Medikei svarbiausia gyvenime buvo išauginti dorus vaikus

„Esu fatališka. Savo gyvenimo negaliu planuoti. Jis pats man diktuoja ir nurodinėja visas gaires, dažnai pastato į nepageidaujamas situacijas, primeta nereikalingų rūpesčių. Jaunystėje turėjau dvi svajones, ir tik vieną iš jų pavyko įgyvendinti šimtu procentų. Antroji taip ir liko tik svajonė“, – keliais šykščiais sakiniais save ir savo gyvenimą apibūdina Tirkšlių poliklinikos akušerė Vilda Miliušienė.
DUKRA NUĖJO
MAMOS PĖDOMIS
Didžiausia Vildos svajonė buvo turėti gražią, darnią šeimą, išauginti puikius, darbščius vaikus, suteikti jiems išsilavinimą.
„Įsivaizdavau, kad šeima turi būti kaip kumštis“, – sako Vilda ir pripažįsta, kad pirmoji jos svajonė tapo tikrove, bet antrajam troškimui – pakeliauti po kitus kraštus, pamatyti kuo daugiau pasaulio, nebuvo lemta išsipildyti.
Nors… ką gali žinoti. Kol žmogus gyvena, tol visos jo viltys ir svajonės gyvena kartu…
Smagu, kai gali didžiuotis vaikais. Abu sūnūs paliko namus ir „išskrido“ į sostinę, o štai pirmoji šeimos atžala Ligita liko Mažeikiuose, kaip ir mama, pasirinko medikės profesiją. Ji dirba Mažeikių ligoninės greitosios medicinos pagalbos skyriaus vyr. slaugytoja.
Ligita Šiaulių pedagoginiame universitete studijuoja specialiąją pedagogiką. Paprasčiau kalbant, po metų pagal savo specialybę ji galės dirbti su neįgaliais vaikais. Gretutinė moters specialybė – logopedija.
BERNIUKAI – Į TĖTĮ
Vildos sūnūs su medicina neturi nieko bendro. Abu vaikinai „nusidavė“ į tėtį, paveldėjo iš jo meninę gyslelę.
Jaunystėje mėgęs piešti, nemažai fotografavęs ir filmavęs vyriškis vėliau visais šiais klausimais konsultavo sūnus.
Dabar Edmundas dirba „Mažeikių naftos“ mechaninės inžinerijos tarnybos statybos skyriuje.
Miliušių vyresnėlis Ričardas „įstrigo“ Šiaulių universiteto, kuriame studijavo dailę ir darbus, ketvirtame kurse.
Nebaigtų studijų priežastis labai paprasta. Kartu su dviem bendramoksliais sukurtas TV3 televizijos projekto siužetas „Pasinerk į televiziją“ buvo gerai įvertintas, ir Ričardą pakvietė ten dirbti. Kaip ir tėtis, nuo vaikystės įnikęs į menus, piešimą, fotografiją, filmavimą, jis tapo puikiu operatoriumi.
„Iš TV3 jį paviliojo BTV, o šiuo metus jis dirba MTV televizijos operatoriumi. Ričardas labai gyvas, judantis, bėgantis, skubantis, aktyvios veiklos žmogus. Ne jo charakteriui sustoti, eis, kol nukris. Nors pedagoginis darbas jo visiškai nevilioja, šį rudenį pasiryžo tęsti ir užbaigti mokslus universitete“, – pasakoja apie sūnų mama.
Jaunesnysis Aurelijus Vilniaus dailės akademijoje baigė baldų dizaino specialybę. Dirba vienoje baldų įmonėje dizaineriukonstruktoriumi. Vaikinas dar svajoja ir apie architektūros studijas.
Ligita ir Ričardas jau sukūrė savo šeimas. Ligita augina pustrečių metukų Simą, o Ričardo atžalos dar tik „planuose“.
PAVYZDYS
BUVO
KAIMO FELČERĖ
Prakalbus apie tai, kas Vildos gyvenime svarbiausia, kalba nukrypsta apie ją pačią. Vilda, jauniausia penkių vaikų šeimoje, gimė, augo ir aštuonmetę baigė Pievėnuose.
„Gyvenome vargo pašaly, toliau nuo miestelio, tamsiame kaime, kur nebuvo net elektros. Turėjome tėtį, bet jo šeimoje kaip ir nebuvo. Mama, kuri puikiai audė, iš šio amato išlaikė visą šeimą“, – mintimis sugrįžta į savo vaikystę moteris.
Vildai sukako šešeri, kai 16 metų už ją vyresnė sesuo ištekėjo ir paliko namus. Vilda su mama liko prižiūrėti ūkio.
