Šitaip sako 10 metų gyvuojančio Stalgėnų sodžiaus teatro „Trauklapis“ aktoriai. Per dešimtmetį sukrautas nemenkas kraitis – pastatyti penki spektakliai, surengta 30 pasirodymų rajone ir už jo ribų. Be to, tie patys žmonės renkasi ne tik vaidinti, bet ir dainuoti. Stalgėniškiai susibūrė į vokalinį ansamblį „Gija“. Ir, kaip sako jų vadovė Jurgita Latakienė, nemokantys dainuoti išmoko dainuoti, nemokantys vaidinti išmoko vaidinti.
Iniciatyva atėjo iš žmonių
J. Latakienė pasakojo, kad prieš 10 metų Plungės rajone tokių neprofesionalių teatro trupių būta vos pora. Mieste suaugusiųjų mėgėjų teatro taip pat nebuvo.
„Dainuojančių kolektyvų buvo kiekviename kaime. Atėjo žmonės, sako, kad nori vaidinti. Tuo metu Stalgėnų kultūros namuose dirbo kolegė, kuri turėjo moterų ansamblį. Tada jau dvejus metus dirbau kultūros namuose, bet atskirai kolektyvo neturėjau. Padėdavau kolegei: ir savo dainų duodavau, ir akompanuodavau kanklėmis. Norėjosi kažko savo, tačiau nesinorėjo dubliuotis ar atimti žmonių iš kolegės. Taip ir nuėjome į kitą „nišą“, – teatro trupės įsikūrimą prisiminė J. Latakienė.
Vaidinti susibūrė gana didelė grupė – 10 žmonių – visi vietiniai. Susibūrę ėmėsi ir darbo. Į pirmąjį savo spektaklį stalgėniškius kolektyvas pakvietė 2013 metais, per Žolinę. „Aišku, tam ruošėmės beveik metus, nes vis buvo baugu pradėti. Bet artėjo šventė, sakau: „Darom, padarom ir atiduodam teismui. Jei niekas neateis, tai daugiau ir nevaidinsim“, – prisiminimais dalijosi kolektyvo vadovė.
Tai buvo pačios J. Latakienės sukurtas spektaklis „Ligoninė“. Vaidinime – vaizdeliai iš ligoninės gyvenimo: gydytojai, pacientai, seselės ir situacijos, kurios nutinka ligoninėje. „Būtų galima sakyti, kad spektaklis paremtas tikrais įvykiais, nes situacijos paimtos iš pačių žmonių gyvenimo“, – kalbėjo J. Latakienė.
Spektaklį paįvairino dainos, muzika. Jį kolektyvas rodė ne tik stalgėniškiams, bet ir kituose rajono kaimuose, važiavo ir už rajono ribų. Beje, dėl šio spektaklio „Trauklapis“ buvo pakviestas į humoro šventę „Juokis“ ir iki „kovido“ dalyvavo šiose programose. „Tie metai buvo tikrai turiningi: pamatėme labai daug kitų kolektyvų, pamatėme įvairaus žanro vaidinimų, pasisėmėme labai daug patirties vaidindami ir keliaudami su jungtiniais pasirodymais“, – džiaugėsi vadovė.
Pirmoji premjera – postūmis nesustoti
Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, tad smalsu, kaip „Trauklapio“ premjerą sutiko vietiniai.
„Prieš premjerą svarstėme, jog tikrai nebus daug žmonių ir kamerinės salelės pakaks. Kad patiems nebūtų gėda, saviems pavaidinsime, ateis kažkieno artimieji, ir viskas, bet… Buvo tiek žmonių, kad jie netilpo į salę ir stovėjo prie durų, o mes nešėme ir suolus, ir kėdes, ir nelabai turėjome ką benešti“, – prisiminė moteris.
Po spektaklio teigiami žiūrovų atsiliepimai buvo pastūmėjimas eiti toliau, nesustoti.
Vadovės manymu, spektaklis populiarus tol, kol aktoriai prieš kiekvieną vaidinimą jaudinasi, kol kiekvienas spektaklis išeina vis kitoks, nes kažkur įvyksta improvizacija. „Kai dingsta tas jaudulys, kai tu matai, kad žmogus visiškai nebesijaudina, kad priprato prie to vaidmens, turi jį keisti, reikia statyti kitą spektaklį“, – svarstė J. Latakienė.
Antras stalgėniškių spektaklis, taip pat kurtas pačios vadovės, – „Antras dublis“. Šį kartą veiksmas vyksta traukinyje. Suvaidintos įvairiausios gyvenimiškos scenos, galinčios nutikti pakeleiviams.
Šį spektaklį taip pat pagyvino dainos, armonikos muzika. Kaip prisiminė vadovė, tuo metu kolektyvas nenaudojo jokios aparatūros, buvo tik gyva muzika, tik J. Latakienės kurti dainos žodžiai, melodijos. „Mes darėme viską kitaip, sudėtingiau. Ir mūsų kolektyvo pavadinimas gimė atsitiktinai, nes reikėjo „Juokis“ pristatymui. Viena mūsų vietinė stalgėniškė sako, kad galime būti trauklapis, kuris traukia, kuris gydo, kuris visur limpa ir tinka. Ir mes tapome „Trauklapiu“, tokie išskirtiniai, kitokie“, – pasakojo J. Latakienė.
Žinoma, bėgant metams aktorių kaita buvo neišvengiama. „Trauklapiui“ pradžią davė vietiniai žmonės, o šiuo metu kolektyve jau vaidina ir plungiškiai, atvažiuoja iš gretimo Milašaičių kaimo. Pirma nevietinė narė prisijungė iš Plungės – moteris, kuri tiesiog norėjo vaidinti. Tiesa, tada, kai ji atėjo, trupė jau buvo pastačiusi ir rodė antrą spektaklį, tad papildomam personažui vietos nebuvo. Vadovei teko imtis trečio spektaklio kūrimo. Tai jau buvo rimtesnis spektaklis „Moterų reikalai“. Pagrindinis vaidmuo atiteko trupės naujokei Jolantai Zaburienei. Ir, kaip pabrėžė pašnekovė, moteris su juo susidorojo puikiai.
„Mes privalome vaidinti“
Metams bėgant trupė didėjo, ir prieš „kovidą“ visi nusprendė, jog metas imtis naujo spektaklio. Bet, kaip sakė kolektyvo vadovė, neišėjo trylikai žmonių rasti vaidinimo, kad būtų tiek personažų. Tuomet apsispręsta skelti trupę per pusę ir statyti du spektaklius.
„Prieš pandemiją buvome nusprendę, kad nebestatome juokingų, o norime profesionalių spektaklių, nes mes jau užaugome, mes jau norime eiti su rimtais spektakliais“, – prisiminimais dalijosi J. Latakienė.
Pasirinkta Sigito Sajos „Kepurė dega“ ir Edmundo Untulio „Laimės kalvis“. Užklupus koronaviruso pandemijai teko išmokti dirbti nuotoliniu būdu, vengti susibūrimų, tačiau „Trauklapis“ kaip ta lakštingala, negalinti nečiulbėti, repeticijų nenutraukė.
„Įsivaizduokit, „kovidas“, viskas uždaryta, o mes kiekvieną savaitę repetuojame, nes buvo pasakyta: „Mes negalime nevaidinti, mes privalome vaidinti, mes norime, mums reikia.“ Per feisbuko mesendžerį radome terpę, kur galime rinktis ir kiekvieną savaitę vaidinti. Vieną dieną su viena grupe, kitą dieną – su kita. Mokėmės vaidmenis“, – trupės narių pasiryžimu didžiavosi kolektyvo vadovė. Po metų nuotolinio repetavimo pernai „Trauklapis“ Stalgėnams parodė „Kepurė dega“. Tiesa, „Laimės kalvis“ stalgėniškiams dar neparodytas.
Nuo pirmų dienų
Šiuo metu kolektyve yra 14 aktorių. Nuo pirmų repeticijų „Trauklapyje“ vaidina Vladislava Kontrimienė. Beje, moteris skaičiuoja devintą dešimtmetį. „Ji yra viena iš tų charizmatiškųjų mūsų aktorių, ir nenorime, kad paliktų kolektyvą, nes kai tik pasirodo scenoje, jai nereikia nieko sakyti, visi pradeda juoktis“, – sakė J. Latakienė.
Kiti senbuviai – Genovaitė Gurevičienė, Virgina Petkinienė, Bronislava Mockuvienė, Angelija Smulkienė, Alfonsas Viržintas, Nijolė Gasauskienė. Vėliau atėjo J. Zaburienė, Ilona Pečiulienė, Dalia Jakštienė, Dalia ir Kazys Mikalauskai, Antanas Galdikas.
Pirmame spektaklyje vaidino Jurgita ir Virginijus Rudžiai, Raminta Tirevičienė ir Edita Jurkaitienė.
Tenka girdėti, kad kaimų žmones sunku prikviesti į renginius. Pasiteiravome, ar „Trauklapiui“ taip pat sunku. „Negaliu skųstis, į spektaklius žmonės renkasi, gal dėl to, kad tai nėra tas žanras, kuris būtų nuolatos. Tai vyksta vieną du kartus per metus, bet jis tinka stalgėniškiams. Juk kaip čia nepažiūrėsi, kaip kaimynas vaidina. Ir mūsų spektakliai – tikras, gyvas, nesumeluotas, neišgalvotas gyvenimas, o tai, kuo mes kiekvienas galime gyventi, kuo mūsų kaimynas gali gyventi. Matyt, tas ir traukia“, – džiaugėsi J. Latakienė.
Kaip ir minėta, tie patys stalgėniškiai ne tik vaidina, bet ir dainuoja vokaliniame ansamblyje „Gija“, kuris savo 10-metį švęs kitais metais. „Kviesdami mus vaidinti, pradėjo klausti, kad gal mes ne tik vaidinti, bet ir dainuoti galime. Tai tie patys aktoriai yra ir vokalinio ansamblio nariai. Buvo sudėtinga, o kai pagalvoju, ir dabar sudėtinga, nes jie iki šiol tą patį daro ir nenori atsisakyti nei vieno, nei kito. Nori ir vaidinti, ir dainuoti. Taigi esame labai universalus kolektyvas: nemokančius dainuoti išmokėme dainuoti, nemokančius vaidinti išmokėme vaidinti“, – kalbėjo kolektyvo vadovė.
Teatras geriau už tabletę
Dešimt metų kolektyve atrodo nemažas laiko tarpas. Kas juos traukia burtis draugėn ir nemesti? Kaip svarstė J. Latakienė, visų pirmiausia turbūt dėl to, kad iniciatyva atėjo iš pačių žmonių.
„Ne vieną kartą buvome kalbėję, kodėl jie nori važiuoti, kodėl taip traukia. Sako: „Jei man skauda galvą, jei blogai jaučiuosi ar šiaip kokios problemos, aš atvažiuoju čia ir dingsta visi skausmai, išgaruoja visos problemos. Per tas dvi valandas galiu viską pamiršti ir mėgautis, iš repeticijos išeinu sveikas.“ Tai yra terapija, ir visų pirma tiems kolektyvo žmonėms. Štai kodėl jie nebijo būti kitokie, nebijo savo vaidmenų, nebijo pasirodyti tokie, iš kurių galėtų juoktis kaimynas. Tai yra geriau už tabletes, kurios turi savo šalutinį poveikį. Teatre šalutinio poveikio nėra, nebent skaudės pilvą nuo juoko“, – svarstė J. Latakienė.
Pasak jos, ne mažiau svarbu ir tai, kad kolektyvas yra kaip šeima, nėra pavydo, trinties, visi draugiški, vieni kitus palaiko visais gyvenimo atvejais. Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir vadovo vaidmuo. „Dėmesys kiekvienam aktoriui, pastebėjimas, pagyrimas, pamatymas, palaikymas, pastiprinimas labai svarbūs žmogui. Visa tai nuoširdžiai darau. Žmonės kolektyve žino, kad aš esu tas asmuo, kuris moka ir pabarti, ir pagirti ir kuris sako teisingas pastabas. Tai yra balansas, kad vadovas turi mokėti vadovauti ir negali būti tik draugas. Matyt, sekasi išlaikyti tą balansą tuos 10 metų. Viskas priklauso nuo tavo pavyzdžio: ar esi žmogus, kurį gerbia ir nori eiti paskui, ar nusisuka ir tikrai niekas nepažiūrės į tavo pusę“, – svarstė kolektyvo vadovė.
Nors jubiliejaus proga vadovė kiekvienam aktoriui jau padėkojo, bet, kaip sakoma, ačiū niekada nebus per daug. „Ačiū, ačiū kiekvienam kolektyvo nariui, kuris savimi praturtino ne tik mane, bet ir kiekvieną žiūrovą. Noriu palinkėti sveikatos ir išlaikyti tą patį ryšį“, – atsisveikinant linkėjo J. Latakienė.
Jolanta Vasiliauskienė
