Moteris savo gyvenimą pašventė mediko profesijai

Aldonai Letukienei svarbus kiekvienas pacientas. Nuotr. iš asmeninio albumo

Po trejeto metų Žemalės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytoja Aldona Letukienė minės savo bendro medicininio darbo stažo keturiasdešimtmetį – vos ne du trečdaliai moters amžiaus atiduoti savo profesijai. O vaikystės svajonės nuo jos buvo labai toli: mergaitė ne tik skiepų bijojo, bet net baltų medicinos seserų chalatų iš tolo vengė.

Vaikystė buvo šviesi

Aldona žemaitė, bet ne mažeikiškė. Gimusią ir augusią Kretingos rajone, netoli Salantų esančiame Erlėnų kaime, ją į Mažeikius parsivežė sutuoktinis Viktoras Letukis, už kurio ji ištekėjo dar besimokydama Kauno Prano Mažylio medicinos mokykloje.
Kolūkiečių šeimoje tarp keturių vaikų Aldona buvo vyriausia. Sesuo Birutė – pora metų jaunesnė. Po penkerių metų pertraukos kas dveji metai gimė Jonas ir Antanas. Nors tėvai buvo užsiėmę nesibaigiančiais ūkio darbais, rasdavo laiko pabendrauti su vaikais, rengdavo šeimos šventes, gimtadienius, vardadienius, o kadangi buvo tikintys, tai Aldona ir šiandien prisimena, kokios nuostabios jų namuose būdavo Kalėdos ir Velykos.
„Kas vakarą, kai mudvi su Birute dar augome tik dviese, su tėčiu žaisdavome „lauminėjimą“. Tai reiškė, kad tėtis užsirišdavo akis ir gaudydavo mus po kambarį. Tai būdavo smagiausias mūsų užsiėmimas“, – prisimena Aldona.

Dėl bažnyčios – nemalonumai

Medicina į Aldonos gyvenimą atėjo tikrai ne iš vaikystės: ji svajojo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tapti mokytoja. Balti medikų chalatai jai ne tik kad nekėlė jokio susižavėjimo, o atvirkščiai – gąsdino. Kaip ir skiepai, kurie jai kėlė baimę. Kai reikėdavo nueiti į savo klasę, pakeliui buvo medicinos kabinetas. Jį mergaitė apeidavo lanku.
Aldona mokėsi gerai, daug sportavo. Be to, buvo mokyklos aktyvistė. Pradėjo nuo spaliukų, vėliau tapo pionierių būrio vadove, komjaunimo organizacijos komiteto nare.
Velykų rytą Aldonos tėvai visada eidavo į bažnyčią. Taip turėjo būti ir tais metais, kai mergina jau mokėsi paskutinėje, vienuoliktoje, klasėje. Tačiau tėtis susirgo, ir mama vietoj jo į bažnyčią nusivedė Aldoną. Tai neliko nepastebėta, ir į mokyklą buvo pranešta, kad komjaunuolė lanko bažnyčią.
„Jau kitą dieną buvau iškviesta pas mokyklos direktorę. Kadangi buvau komjaunimo organizacijos aktyvistė, mane ilgokai tampė. Svarstė klasės susirinkime, pastatę priešais visus. Klasės auklėtoja tardė: „ar tiki Dievą?“ Aš pasakiau, kad ne, o ėjau į bažnyčią, nes mama liepė ir negalėjau jos neklausyti“, – viską iki smulkmenų prisimena pašnekovė.
Po to dar buvo sukviestas visos Salantų vidurinės mokyklos mokinių susirinkimas. Aldoną vėl pastatė prieš visą auditoriją, vėl uždavinėjo visokius klausimus, šaipėsi, kai kurie mokiniai replikavo, vadindami ją davatka. Tačiau ir to buvo ne gana. „Nusikaltėlę“ nuvežė į Kretingos rajono komjaunimo komitetą. Ten svarstė klausimą dėl jos pašalinimo iš komjaunimo. Išgelbėjo tik tai, kad Aldona buvo gera mokinė, tačiau įrašo asmens byloje neišvengė. Baigusi mokyklą gavo charakteristiką, kurioje buvo įrašytas ir žodis „dviveidė“. Taip mergina prarado teisę stoti į aukštąją mokyklą.

Svarbu – dideliame mieste

Taip teko atsisakyti lituanistikos studijų. Su brandos atestatu rankose nusprendė su drauge važiuoti į Kauną. Svarbiausias tokio pasirinkimo argumentas buvo tai, kad Kaunas – didelis miestas. Galima sakyti, kad likimas pasityčiojo iš Aldonos: ko labiausiai nemėgo, ko ir sapne nesapnavo, tas užsiėmimas tapo jos gyvenimo pasirinkimu. Įstojusi į Kauno medicinos mokyklą, ji pasirinko medicinos felčerės specialybę.
Konkursas į šią specialybę buvo nemažas, tačiau pasiryžus žengti šį žingsnį, trauktis nebebuvo kur. Tuo labiau kad Aldona labai mėgo bendrauti su žmonėmis, o ir paties felčerio darbo svarbą į gerokai aukštesnę pakopą kilstelėjo didelis Erlėnų kaimo felčerės autoritetas.
„Susipažinęs su mano charakteristika, mandatinės komisijos pirmininkas ir mokyklos direktorius, tuomet garsus ginekologas Kvilius leido sau pajuokauti: padarėt gerą sprendimą, šalia mūsų mokyklos – kunigų seminarija, tad turėsit galimybę patenkinti savo abipusius interesus“, – prieš daugelį metų pasakytus mokyklos direktoriaus žodžius mena Aldona.