Mama buvo vyresnio amžiaus, dažnai sirgdavo, todėl visas darbų krūvis gulė ant mergaitės pečių.
Dieną ji ravėdavo daržus, šerdavo ir prižiūrėdavo gyvulius, nuo 11 metų pradėjo melžti karvę. Mergaitė buvo maža, menkutė, todėl jai trūkdavo jėgų šiam darbui. Besistengdama ne vieną ašarą yra nubraukusi.
Pievėnų medicinos punkte akušerefelčere dirbo tokia Aldona Juozapavičienė, kuri gydė visus kaimo gyventojus. Ji visiems padėdavo, visus suprasdavo, konsultuodavo visais medicinos klausimais, nes viską išmanė. Visi ją gerbė ir mylėjo.
Vildai ši moteris taip pat buvo autoritetas. Jos rankos padėjo ateiti į pasaulį ir pačiai Vildai.
„Ji pas ligonius skubėdavo bet kokiu paros metu. Prisimenu, kai mama sirgdavo, broliai ne kartą, pasikinkę arklius, naktį lėkė parvežti daktarėlės“, – mena savo kolegės pasišventimą Vilda.
Nuo mažens mergaitė mylėjo kačiukus, šuniukus ir juos gydė. Taip pat, kaip ir draugus, kuriems susižeidus juos tvarstydavo ir sakydavo būsianti tokia, kaip Juozapavičienė.
Aštuonmetę Vilda baigė labai gerais pažymiais ir todėl buvo atleista nuo baigiamųjų egzaminų. O per egzaminą su bendraklasiu, kuriam taip pat nereikėjo jų laikyti, jiedu bėgiojo apie mokyklos langus norėdami padėti klasėje sėdintiems draugams.
MOKĖSI
LABAI STROPIAI
Vildos mama norėjo, kad Mažeikiuose vidurinę baigusi dukra stotų į medicinos institutą, tačiau merginai atrodė, kad jai stinga gabumų. Be kita ko, ir šeimos materialinė padėtis nebuvo tokia tvirta.
Visa tai padėjo apsispręsti, ir Vilda ryžosi mamos nevargindama pati užsidirbti bei susitaupyti pinigų mokslams. Įsidarbino Telšių „Mastyje“ drabužių sukirpėja. Beje, neturėdama jokio išsilavinimo, jau tada ji uždirbdavo dvigubai daugiau negu medikai. Gal būtų ten ir likusi, bet užsispyrimas ir noras įrodyti, kad ji verta daugiau, kad gali tapti medike, po poros metų pastūmėjo imtis mokslų.
Sėdusi į traukinį, ji pirmą kartą gyvenime atsidūrė Šiauliuose.
„Supratimo neturėjau, kur ta medicinos mokykla. Tad sėdau į taksi, sumokėjau 5 rublius ir mane nuvežė į patį mokyklos kiemą. Parašiau prašymą į akušerės specialybę, nors, atvirai sakant, nelabai žinojau, ką ji turi daryti. Buvo aišku tik viena, kad per gimdymus akušerės priima mažus leliukus“, – sako Vilda.
Gerai išlaikiusi stojamuosius egzaminus mergina įstojo, nors konkursas buvo ir nemažas. Tą rudenį atidarė naują mokyklos pastatą, todėl beveik visą pirmąjį semestrą pirmakursiai daugiau šveitė langus, duris, valė ir tvarkė auditorijas, negu mokėsi.
Kaip ir vidurinėje mokykloje, Vilda buvo stropi studentė. Į paskaitas ji niekada neidavo nepasiruošusi, per egzaminus nesinaudodavo jokiomis „špargalkomis“ ir visą laiką gerai mokėsi. Gavusi vadinamąjį laisvą diplomą, ji pasirinko Telšių gimdymo namus, nes jau buvo ištekėjusi, o vyras gyveno ir dirbo Telšiuose.
PATYRĖ
VISAS DIDŽIĄSIAS
BAIMES
„Pradžia buvo „smagi“. Įkritau kaip kačiukas į balą. Naujagimių skyriuje, kur dirbau, darbuotojų trūko, o kūdikių buvo daug. Pagal jų skaičių turėjome dirbti aštuonios, o tebuvome trys. Atėjau žalia kaip agurkėlis, o pasiklausti nebuvo ko“, – prisimena medikė.
Teko dirbti neišnešiotų kūdikių palatoje. Jie nemokėdavo ryti, tad juos reikėdavo maitinti per zondą. Teorija be praktikos nieko nereiškė. Vildai atmintin įstrigo atvejis, kai ji, per zondą pamaitinusi naujagimį, nebežinojo, ką toliau daryti. Zondą virinti ar nevirinti? Galima tai daryti, ar reikia tik gerai išplauti? Net apsiverkusi tada iš nevilties. Ir apskritai niekaip mintyse negalėjo atgaminti, kaip reikėtų elgtis su tokiais kūdikiais. Tik ilgokai pasinervinusi išdrįso nueiti į gimdyklą ir paklausti akušerių.
Teko Vildai dirbti ir nėštumų patologijos skyriuje. Ne vieną „strioką“ teko išgyventi. Net ir naktimis sapnuodavosi košmarai. Yra tekę vienai pačiai, dar neturint jokios praktikos, priimti gimdymus. Tokie dalykai sukrečia, nes esi atsakingas už žmogaus gyvybę. Rizikuoji kiekvieną kartą, tačiau žinai, kad nėra kas pagelbės, ir ant savo pečių tenka prisiimti visą atsakomybę. Ką kalbėti apie jauną specialistą, jeigu net ir patyrusios akušerės patiria stresų.
TIRKŠLIUOSE
PRAĖJO
TRYS DEŠIMTMEČIAI
Dvejus metus dirbusi Telšiuose, Vilda atvažiavo į Mažeikius. Vienas po kito gimė Ligita ir Ričardas. Kai mažieji šiek tiek prakuto, moteris pradėjo dirbti Mažeikių ligoninės vaikų ligų skyriuje medicinos seserimi. Po metų perėjo į akušerijos skyrių. Kurso draugė, kuri dirbo Tirkšliuose, išvažiavo kitur, ir čia liko laisva vieta.
Ligoninėje Vildai tekdavo dirbti pamainomis. Šeimai dėl to kildavo problemų, tad moteris pasinaudojo proga ir išvažiavo dirbti į Tirkšlius. Čia darbas buvo dieninis, tačiau daugiau tekdavo „bendrauti“ su popieriais, negu su žmonėmis, tai medikės neviliojo.
Trys dešimtmečiai prabėgo kaip treji metai. Kitais metais bus 30, kai Vilda dirba Tirkšliuose. Visą laiką medicinos įstaiga buvo vadinama ambulatorija, dabar ji tapo pirminiu sveikatos priežiūros centru, arba, kaip paprastai sakoma, poliklinika.
V. Miliušienė čia dirba akušere. Kartą per savaitę į Tirkšlius atvažiuoja gydytoja Dalia Ciparienė.
Akušerės darbas prasideda nuo nėščiųjų priežiūros, profilaktinio darbo su ginekologinėmis ligonėmis ir baigiasi vykdymu įvairių priešvėžinių programų pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus.
Tačiau tai dar ne viskas. Su savo licencija ji gali dirbti, o kai yra būtinybė dirba dar ir vyr. slaugytoja bei bendruomenės slaugytoja. Ne jos sritis tik odontologijos kabinetas ir laboratorija.
„Pavaduojant bendruomenės slaugytoją tenka leisti vaistus ne tik procedūriniame kabinete, bet taip pat ir sergantiems namuose, lankyti neįgaliuosius. Tenka dirbti registratūroje, pavaduoti vaikų sesutę, kai ji suserga arba atostogauja“, – vardija papildomus darbus pašnekovė.
PAKANKA
IR DŽIAUGSMŲ,
IR RŪPESČIŲ
Vilda apgailestauja, kad Leningradas (dabar – Sankt Peterburgas) yra vienintelis kitos šalies miestas, kurį ji, dar neištekėjusi, dirbdama „Mastyje“, aplankė.
Kelionių ilgesį moteris kompensuoja kitais užsiėmimais. Ji – puiki mezgėja. Visi šeimos nariai vilki jos rankų darbo megztukus, palaidines, dėvi jos megztas pirštines, kojines.
Vilda mėgsta puošti namų aplinką, auginti gėles. Jos darželyje ypač mylimi rododendrai.
Vienas iš mėgstamiausių žiemos pomėgių – skaitymas.
„Labai patiko skaityti žymių žmonių biografijas, istorines knygas. Dabar pamėgau lengvesnio turinio romanus. Susipažįstu su dabartinių lietuvių rašytojų kūryba. Jaunystėje perskaičiau visą lietuvių klasiką.
Labai žavėjausi J. Avyžiaus, J. Baltušio, A. Zurbos knygomis“, – sako moteris.
Vildai ne tas pats, kaip jaučiasi žmonės, kurie yra šalia jos. Gyvenimas, o gal aplinkybės jai primeta kažkieno rūpesčius, lyg sa vų nepakaktų.
„Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jeigu aš žinau, kad galiu kažkam padėti, bet nepadedu, labai blogai jaučiuosi, nerandu ramybės“, – guodžiasi, tarsi tai būtų ne jos charakterio privalumas, o yda.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: V. Miliušienei darbų niekada nepritrūksta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto