Prie namo, kuriame užaugo. Dapšiai, 1974. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Yra žmonių, kurie mėgsta kaimą, fizinį darbą, juos gydančiai veikia ne tik Kristijono Donelaičio „Metai“, kraštovaizdis su nykstančiomis vienkiemių trobomis, bet ir tikras, nuosavas prakaitas. Dar kitiems kaimas gražus tik surogatiniais kraštovaizdžio rezervatais paverstose kaimo turizmo sodybose. Skruzdės, uodai, grambuoliai ar, neduokdie, menka užuomina apie erkę juos mirtinai gąsdina. Ir yra žmonių, kurie augo kaime, tačiau pirmai progai pasitaikius ištrūko iš ten tarsi nutraukę vergystės grandines ir niekada nebegrįžtų atgalios iš savojo miestiško daugiabučių rojaus, kuriame vakarais taip raminamai švyti ir dūzgia televizoriai ir kompiuteriai. Juk ekranuose gali prisižiūrėti kaimų iš viso pasaulio ir pasijusti viename dideliame kaime su visais kitais televizinės ir internetinės kartos bendrapiliečiais.
Ką šiems žmonėms šiandien galėtų reikšti Mažeikių rajone, Dapšių kaime užaugusio poeto, per 100 lietuviškų dainų tekstų autoriaus Alfonso Bukonto trieilių ir penkiaeilių rinkinys „Dapšių kelio žaltvykslės“ (Vilnius, 2014)? Ir kur dabar tie tikrieji dapšiškiai, kadaise statomos naftos perdirbimo gamyklos suvaryti į miestus? Kur, kokiuose pasaulio miestuose įsitvirtino jų vaikai? Ar jie dar suvoktų žinią apie tai, kad už lango žydi svėrės, kad užkalti langai ir kad kaimiečiai „išvažiavo pasivažinėt“ („Išvažiavo pasivažinėt“, p. 28) arba kodėl, tvenkiniams nusekus, iš tvenkinių išlenda šienapjovės, plūgai, akėčios, kurie turėtų rūpėti „raštininkėliams“ („Ateikit, raštininkėliai“, p. 30). Jaunimui jau reikėtų aiškinti ar priminti istoriją: tremtį ir kolūkių kūrimosi pradžios realijas.
Mano kartos kaimiečių vaikų sielas, manau, dar nesunkiai išjudintų A. Bukonto tekstuose plykstelintis posūkyje plūgas per darbymetį („Plyksteli posūky plūgas“, p. 36) ar smėliu pabarstytas kiemas („Kaip gražiai mes gyvenam!”, p. 37). Poeto kviečiami jie dar stabtelėtų savo mintyse įsižiūrėti į traukinių perpjautas ant žolių džiūstančias varles („Pirmosios varlės“, p. 42) ar žydinčią nulūžusią obelį („Žydi obelis“, p. 43). Ir į valties dugną dunksinti juodalksnio kartis („Dunksi kartis į valties dugną“, p. 46) dar sujaudintų tą, kuris vis dar turi ar visai neseniai turėjo laiko įsiklausyti, kuriam tebėra atverti tylos, o su ja – ir poezijos vartai. Tokiam būtų suprantama, kodėl poetas bando pritildyti metus skaičiuojančią gegutę („Metų skaičiuot nedrįstu“, p. 47) ar kaip kantraus žvejo pašonėje nužydi ieva („Ievos šaka virš upės“, p. 48).
„Dapšių kelio žaltvykslių“ autorius į skaitytoją prabyla asmeniškai, atvirai žvelgdamas iš nuotraukų. Jose matome jį dar paauglį, vėliau jauną vyrą, dar vėliau – subrendusį rašytoją, gebantį savo eilėraščiuose apie savo kaimą kalbėti ne graudžiai, o jaukiai, tarsi būtasis gyvenimas vis dar tęstųsi. Tad knyga primena nuoširdų pasakojimą ir šeimos albumą viename. Tik šiame pasakojime nieko nėra nereikalinga – jis išsakytas patyrusio pasakotojo, išminčiaus lūpomis.
