Meilę gimtinei galima išsakyti įvairiais būdais. Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos trečiokė Ela Dermontaitė tam pasirinko gana įdomią priemonę – atviruką, skirtą Vasario 16-tosios progai. Atrodė, kad tuo viskas ir baigsis, bet tai tik pradžia, kuri padarė savotišką perversmą merginos gyvenime.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo proga mokinių sukurtų atvirukų konkurse Ela tapo laureate. Merginos talentas dailės srityje pastebėtas visos Lietuvos mastu.
„Reikia labai daug jėgų įdėti, kad padarytum kažką gera iš dailės“, – sakė septyniolikmetė, šiam užsiėmimui laiko niekada negailinti.
IŠRINKTA
IŠ PENKIŲ ŠIMTŲ
Nors darbai Lietuvos istorinių datų paminėjimo tema Elai ne patys mėgstamiausi, visgi ji pasiryžo dalyvauti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo proga surengtame mokinių sukurtų atvirukų konkurse.
Savo darbe buvo svarbiausia atskleisti džiugią Vasario 16-tosios nuotaiką, ir gimnazistei tai puikiai pavyko. Mergina vienoje atviruko pusėje perpiešė „Aušros“ laikraštį ir knygą apie rašymo meną, kitoje – ištrauką iš Pirmųjų laisvės dienų ir skanduojančius žmones su plakatais. Foną užpildė įvairiomis gėlėmis.
„Daugelis, pamatę atviruką, mano, jog ten priklijuotos nuotraukos. Bet viskas padaryta mano rankomis, – pasakoja Ela. – Šį laimėjimą laikau tiesiog atsitiktinumu ir didžiuliu pasiekimu.“
Mergina užtruko maždaug mėnesį, kol baigė darbą, kuris buvo išsiųstas į Vilnių. Tiek pat teko laukti ir iki lemtingosios akimirkos, kai dailės mokytoja A. Milėškienė pranešė savo mokinei, jog ji yra viena iš laimėtojų ir kviečiama į apdovanojimų ceremoniją, kuri sausio 20-tą dieną vyko Vilniuje, Signatarų namuose.
Buvo apdovanoti keturi laureatai iš penkių šimtų dalyvių: du iš jų Vasario 16tosios proga kūrė plakatus, pora kitų kūrė atvirukus. Tarp jų ir septyniolikmetė Ela. Finaliniame renginyje mergina jautėsi pagerbta. Nugalėtojus sveikino Signatarų namų dierektorė, Seimo narys bei dailininkas A. Gurskas. Apie svarbų laimėjimą Elai primins ir gautos dovanos: pagyrimo raštas, knyga apie Lietuvos himną, kitų laimėtojų darbai. Po oficialiosios dalies laukė vaišės ir ekskursija po Signatarų namus.
„Kai sužinojau, jog laimėjau ir dar turėsiu galimybę pirmą kartą nuvažiuoti į Vilnių, visą dieną jaučiausi kaip ant sparnų“, – džiaugiasi kelione mergina, kuri Vilniuje su mokytoja dar aplankė ir įvairias dailės parodas.
NEBIJO MISTIŠKŲ SPALVŲ
Prieš kelerius metus Ela baigė Dailės mokyklą, kurią lankyti ją nuo pat mažens skatino ir artimieji, ir mokytojai, pastebėję merginos talentą. Praėjusį pavasarį ji susidomėjo tapyba. Ir kaip pati mergina sako, didysis „persilaužimas“ įvyko tuomet, kai Sedoje vykusiame konkurse, kuriame reikėjo iliustruoti V. Mačernio eilėraščius, gimnazistė iškovojo 3-iąją vietą. Tada mokytoja dar labiau paskatino merginą piešti.
Ela atvirauja: „Jei esu dailės pamokoje ir man tuo metu nėra įkvėpimo, galima sakyti, nieko ir nedarau. Žinau, jog turiu savaitę laiko ir kada norėsiu, tada galėsiu padaryti darbą. Grįžus po pamokų į namus, dažnai norisi nustumti namų darbus į šalį ir sėsti prie dailės. Kartais reikia prisiversti, nes būnu pamiršusi tą jausmą, kuris užlieja, kai tapai. Įsijungi muziką, pamiršti laiką, nieko aplinkui nematai, tik tapai.“
Merginai labiausiai patinka tapyti. Pasak Elos, tai puikus būdas atsiriboti nuo aplinkos. Piešdama, ji išreiškia įvairią nuotaiką. Išsakyti jausmus padeda spalvos. Vyrauja: mėlyna (kurios gimnazistė prisipažino nemėgstanti), raudona, juoda, geltona bei balta. Laureatė atviravo anksčiau nedrįsdavusi maišyti spalvų. Dabar piešdama labiau atsipalaiduoja ir nebijo išgauti net mistiškų atspalvių.
Ela pastebi, kad jos piešiniuose dažnai „atsiranda“ paukščiai: „Kartą dariau darbą iš modelino su pilies atvaizdu. Viską tiksliai pasižymėjau, kur kas turi būti, ir sugalvojau pavaizduoti paukštį, visai be eskizų.“
Mergina kartais ką nors nupiešusi nustemba. Žiūri ir galvoja, kas tai per daiktas ir kodėl jį nupiešė, pvz.: grėsmingai atrodanti varna.
„Kai tapau, tenka ir susinervinti. Matau, kad darau kažką blogai, bet negaliu pakeisti: ranka daro ką kita. Būna ir ašarų. Tada mama sako: „Tokios jau dailininko kančios“. Kai piešiu piešinį, pirmiausia man jis turi patikti. Jei nepatinka, tada nebedarau“, – kalba mergina ir prisipažįsta mėgstanti kritiką.
PIEŠIA NAKTĮ
Daugelis mano, kad meno žmonės yra labai įdomūs, o kiti juos pavadina tiesiog „priplaukusiais“. Ela sutinka, jog yra menininkė, bet savęs į tokius rėmus nespraudžia. Ji nejaučia noro išsiskirti iš kitų. Dėl to draugai kartais pajuokauja, jog Ela nepanaši į dailininkę.
Mergina yra sukaupusi nemažą pluoštą savo darbų. Vis dažniau draugai prašo Elos, kad ji ką nors nupieštų. Didesnių anūkės darbų laukia ir močiutė savo miegamajam papuošti.
Laureatės kambaryje dominuoja minimalizmas. Idealiausia vieta piešimui – palangė. Kelis kartus Ela yra bandžiusi piešti ir naktį: „Nors nieko nematau, bet vis tiek patinka. Tik problema su spalvomis. Naktį atrodo gerai, bet dieną visai ne tokie atspalviai. Visgi geriausia naktimis spręsti matematiką. Tuomet esi pavargęs, viską darai lėtai ir tvarkingai.“
Septyniolikmetė dailei laiko niekada negaili. Jei reikia padaryti kokį darbą per savaitę, jam kiekvieną vakarą skiria maždaug po tris valandas. Kartais piešia ir per pertraukas, bet pamokų metu to nedaro. Mergina juokiasi, kad jai patinka švarios paraštės. Elai labiausiai patinka piešti gamtos vaizdus.
Eidama gatve, gimnazistė dažnai ieško kokių nors dailės istorijos detalių. Jos akį patraukia pastatai, įvairūs piešiniai.
KAIP GYVENA
DAILININKAI?
„Močiutė manęs dažnai klausdavo, kuo norėčiau būti, kai užaugsiu: gal medikė ar buhalterė. „Ne, – sakau, – pasirinksiu dailę“. Tada močiutė nustebdavo, kaip aš gyvensiu, nes dailininkai nieko neuždirba. Bet aš ją nuramindavau, sakydama, jog yra daug įvairių dailės studijų krypčių. Laimėjusi šį konkursą, sulaukiau didesnio aplinkinių pripažinimo“, – atviravo Ela, kuri iki šio laimėjimo ir pati buvo suabejojusi savo pasirinkimu.
Ji netgi svarstė galimybę sieti studijas su matematika, o dailę pasilikti tik kaip pomėgį. Bet dabar Ela tvirtai įsitikino, kad be braižybos, kuri ją taip pat labai domina, bei tapybos nenori daugiau niekuo užsiimti. Septyniolikmetė ketina pasirinkti sau maloniausią studijų sritį, kurioje galėtų tobulėti. Šiuo metu Ela mąsto studijuoti architektūrą.
Iš merginos giminaičių būrio tik vienintelis jos dėdė yra menininkas. Kartą jis nuvežė merginą pas pažįstamą dailininką į Akmenę. Ela turėjo progą susipažinti su dailininko gyvenimu, kuris pasirodė besąs skurdus: vaišės – sūrūs riešutukai. Tačiau merginai gerą įspūdį paliko piešiniai. Dailininkas siūlėsi jaunąją menininkę pamokyti, bet tada ji pasikuklino ir atsisakė. Jei dabar turėtų progą vėl pabendrauti su dailininku, tokio pasiūlymo tikrai neatsisakytų ir jau pati žinotų, ko paklausti.
Laureatė prisipažino, kad norėtų studijuoti ir gyventi Lietuvoje: „Man rūpi gimtinė, be to, būtų sunku palikti artimus žmones, – kalba Ela. – Jaučiu meilę ir prisirišimą prie tėvynės gamtos.“
Septyniolikmetei taip pat labai svarbi laisvė. Net santykiuose nenori būti suvaržyta.
Šiuo metu Ela ruošiasi dailės olimpiadai „Kuo mes įdomūs kitiems?“, rengiamai Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo proga. Jai pateiks piešinį su Kryžių kalno vaizdu.
Inga SIDABRAITĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo: E. Dermontaitė, mokytoja A. Milėškienė, dailininkas A. Gurskas po iškilmingo gimnazistės apdovanojimo Vilniuje.
