais kitais atvejais tai – gražių, įdomių, originalių ar kažkuo kitu išsiskiriančių daiktų kaupimas.

Lankytojams reikia užsiregistruoti

G. Stasiūno gramofonų muziejus įsikūrė patalpose, esančiose Ventos g. 16 name, Mažeikiuose. Anksčiau šiose patalpose veikė privatus gydytojo Dariaus Eremino aviacijos muziejus. Norint apsilankyti muziejuje, reikia iš anksto paskambinti šiais telefono numeriais: 8 612 14 351 arba 8 688 98 359 ir užsiregistruoti bei suderinti apsilankymo laiką.

Gramofonų muziejus Gedminui Stasiūnui – išsipildžiusi svajonė.

G. Stasiūno teigimu, gramofonų muziejus jam yra išsipildžiusi svajonė. Tiesa, ši svajonė tapti realybe turėjo anksčiau. Jis mąstė apie tai, kad muziejaus reikalais užsiimti galės sulaukęs 60 metų ir išėjęs į pensiją. Tačiau pensinis amžius buvo pailgintas ir muziejaus duris lankytojams mažeikiškis atvėrė dabar, dar nesulaukęs pensijos. Todėl muziejininkyste užsiimti, lankytojus priimti jam teks laisvu nuo darbo metu.
„Už šią dieną esu dėkingas savo šeimai – žmonai, sūnui. Jie man padėjo ir atlikti remonto darbus muziejaus patalpose, ir perkraustyti eksponatus. Jeigu ne artimieji, nieko čia nebūtų“, – gerų žodžių šeimai, bičiuliams negailėjo kolekcininkas.

Muziejus lyg veiklos ataskaita

Mažeikiškis akcentavo, kad gramofonų muziejus yra lyg ataskaita artimiesiems, bičiuliams už daugiau nei trisdešimt metų besitęsiantį pomėgį – kolekcionavimą, domėjimąsi muzikos garsų išgavimo aparatais, garsų įrašų istorija.

Viena iš muziejaus atidarymo dalyvių – mažeikiškė Zofija Valatkienė pasakojo, kad tokiame muziejuje iki šiol nėra buvusi ir anaiptol nėra mačiusi vienoje vietoje sukauptų tiek daug įvairių gramofonų, patefonų, suvenyrų, plokštelių.
„Manau, kad šis muziejus yra tavo viso gyvenimo siekis, kūryba ir tavo laisvės išraiška. Toks esi ir toks lik“, – mintimis su kitais muziejaus atidarymo lankytojais ir jo įkūrėju dalijosi Z. Valatkienė.

Aparato amžių sufleruoja „triūba“

Mažeikiškis sako, kad jau nesuskaičiuoja, kiek savo kolekcijoje turi eksponatų, pasakojančių apie 19–20 amžiaus muzikos garsų išgavimo ir įrašų istoriją. Ir visų jų į muziejų sutalpinti nepavyko. Todėl ateityje ekspozicijos bus keičiamos.

Naujajame muziejuje yra trys salės. Vienoje iš jų buvo įkurdinti dideli, vadinamieji kabinetiniai gramofonai. Kitoje išdėstyti staliniai, nešiojamieji, vaikiški, kišeniniai gramofonai, vitrinos su šių muzikos instrumentų formos suvenyrais, muzikinėmis dėžutėmis, net grojančiu padėklu.
Pirmąjį prietaisą, atkuriantį garsus, 1877 metais išrado amerikietis Tomas Edisonas. Šis prietaisas buvo pavadintas fonografu, o jo garsas buvo saugomas cilindruose.

Po dešimties metų Amerikos vokietis Emilis Berlineris išrado prietaisą, atkuriantį garsą iš plokštelių. Gramofonu pavadintas prietaisas buvo su dideliais garsiakalbiais, vadinamosiomis „triūbomis“.
Būtent šios „triūbos“ gali padėti žiūrovui orientuotis, koks yra aparato amžius: seniausi yra tie aparatai, kurių „triūbos“ tiesios, paprastų formų. Lotosų, gėlių, voveraitės grybo formos „triūba“ byloja, kad aparatas naujesnis. Tokių formų gramofonai buvo pradėti gaminti 1904–1905 metais.
Trečiojoje – mažiausioje muziejaus salėje įkurdinti eksponatai, liudijantys apie Lietuvos muzikos istoriją.

Dedikuota Lietuvos muzikos istorijai

Pirmuosius Lietuvoje garso įrašus fonografu 1908–1909 metais atliko lietuvių–latvių mokslininkas Edvardas Volteris. O paskui, 1909–1912 metais, Jonas Basanavičius įrašė 22 vaikiškus ritinėlius.

Antrojoje salėje yra įkurdinti kompaktiškesni nešiojamieji gramofonai.

Tai, kad patefonai, gramofonai kadaise gyvenusiems žmonėms buvo ir labai svarbūs, ir brangūs, liudija ir muziejuje eksponuojamos senos nuotraukos. Jose, neskaitant žmonių, vienas pagrindinių akcentų – patefonai, gramofonai. Ir ne tik todėl, kad skleisdami muziką jie praskaidrindavo žmonių kasdienybę, bet ir dėl to, kad jie atrodė estetiški, buvo pagaminti kokybiškai, iš ilgalaikių, tvirtų medžiagų.

Pomėgio šaknys – dar vaikystėje

G. Stasiūnas antikvariniais daiktais susidomėjo dar vaikystėje, gyvendamas Nidoje. Tam įtakos turėjo Gedmino mamos meilė antikvariniams baldams ir tuomet sutiktų poilsiautojų platesnis meno suvokimas.
Gedminas pradėjo kolekcionuoti pašto ženklus, monetas, senovinius laikrodžius, o 1990 metais lankydamasis Mažeikių kolekcininkų susibūrime jis pas bičiulį pamatė patefoną, kurio skleidžiama muzika sužavėjo. Atsineštą senovinį amerikietišką ginklą „brauningą“ su dramblio kaulu puošta rankena jis tuomet išmainė į tą patefoną. Tai ir buvo muzikos aparatų kolekcijos pradžia.

Pats eksponatus ir remontuoja

Vėliau Gedmino draugas iš Anglijos atvežė patefoną „Columbia“. Įsigijęs Rygoje gamintą patefoną, G. Stasiūnas muzikinius aparatus pradėjo kolekcionuoti pagal miestus, kuriuose jie pagaminti. Kolekcija sparčiai ėmė pildytis Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, nes bičiuliai, dažniau lankydamiesi Europos šalyse, pamatę muzikinį aparatą, siūlydavo mažeikiškiui. Į kolekciją dažniausiai patekdavo neveikiantys, restauruotini gramofonai, nes veikiantys būdavo gana brangūs. Pats kolekcininkas juos tvarkė, restauravo, netgi pagamindavo trūkstamas detales.

Muziejaus atidarymo metu mažeikiškis sakė, kad Lietuvoje yra dar vienas gramofonus kolekcionuojantis žmogus. Tačiau kito tokio muziejaus mūsų šalyje nėra.
Į klausimą, ar dar yra jį nustebinančių eksponatų, tokių, kuriuos ateityje norėtų įgyti, G. Stasiūnas patikino: nustebinti galinčių ir labai įdomių daiktų jo kolekcijai tikrai yra. Be to, žmogaus pomėgis kolekcionuoti vienokius ar kitokius daiktus, domėtis – nesibaigiantis procesas.
Loreta BUTKUTĖ
Nuotr. autorės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto