Užventės medicinos punkto bendruomenės slaugytoją Vidą Gržybauskienę gyvenimas išmokė: pirmiausia pats visiems turi būti geras, dėmesingas, tada ir visi žmonės tau bus geri, gerbs ir mylės. Tai moteris patyrė per 36-erius savo darbo šiame punkte metus.
KUR DAUGIAU ŽMONIŲ,
TEN IR MEDICINOS
PUNKTAS
Užventės medicinos punktas – pirma ir paskutinė medikės darbovietė. Keitėsi tik šios įstaigos pavadinimas ir patalpos. Baigusi Panevėžio Andriaus Domaševičiaus medicinos mokyklą, 1971 metais jaunoji specialistė su paskyrimu atvyko dirbti į Svirkančių kolūkio medicinos punktą. Praėjus trejiems metams, kolūkio centre Kegrių kaime buvo pastatytas standartinio tipo namelis, į kurį ir persikėlė medicinos punktas. Metams bėgant augo ir plėtėsi Užventės gyvenvietė. Į ją kėlėsi žmonės iš vienkiemių. Čia labiau negu kur kitur reikėjo medicinos punkto. Štai tada, 1982 metais, gyventojų prašymu ši medicinos įstaiga iš Kegrių kaimo buvo perkelta į Užventę ir tapo Užventės medicinos punktu.
Taigi jau 25 metus užventiškiai džiaugiasi kaime turėdami savo „daktarę“. O tie senieji laikai iš tiesų nebuvo lengvi vienai medicinos punkto darbuotojai. Viskas gulė ant vieno žmogaus pečių. Reikėjo atlikti ir profilaktinį darbą, ir suspėti apeiti visus ligonius namuose, suteikti pirmąją pagalbą.
Tais laikais nebuvo taip paprasta išsikviesti gydytoją į namus. Patys namiškiai turėdavo ne tik susitarti su gydytoju, bet ir jį atsivežti. Dėl tos priežasties vietiniams gyventojams pirmoji ir lengviausiai pasiekiama „gydytoja“ būdavo medicinos punkto felčerė.
MEILĖ NEPAKENKĖ
Per darbo praktiką yra buvę visko: nelaimingų atsitikimų, traumų, netgi mirčių. Tačiau buvo ir tokių dalykų, apie kuriuos pasakodama medikė šypsosi ir sako, kad jie, ko gero, ne spaudai. Vis dėlto prikalbiname prisiminti vieną gana smagią istoriją, kurią visai dar jaunutė mergina, prieš dvi savaites atvykusi dirbti į nepažįstamą kaimą ir nespėjusi čia nė kojų apšilti, patyrė su viena savo paciente.
Buvo toks laikas, kai Svirkančių kolūkis samdydavo darbininkus iš visų rajono kampelių.
Taip kolūkyje atsirado ir dirbo kelios čigonų šeimos.
Vieną dieną į medicinos punktą ateina jauna, besiruošianti gimdyti čigonė. Akivaizdu, kad gimdyvei reikia kviesti greitąją pagalbą ir vežti į ligoninę.
Tada medicinos punkte dar nebuvo telefono, reikėjo eiti į greta esančią Svirkančių pradinę mokyklą. Vidai neliko nieko kito, kaip palikti čigonę vieną medicinos punkte ir bėgti į mokyklą kviesti greitosios. Grįžusi atgal ji rado tuščias patalpas: gimdyvė buvo dingusi.
„Atvažiavus greitajai, su felčere išėjome ieškoti mano pacientės. Namus, kur buvo apgyvendinti čigonai, radome tuščius. Patraukėme į daržinę. O ten ant šieno būsimoji mama, prieš išsiskirdama su savo mylimuoju, surengusi atsisveikinimo ritualą, ir pora, nekreipdama į mus dėmesio, plėšia meilę. Palaukėme, o kai juodu atsisveikino, čigonę išsivežėme.
Prisimenu, ji laimingai pagimdė sūnų, o vėliau čigonai išvažiavo iš mūsų kolūkio“, – pasakoja Vida, prisiminusi pirmąsias savo darbo dienas.
PAREIGŪNAI VAIRUOTOJO
NENUBAUDĖ
Skaudžiausia būna, kai nukenčia vaikai ir kai matai, kaip jie kankinasi.
Tokiais atvejais medikas turi būti ypač tvirtas arba bent dėtis toks esąs. Tada lengviau ir pačiam, ir pacientas, matydamas, kad jo „gelbėtojas“ pasitiki savo jėgomis, jaučiasi daug drąsiau.
Buvo toks atvejis, kai metų ir septynių mėnesių mergytė krito nuo lovos ir susižeidė rankytę. Išsigandusi jos mama apie 11 valandą vakaro atbėgo pas Vidą į namus. Besiruošiant kviesti greitąją, už sienos gyvenantis kaimynas, išgirdęs vaiko klyksmą, kad būtų greičiau, pasisiūlė nuvežti vaiką į Naujosios Akmenės ligoninę.
„Automobilis lėkė dideliu greičiu. Alkiškiuose mus bandė sustabdyti policijos pareigūnai, bet į jų rodomus ženklus nekreipėme dėmesio. Kūdikis klykė, ir tuo momentu jis mums buvo svarbiausias. Policijos automobilis mus vijosi iki pat ligoninės durų.
Kai mudvi su mama ir vaiku ant rankų iššokome iš mašinos ir nuskubėjome į ligoninę, pareigūnai mūsų vairuotoją pareikalavo pasiaiškinti. Paaiškinus, kas ir kaip, jokių priekaištų jie nebeturėjo“, – įsimintinos nakties įvykius pasakoja Vida.
Naujosios Akmenės ligoninėje tuo metu nebuvo vaikų chirurgo, ir mažesni negu septynerių metų vaikai, patyrę traumas, buvo siunčiami į Šiaulius. Negaišdami laiko, tuo pačiu automobiliu užventiškiai išskubėjo į Šiaulius.
Medikai nustatė rankytės lūžį, alkūnės sąnario išnirimą. Viskas baigėsi laimingai. Kaulai sugijo ir vaikas pasveiko.
ŽAIBAI GĄSDINA
IR ŠIANDIEN
Niekada nieko nebijojusi, Vida per savo pacientus patyrė, ką gali padaryti gamtos stichija.
Tą dieną smarkiai lijo ir griaudė. Verkdama, pilnomis išgąsčio akimis atbėga pas ją į medicinos punktą paauglė. „Tėtį nutrenkė“, – tik ištarė, Vida skubiai surinko greitosios numerį, ir abi tekinos pasileido į nelaimės vietą.
Vyriškį rado gyvą, sąmoningą, tik susijaudinusį ir išsigandusį. Jis sėdėjęs ant kėdės netoli elektros lizdo. Trenkus perkūnijai žaibo smūgis buvęs toks stiprus, kad nubloškęs jį į kitą kambario kraštą ant grindų. Vienoje pusėje juostomis ant krūtinės jam buvo nudegę plaukai, nejautri viena ranka ir koja. Atvykusi greitoji nukentėjusįjį išsivežė ištirti.
Po paros jis grįžo į namus ir, anot Vidos, dar ir šiandien laimingai gyvena.
„Kažkada jam priminiau šį atvejį, sakė, jog pats jau seniai apie tai buvo pamiršęs“, – sako Vida, ir šiandien labai bijanti žaibų ir griaustinio.
SU KOMANDA
DIRBTI LENGVIAU
Prisimindama senus laikus, Vida tikina, kad dabar dirbti tapo kur kas paprasčiau ir lengviau. Dirba komanda. Nesunku gydytoją išsikviesti į namus. Laborantą ar kitus specialistus taip pat galima prisišaukti.
Kiekvieną savaitę į medicinos punktą atvyksta gydytojai iš Viekšnių Dr. A. Biržiškos sveikatos namų. Pirmąją mėnesio savaitę į Užventę atvyksta bendrosios praktikos gydytoja Monika Balčiūnienė. Antrąjį mėnesio ketvirtadienį – vaikų diena. Tada užventiškiai gali atvesti savo mažylius pas gydytoją Dianą Beišinienę.
Jeigu reikia, gydytoja apžiūri ir suaugusiuosius. Trečiąjį mėnesio ketvirtadienį šio kaimo gyventojai gali susitikti ir pasikonsultuoti dėl savo sveikatos su vyriausiaja gydytoja Aušrele Gurauskaite.
Jaunesni pacientai į medicinos punktą ateina patys. Vyresnius ir sunkiai vaikštančius, turinčius negalią ar gulinčius lovoje gydytojai lanko namuose, atsiunčia laborantą. Kardiogramos taip pat užrašomos namuose.
Net ir odontologą, esant būtinybei, galima išsikviesti į namus.
Medicinos punkte dabar daugiau dirbamas profilaktinis darbas, vykdomi gydytojų paskyrimai. Čia yra nedidelė vaistinėlė, kurioje galima įsigyti visų būtiniausių vaistų, tad vietiniams gyventojams nebūtina kiekvieną kartą skubėti į miestelį.
Sunkiai besiverčiantys kaimo žmonės ne visada turi pinigų vaistams, tad Vida dažnai jų duoda skolon.
Medikė pasitiki žmonėmis ir rodo stalčiuje krūvelę lapukų – skolininkų „juodųjų“ sąrašų. Pasitaiko visko, bet žmonės sąžiningi, ir dažniausiai skolas grąžina.
Kaip Vida sako, nors dirbti tapo lengviau, bet kita vertus, kartais tenka spręsti sunkias užduotis, visiškai nesusijusias su medicina. Žmonės neretai ateina pas ją su visokiais skundais, prašymais, savomis problemomis.
O kaip ir kuo vienas žmogus gali padėti? Vida džiaugiasi, kad jau prieš kelerius metus Užventėje įsikūrė bendruomenė, su kuria labai glaudžiai bendradarbiauja, jei tik ko prisireikia, visada padeda.
Mūsų pokalbį nutraukė telefono skambutis. Paskambinusi moteris skundėsi padidėjusiu kraujospūdžiu, galvos svaigimu ir prašė bendruomenės slaugytojos pas ją atbėgti.
„Būsiu po penkiolikos minučių“, – pasigirdo atsakymas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Užventės medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Vida Gržybauskienė.
Tu esi pats nuostabiausias žmogus,Vidute.