Alfonsas Bukontas – išskirtinio likimo žmogus. Žydų vaikas, vienintelė šakelė nacių šiurpiai nugenėtame jo kraujo šeimos medyje. Ir sykiu – naują šeimą, meilę ir saugumą atradęs jį priglaudusioje žemaičių ūkininkų Bukontų šeimoje. Pastarajai teko kartu su kunigu ne tik saugoti ir ginti žyduko paslaptį, bet ir slapstytis nuo stalininio trėmimų vajaus. Mylimas vaikas, kaip vėliau yra sakęs A. Bukontas, šių pavojų nejutęs. Jų nerasime ir poeto trieiliais ir penkiaeiliais pažymėtame Dapšių kelyje. Gana jaukiai stebimi prie šaukšto buizos eilėn kieme sustoję belaisviai („Prie samčio buizos“, p. 24) ar lašinių bryzu besimėgaujantis kareivis Vania („Aiškina tėvui kareivis“).
Mažeikių krašto kaimo vardą į savo pavadinimą įtraukusi knyga turėtų būti itin brangi ir sava mažeikiškiams. Tokio paminklo kaimui galėtų pavydėti daugelis kolektyvizacijos, melioracijos, industrializacijos ar šių 
dienų liberalizmo ekonomikos sunaikintų kaimų, kurių vietose dabar – koplytstulpiai, stogastulpiai, o gal kokie logistikos centrai, modernios fermos, vėjo ar saulės elektrinės. Pramoninė žemdirbystė kaimu vadintina tik su didžiulėmis išlygomis. Į tą kaimą, kuris šviečia „Dapšių kelio žaltvykslėse“, dabartiniai laukai mažiau panašūs nei naftos perdirbimo gamyklos prieigos.
Galima būtų taip pat sakyti, kad A. Bukonto trieilių ir penkiaeilių knyga – paminklas ne vien Dapšių kaimui, bet ir kitiems prarastiems, vien atsiminimuose ir sapnuose likusiems kaimams. Ne vienas skaitytojas čia galės atpažinti ir savojo kaimo trobą, kiemą, sodą, lauką, tvartą, pirtį, motinos skarą ant lango, nuotaiką. Žmones, gyvulėlius, paukščius, upę, dangų, kelią ir kapines. Tik nedaugelis atpažins tai, kas sava tik dapšiškiams: Vilko uodegą, į kurią buvo einama malkų, Uždagius ir Repšinę, kur keliaujama grybauti ar uogauti – „metų metais,/ iš kartos į kartą“ („Taip metų metais, p. 16). Alkos kalną („Per patį vidurdienį“, p. 31), Girdvainio daržinę („Vyro daro arklėnus“, p. 33), Varduvą („Dunksi kartis į valties dugną“, p. 46 ir „Pieno čiurkšlė“, p. 54, „Varduvos pakrantėj mačiau sunerimusius žvejus“, p. 102, „Dar apie žvejus Varduvoj“, p. 103, „Braunuos per kranto brūzgynus, o į Varduvą dūžta lietaus purslai“, p. 109, „Ateinu paklausyt“, p. 113, „Nuo ledijančio kranto žiūriu, kaip krinta į Dapšius sutemos“, p. 115), Kontrimo koplyčią („Jį pakarojo…“, p. 59), Beinoro pušį („Slenka į rytus pazaras“, p. 71). Kiek tolėliau nuo Dapšių – Židikai, Plinkšės, Pikeliai…
Medaus spalvos drobinį knygos viršelį puošia knygos iliustratorės Deimantės Rybakovienės piešta smilga su žemuogių karoliukais – itin taikli užuomina apie tai, ko galima tikėtis iš knygos turinio. Nostalgiją kilsteli ir nuskaidrina žodžio skaidrumas, visi tekstai – tarytum tos šešios žemuogės – suverti itin lengvai. Juos perskaitai vienu ypu. Tačiau, žinoma, nereiškia, kad jie nepersekios skaitytojo kaip tos žaltvykslės. Greičiausiai vis dėlto persekios. Ir būtent tai liudys, kad poetui pavyko įvardyti kaimo dvasią, nužymėti kelią, menantį dar XIII amžiaus Dapšių gyventojus.
Vida ŠERNAITĖ