Įsitvirtino Žemalėje

Netruks prabėgti treji metai, ir Aldona minės savo darbo 40-metį. Nuo pat pradžių ji svajojo dirbti kaime, bet taip susiklostė aplinkybės, kad liko Mažeikiuose. Dirbo Mažeikių centrinės ligoninės organizaciniamemetodiniame kabinete ir buvo atsakinga už civilinę gynybą. Be tiesioginių pareigų, moteris dar dirbo chirurginiametraumatologijos skyriuje medicinos seserimi, retkarčiais pavaduodavo atostogaujančius darbuotojus greitosios medicinos pagalbos skyriuje.
Tačiau visą laiką ir toliau kirbėjo mintis dirbti kaime, tad pasitaikius pirmai progai, Aldona įsidarbino naujame medicinos punkte, atidarytame Krakiuose. Vėliau dirbo Elektrotechnikos gamyklos medicinos punkte, o gresiant gamyklos bankrotui, Žemalės medicinos punkte pavadavo sergančią felčerę. Pavadavimas netrukus tapo nuolatiniu darbu, ir jau greitai bus 15 metų, kai A. Letukienė dirba Žemalėje.
Iš pradžių moteris nuomojosi namelį ir gyveno Žemalėje. Vėliau įgijo vairuotojo pažymėjimą, nusipirko automobilį ir į darbą važinėja iš Mažeikių.

Ne tik slaugytoja

Žemalėje – per 700 gyventojų. Kaimas vienas didžiausių rajone.
Žemalėje medikė pažįsta kiekvieną žmogų: suaugusį ir vaiką, žino kiekvieno jų gyvenimo istorijas. Ten ji ir gydytojas, ir psichologas, ir prokuroras, ir teisėjas, ir draugė, ir pagaliau viskas, ką tik galima įsivaizduoti. Anot Aldonos, žemališkiai draugiški ir geri žmonės.
„Pats būk geras, ir kiti tau bus geri“, – įsitikinusi ji.
Medicinos punktas glaudžiasi Žemalės pagrindinės mokyklos patalpose. Mokytojų kolektyvas jau seniai tapo A. Letukienės kolektyvu, nors jie ne kolegos, ir darbas visiškai skirtingas.
Beje, Žemalės medicinos punktas nuo šių metų kovo priklauso bendrovei „Tirkšlių sveikatos namai“.

Išvažiuoja dirbti kitur

Nors ir patinka medikės darbas, tačiau Aldona mano, kad jis nėra pakankamai vertinamas. Medicinos darbuotojų atlyginimai tokie, kad jie negali jaustis oriai.
„O juk iš idėjos sotus nebūsi. Atrodo, esi reikalingas, bet kartu ir nereikalingas. Todėl nenuostabu, kad daug viduriniojo medicinos personalo išvyksta į užsienį. Apie porą metų ten padirba žemiausios kategorijos darbuotoju, išmoksta kalbą ir gali dirbti pagal savo specialybę“, – samprotavo Aldona.
Moteris gali paminėti ne vieną jaunesnę savo kolegę, šiandien dirbančias Norvegijoje, Anglijoje, kitose šalyse, kur medikų atlyginimai kelis kartus viršija jų kolegų Lietuvoje algas.

Dukrą nuo medicinos atkalbėjo

Aldona niekada nesigailėjo savo pasirinkimo. Jai patinka darbas su žmonėmis, jų psichologijos pažinimas. Jeigu kas dabar suteiktų galimybę iš naujo rinktis profesiją, ji, ko gero, ryžtųsi studijuoti psichologiją.
Letukių šeimoje užaugo viena dukra. Aldona jau turi 10 metukų anūką Matą. Jo mama Sonata, įgijusi maisto pramonės technologo specialybę, dirba Mažeikių pieninėje. Ji norėjo studijuoti mediciną, bet mama nuo šio žingsnio atkalbėjo.
„Mediko darbas tikrai sunkus, o ir atsakomybė didžiulė“, – paaiškino moteris.

One Reply to “Moteris savo gyvenimą pašventė mediko profesijai”

  1. Tadas parašė:

    Dėkui, Tau, geras žmogau. Jei išgelbėjai bent vieną – išgelbėjai žmoniją. Kažkada, už Kalantos mirties metinių minėjimą, aš irgi buvau pašalintas iš komjaunimo, studentų tarpo ir išvežtas tarnauti į armiją. Nieko baisaus. Buvau priimtas dar kartą ir dar kartą pašalintas. Vien tik todėl, kad turėjau savo nuomonę, kurios reikšti niekada nesigėdyjau. Dirbau, mokiausi. Turiu ne vieną diplomą, nors ir ne aukštojo mokslo. Svarbu tarnauti ne valdžiai, o žmonėms. Valdžios keičiasi, o žmonės lieka. Ačiū tau, geras žmogau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto