sumanytoja.
Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės) dieną kiekvienas žmogus, kiekvieno miesto, miestelio ar kaimo bendruomenė pasitinka savaip.
Mažeikiškė dailininkė Aldona Butkuvienė, vasarai išvykdama į savo gimtąjį Ukmergės kraštą, išsivežė ir kilnojamąją parodą „Degtukų dėžučių etiketės – mažoji grafika“, suformuotą iš Mažeikių muziejaus fondų.
Mažeikiuose paroda buvo senokai
Unikali paroda „Degtukų dėžučių etiketės – mažoji grafika“ buvo sukurta ir Mažeikių muziejaus lankytojams parodyta dar prieš šešerius metus. Muziejininke tuomet dirbusi A. Butkuvienė buvo šios parodos sumanytoja.
Išdidintos 120 mažo formato meno kūrinių kopijos daugelį patraukė temų įvairove, jų atskleidimu piešiniuose.
Laikui bėgant, ši paroda tapo keliaujančia – ją apžiūrėti turėjo galimybę ne tik Mažeikių, bet ir kitų Lietuvos rajonų gyventojai.
„Nemaniau, kad ta parodėlė apie degtukų dėžučių etiketes taps tokia populiari“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiemet Valstybės dienos proga paroda bus eksponuojama Ukmergės rajono Liaušių kaimo kultūros namuose.
Ne tik parodė, bet ir papasakojo
Mažeikiuose: muziejuje, viešojoje bibliotekoje – parodos, pristatančios degtukus, jų dėžutes bei dėžučių etiketes, buvo surengtos keletą kartų. Jų pristatymuose apsilankantiems žmonėms įprastai kyla nemažai klausimų, diskusijų.
Liaušiuose vykusioje šventėje parodą apžiūrėti panorusiems žmonėms A. Butkuvienė papasakojo apie ugnies atsiradimo istoriją, apie ilgą laikotarpį, kol ugnis buvo „pagauta“ ir suvaldyta degtukais.
Mintį padiktavo radinys palėpėje
Parodos priešistorė tokia. A. Butkuvienė, lankydamasi gimtinėje, namo palėpėje rado brolio degtukų dėžučių etikečių kolekciją. Tos etiketės buvo apgraužtos, pasiglamžiusios.
„Parsivežiau į muziejų ir su kolegomis nutarėme, kad etiketės yra geras dalykas, kad tokių muziejaus fonduose tuo metu nebuvo. Atmirkiau, lyginau jas lygintuvu, nuvaliau. Su kolege Tatjana nuskenavome, inventorizavome ir patalpinome į muziejaus fondus. O paskui rašiau projektą parodai finansuoti, dar muziejus įdėjo savo lėšų. Ir išėjo paroda“, – prisiminė mažeikiškė.
Muziejininkė ir jos kolegos daug galvojo, sprendė, kaip padaryti, kad paroda būtų iškalbinga, patraukli.
„Dabar aš tą parodą atvežiau į savo gimtąjį kraštą. Tiesa, ji yra gana patogi – pasiėmei ryšulėlį, dar apipini pasakojimais, ir išeina tokia įdomi istorija“, – pajuokavo A. Butkuvienė.
Ne viskas vyko visur vienodai
Nors moteris jau kelerius metus nebedirba ir yra atsidavusi menui, ji džiaugiasi, kad gyvenimas suteikė progą dirbti muziejininke. Parodas ruošti buvo įdomu ir nesunku. O ruošiant šią ekspoziciją teko pasidomėti įvairiais dalykais. Ir apie ugnį, degtukus, jų dėžutes bei tų dėžučių etiketes, jų kūrimo ypatumus.
Ugnies „prijaukinimas“ buvo didelis perversmas. Ji pakeitė viską. O tam, kad ją žmonės galėtų pernešti, ja pasidalyti ir uždegti, sugalvota įvairių būdų. Pavyzdžiui, graikai žvakes nešiodavo dubenėliuose… Senovėje, kai degdavo namas, jam leisdavo sudegti, nes užgesinti šventą ugnį buvo draudžiama.
Susikūrusiai naujai šeimai pagrindinė dovana būdavo tėvų padovanota ugnis iš jų židinio. Tradicija dovanoti jaunavedžiams vadinamuosius šeimos židinius gyvuoja ir dabar, nors vertinama labiau kaip simbolis.
Etiketėse – miniatiūrinis pasaulis
Degtukų dėžučių etiketės buvo ir yra lakoniška, bet kartu tai – labai efektyvi priemonė informacijai perduoti, o kai kada – ir meno kūrinys.
„Etiketės yra kaip plakatas, bet kartu jos tokios tarsi vienadienės, greitai įmetančios informaciją į žmogaus sąmonę. Šiaip jau daug ano meto dailininkų išbandė savo jėgas kurdami etiketes. Tarp jų – ir žinomi dailininkai Antanas Zmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Vytautas Kaušinis, Domicėlė Tarabildaitė.
„Santarvės“ pašnekovė akcentavo: kuriant etiketes reikėjo įdėti daug darbo, kad į perteikiamą informaciją žmonės atkreiptų dėmesį. Reikėjo ir šriftus parinkti, ir spalvas. Etiketės buvo informatyvios ir paveikios. O žvelgiant į praeitį iš šiandienos pozicijų, jos pasakoja ir istoriją“, – kalbėjo A. Butkuvienė.
Mažeikiuose gamino degtukų šiaudelius
Mažeikiuose kadaise veikė degtukų šiaudelių fabrikas. Prie nuosavos kavos gamyklėlės jį buvo įkūręs 1897 m. iš Viekšnių atvykęs žydas Leizeris Faivušas Mecas. Iš pradžių fabrikėlyje dirbo 7 vyrai ir viena moteris, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą – jau 60 žmonių.
„Tuos šiaudelius pakuodavo į 25 centimetrų ritinėlius ir arkliu kinkyta bričkele veždavo į Latvijos Kuldygos miestą. Šiaudeliai buvo gaminami iš drebulės medienos. O mediena buvo superkama iš Mažeikių apylinkių gyventojų. Drebulių esą nebuvo labai daug. Manyta, kad tokie fabrikai Lietuvoje buvo uždaryti būtent dėl medienos trūkumo“, – pasakojo A. Butkuvienė.
Mažeikių degtukų šiaudelių fabrikas buvo likviduotas 1930 m., o jo įrenginiai išvežti, parduoti arba sunaikinti.
Nida PUKELIENĖ
Nuotr. iš redakcijos archyvo
