tą sieną nuvalyti bei padengti viena spalva.
Prieš aštuonerius metus Mažeikiuose, Vilties gatvėje, atsirado pirmoji oficiali mūsų mieste grafičių siena. Tokios sienos sumanytojas ir iniciatorius buvo kadaise veikusios nevyriausybinės organizacijos „Versli karta“ direktorius Irmantas Sujeta. Jis drauge su sieną piešusiais jaunuoliais paliko priesaką kitoms jaunimo kartoms: kasmet papildyti šią sieną vis naujais akcentais, pasakojančiais apie svarbiausius, įdomiausius Mažeikių įvykius, žmones bei jų darbus.
Kasmet ant sienos nupiešti vis ką nors naujo iki šiol niekas nesiėmė. Bet šios vasaros pradžioje būrys iniciatyvių, kūrybingų mažeikiškių ėmėsi tęsti tai, kas buvo pradėta 2014-aisiais.
Idėją parsivežė iš užsienio
Žodis „grafitis“ yra kilęs iš italų kalbos. Šiandien grafitis suprantamas kaip užrašai ir piešiniai ant namų sienų, tvorų, šaligatvių ir dažniausiai traktuojamas kaip jaunimo saviraiškos būdas.
Grafitis, kaip įvairių stilių ir tipų gatvės menas, yra viena populiariausių meno išraiškos formų visame pasaulyje.
„Ta idėja man kilo apsilankius užsienyje ir pamačius, kad net maži miesteliai turi savo grafičių sienas. Pagalvojau: kodėl nepabandžius to padaryti ir Mažeikiuose. Idėją rėmė Mažeikių miesto seniūnija. Turėjau kelis pažįstamus, kurie tuo metu užsiėmė grafičio menu. Be to, ir viešai kviečiau jaunus grafičio menininkus prisijungti“, – prisiminė I. Sujeta.
Pirmtakų kelias nebuvo sunkus
Jaunųjų menininkų buvo paprašyta sugalvoti, ką būtų galima nupiešti pirmajame epizode. Bendrų diskusijų metu nutarta, kad pirmajame epizode reikėtų grafitis stiliumi užrašyti mūsų miesto pavadinimą – Mažeikiai. Užrašą išpurškė skirtingi grafitininkai. Taip padaryta siekiant, kad būtų atspindėta įvairovė ir tai, kad mieste gyvena daug skirtingų žmonių.
kad piešti nepaskubėsi, todėl šiam reikalui reikia skirti daug laiko.
Vienas iš sienos dekoro sumanytojų tikslų buvo toks, kad bėgant laikui ant sienos būtų nupiešta vis po naują epizodą.
I. Sujeta pasakojo, kad tapti grafičio sienos atsiradimo iniciatoriumi, pirmtaku, nebuvo labai sudėtinga.
Pirmasis žingsnis buvo nueiti pas įmonės „Tripletas“, kurios teritoriją juosia ši siena, savininką. Jis tokią mintį palaikė. Tada teko pabendrauti su miesto seniūnijos atstovais dėl rėmimo, su rajono vyriausiąja architekte ir savivaldos atstovais dėl leidimo piešti ant šios sienos.
Vyko nedidelis renginukas
Tą sienos atkarpą, kurią tuomečiai grafitininkai buvo suplanavę, jie nupiešė per vieną dieną.
Iš vakaro, penktadienį, jaunimas pasiruošė planuotos piešti sienos dalį – ją nušveitė, nugruntavo. O šeštadienį, turgaus dieną, Vilties gatvėje buvo uždarytas eismas, didžėjus leido muziką, buvo filmuojamas vaizdo filmukas apie sienos piešimą, o praeiviai, kuriems buvo įdomu, kas čia vyksta, galėjo pabendrauti su jaunaisiais menininkais.
Šiandien Irmantas džiaugiasi, kad po aštuonerių metų atsirado žmonių, pasiryžusių pratęsti Mažeikių grafičio sieną, siekiančių piešiniuose pavaizduoti svarbiausius miesto akcentus, įvykius.
„Tikėtina, kad atsiras žmonių, kurie dabartiniam jaunimui sakys: „Buvo galima padaryti kitaip, profesionaliau“ ir panašiai. Bet tada klausimas jiems: o kodėl niekas nieko nedarė? Žodžiu, aš mėgstu sakyti, kad turime tai, ką patys susiruošėme. Niekas už mus neateis ir nepadarys“, – apibendrino I. Sujeta.
Norėjosi pratęsti piešinį ant sienos
Pratęsti grafičiu sienos piešimą sumanė Merkelio Račkausko gimnazijos mokinė Danielė Matulaitytė, kurios brolis Ailenas prieš aštuonerius metus buvo vienas iš sieną dekoravusių vaikinų.
Su Daniele ir piešėjų komanda susitarėme: antradienio pavakarę susitinkame prie sienos.
jauni mažeikiškiai.
„Užaugome mes, kita jaunimo karta, ir sugalvojome pratęsti pirmtakų sumanymą. Be to, ir įmonės, kuriai priklauso ši siena, savininkas buvo už tai, kad ji būtų pabaigta piešti. Svarsčiau apie tai, kokio galėčiau imtis naujo projekto. Galvojau apie vienokio ar kitokio renginio organizavimą. Vis pagalvodavau ir apie šią sieną, pradėtą, bet nebaigtą piešti, tik vis nesiryždavau imtis. Matyt, atėjo laikas, susibūrė kūrybiškų, veiklių žmonių komanda ir ėmėmės reikalų“, – pasakojo D. Matulaitytė.
Nuo idėjos iki piešimo – beveik metai
Nuo tada, kai Danielei kilo mintis apie betoninės sienos piešimą iki dabar, kai jaunimas paėmė į rankas purškiamų dažų flakonus ir pradėjo piešti, praėjo beveik metai.
Per tą laiką teko išgryninti piešinio eskizą, idėją pristatyti Savivaldybės įvaizdžio kūrimo darbo grupės nariams, surasti piešiančių žmonių, rėmėjų.
Po to buvo dažų užsakymo bei jų laukimo, sienos nuvalymo bei dengimo viena spalva etapai. Tada pereita prie eskizo su vienos spalvos dažais.
Trukmė priklauso nuo sudėtingumo
Tos pačios Merkelio Račkausko gimnazijos mokinė Monika Vaičiulytė šiame grafičio sienos projekte yra meno dalies atstovė. Ji yra piešinio, kuris žingsnis po žingsnio dabar atsiranda ant 200 kvadratinių metrų sienos, eskizo autorė.
Pavasarį Monika drauge su Daniele keliavo į Įvaizdžio kūrimo darbo grupės posėdį pristatyti savo ir bendraminčių idėjos.
Monika pasakojo, kad vienas žmogus per vakarą gali išpiešti vieną betoninės sienos plokštę. Tačiau viskas priklauso nuo to, kokį fragmentą tuo metu piešia. Jei fragmentas sudėtingesnis – su daugiau smulkesnių detalių, spalvų, tai ir išpurkšti jį užtrunka ilgiau.
„Pavyzdžiui, piešėme tokį fragmentą, kuriame yra vėjo jėgainės. Jau žinojome, ką, kaip darysime, tad tą fragmentą nupiešti netruko ilgai ir tai nebuvo sudėtinga“, – prisiminė M. Vaičiulytė.
O jos kolegė Aušrinė Kuprytė, rodydama į savo nupieštą traukinį, pasakojo, kad darbas užtruko 6 valandas.
Jaunosios kūrėjos pasakojo: dirbant su purškiamais grafičio dažais, paviršiaus padengimo plotas priklauso nuo atstumo, kuriuo dažus purškiantis žmogus stovi. Šį dalyką tenka tiesiog pajausti. Tačiau jei purkšdamas dažų flakonėlį staigiau atitrauksi nuo paviršiaus, piešinį galima labai greitai sugadinti.
Sulaukia klausimų, pasiūlymų ir atsiliepimų
Merginos suskaičiavo: sieną piešiančių žmonių komandą, branduolį sudaro iki 10 žmonių. Iš pradžių piešėjų susirinkdavo daugiau, bet paskui jaunųjų menininkų gretos sumažėjo, nes vasara – kelionių, stovyklų, pramogų metas.
Jaunimui pagalius į ratus šiek tiek kaišioja permainingas oras – per lietų dirbti nei galima, nei norisi.
„Kai piešiame, būna, praeiviai ar žmonės, važiuojantys pro šalį automobiliais, sustoja pasižiūrėti, pakalbina. Sulaukiame klausimų ir pasiūlymų, ar negalėtume ką nors nupiešti ant jiems priklausančių garažų, kitų statinių sienų, netgi ant automobilių. Žmonės domisi, kas tai sugalvojo, pasidžiaugia, kad čia jaunimo idėja, pagiria, kad darbuojamės“, – kalbėjo Aušrinė.
Merginos sako, kad gerai sutaria su žmonėmis, gyvenančiais namuose šalia sienos. Kai prireikia, jie mielai paskolina kopėčias.
Tikslios datos, kada ketina užbaigti darbą, jaunimas nėra numatęs, tačiau norėtų suspėti iki vasaros pabaigos.
„Santarvės“ pašnekovės kalbėjo, kad antrąkart imtis tokio paties sumanymo – piešti ant sienos – jau nebebūtų įdomu. Ir vis dėlto nueitą kelią – nuo sumanymo iki jo įgyvendinimo – jos vadina įdomia ir svarbia patirtimi.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
